Straipsniai

Širdis iš akmens

Maksas Lukado
2007 August 28 d.

90 laiptelių į viršų, 1320 tonų betono. Aukštai viršuj – apie 700 metrų virš jūros lygio. Tai garsi Kristaus statula Brazilijoje, ant Karkovado kalno. Ji žvelgia iš viršaus į Rio de Ženeirą, išsidėsčiusį kalno papėdėje. Nė vienas turistas neišvyko iš miesto neapžiūrėjęs iš arti šio didingo paminklo. 

Kai gyvenau Rio de Ženeire, keletą kartų kopiau į kalną, kad geriau apžiūrėčiau statulą. Patį didžiausią įspūdį ji man padarė pirmąjį kartą. Tada aš buvau studentas ir vasarą praleidau Brazilijoje. Anksčiau Kristaus statulą mačiau tik atvirutėse. Pamatęs ją žydro dangaus fone, padariau išvadą, kad nė viena fotografija nesugebėjo perduoti jos didingumo.

Graži, aukšta kalva ant kurios stovi statula. Jos papėdėje driekiasi Atlanto vandenynas, ir ant septynių milijonų Rio de Ženeiro miesto gyventojų savo rankas ištiesė Kristus. Kai pažvelgiau į Kristaus statulą savo kameros objektyve, atkreipiau dėmesį į dvi įdomias detales.

Statula neturėjo akių, ji buvo akla. Žinau dabar pasakysite: “Visos statulos yra aklos“. Tai tiesa. Man susidarė įspūdis, lyg tai skulptorius specialiai „užmiršo“ akis. Jokių ratų aplink akiduobes ir tamsių taškelių vietoj akių lėliukių nesimato – tik tuščias, lygus paviršius.

Aš nuleidau kamerą: „Tai koks gi čia Gelbėtojas,- staiga pagalvojau aš,- jeigu Jis aklas?“

Dabar jau pradėjau atidžiau apžiūrinėti statulą. Kamera slinko veido bruožais, per atsikišusį smakrą, tvirtą kaklą. Pamačiau kažką keisto: ant drabužių išorės buvo iškalta širdis. Akmeninė širdis? Simbolika mane sukrėtė. Koks čia Gelbėtojas – su akmenine širdimi? Su širdimi ne meilės ir užuojautos, o plieno ir betono. Viešpats – be akių ir su akmenine širdimi?

Ilgai išgyvenau paveiktas pamatytų įspūdžių. Mėginau suprasti tai ir gavau atsakymą į savo klausimą : Tai kaip tik tas Viešpats, kurį pažįsta dauguma žmonių. Tuo sunku patikėti, bet jeigu atidžiau įsižiūrėjus...

Vieniems Jėzus – burtininkas, atnešantis laimę. Tai amuletas, kurį nešioja ant krūtinės, bet kuriuo momentu, kai žmogui blogai, jis turi ateiti į pagalbą. Pažinti Jį asmeniškai? Tame nėra jokios būtinybės. Mylėti Jį? Kuriems galams?

Kitiems Jėzus – džinas iš stebuklingos Aladino lempos. Jis privalo padėti surasti naują žmoną, naują mašiną... Savaime suprantama, kad mūsų troškimai yra jo valia. Atlikęs savo pareigą jis gali nešdintis į savo lempą.

Tretieji mėgina sudaryti su juo sandorį: „Vadinasi, taip, Jėzau, aš Tau dovanoju 52 sekmadienius per metus. Tomis dienomis įsipareigoju dėvėti kostiumą, ryšėti kaklaraištį, atidžiai klausyti pamokslų, per kuriuos Tu kreipiesi į mane, bet tada, būk malonus, sutik mane prie dangaus vartų su orkestru“.

Trys skirtingi supratimai apie Jėzų Kristų. Vien tik reikalavimai, nė žodžio apie auką, meilę, ir atsidavimą.

O, kaip šis viešpats nepanašus į Viešpatį iš Naujojo Testamento. Į tą Viešpatį, kurį Jeruzalėje sutiko moteris, kai jos širdis buvo kupina baimės.

Ankstus rytas. Saulė savo spinduliais užklojo miesto gatves auksine skraiste. Ant lapų virpa rasos lašeliai. Kažkur gaidys gieda savo rytinę giesmę, šuo garsiu lojimu sveikina naują dieną.

O štai ir Jėzus. Klausytojai pusračiu sėdi šalia Jo, Kai kas linksi galva, pritardamas Jo žodžiams. Žmonės taip dėmesingai klauso Jėzaus, kad nieko aplinkui nemato. Jie pripažino Jį savo Mokytoju ir dabar nori Jį priimti kaip savo Viešpatį.

Klausytojų tarpe yra ir smalsuolių, jie norėtų patikėti Juo, bet kol kas tik skeptiškai klausosi Jo. Jie atsikėlė anksti tam, kad ateitų čia susitikti su Jėzumi. Jo žodžiuose buvo kažkas tokio, kas vertingiau ir brangiau už saldų miegą.

Mes nežinome, apie ką Jėzus kalbėjo tą rytą. Staiga Jo kalba šiurkščiai nutraukiama, į kiemą įsiveržia žmonės ir eina tiesiai prie Jo. Tai Rašto žinovai, sinagogų vyresnieji, keletas žymių miesto vyrų... Tarp jų - drebanti iš baimės moteris, vos rūbais prisidengusi kūną.

Ją sugavo svetimaujant. Galbūt ją paliko vyras, todėl vienatvė bei nusivylimas pastūmėjo ją į kito glėbį? Kas žino...

Du vyrai, amžiumi tinkantys moteriai į tėvus, ištempė ją į vidurį. Smalsūs kaimynai stebi reginį pro langus. Į šį triukšmą įsipina nirštantis šuns lojimas. Vyrai šiurkščiai išstumia moterį į priekį, ir štai ji stovi prieš Jėzų.

„Šitą nedorėlę mes sučiupome paleistuvaujant, tiesiog nusikaltimo vietoje, - nesulaikydamas savo jausmų garsiai išrėkė eisenos vyresnysis. - Įstatyme pasakyta, kad tokias moteris reikia užmušti akmenimis. Ką tu pasakysi?“

Jų veiduose atsispindi piktdžiugiškas šypsnys. Jie tikisi, kad Jėzus pateks į keblią padėtį. Nelaimingoji ieško žmonių veiduose palaikymo, gailesčio. Jų akyse ji mato tik įtarumą, panieką, pajuoką. Kietai sučiauptos lūpos, šaltos akmeninės širdys, smerkiančios be jokios užuojautos. Moteris jau regi akmenis vyrų rankose; kai kurie kumščiai sugniaužti su tokiu pykčiu, kad matosi pabalę pirštai, lyg jie spaustų taip jų nekenčiamo Pamokslautojo kaklą.

Moteris ieško Jėzaus akių. Jos nesmerkia jos, ne, Jo akyse ji jaučia malonę, gerumą.

Kokią mato šią moterį Jėzus? Tokią, kokią sumanė jos Dangiškasis Tėvas. Sukurtą motinos įsčiose. Kiekvienas kūrinys – nepakartojamas ir labai vertingas originalas.

Ir štai katastrofa. Dievas sukūrė žmones aukščiausiam tikslui, o jie tenkinasi vidutiniškumu. Jis įdėjo į juos tiek meilės, o jie sudegino save neapykantos ugnimi. Rankos, kurias Kūrėjas davė pagalbai teikti, buvo sugniaužtos į kumščius. Kaip jaustis Jam, matančiam visas tas akmenines širdis?

Jėzus pažvelgė į šios moters širdį. Jos širdis plyšta nuo suvokimo, ką ji padarė ir įniršusios minios įžeidinėjančių kaltinimų. Jos kojos basos ir purvinos, rankos mėšlungiškai sugniaužtos. Jėzus pirštu rašo ant žemės, tuo atitraukdamas minios dėmesį. Nejučiomis visi sužiūra žemyn. Moteris su palengvėjimu mato, kad žmonės žiūri ne į ją.

Kaltintojai lieka prie savo: "Sakyk, Mokytojau, ką Tavo manymu, turime daryti su ja?“ 

Jėzus galėjo paklausti: "Kodėl neatvedėte ir vyro? Įstatymas smerkia ir jį". Vietoj to, Jis ramiai atsitiesia ir labai paprastai sako: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį". Po to Jis vėl pasilenkia ir toliau pirštu rašo ant žemės.

Žmonės nukreipia žvilgsnį į šalį, sutrikę trypčioja. Po to ji girdi, kaip vienas po kito akmenys krenta žemėn, ir nutolsta žingsniai... Kai kiemą palieka paskutinysis iš kaltintojų, Jėzus klausia moterį: "Kur tavo kaltintojai? Niekas nepasmerkė tavęs?" Jis švelniai nusišypso. Ji atsargiai apsidairo aplinkui ir mato ant žemės tik akmenis.

Ko paklausė jos Mokytojas? "Niekas tavęs nepasmerkė?" "Ne, - mano jinai, - bet prieš mane stovi Tas, kuris galėtų tai padaryti". Ar dabar Jis moralizuos, ar paprasčiausiai nueis? Vietoj to Jis pažvelgė į ją akimis, pilnomis meilės bei gailestingumo, ir pasakė tik keletą žodžių: "Nė Aš tavęs nepasmerksiu". Tačiau priduria dar vieną mintį, nurodančią jai tolimesnį kelią: "Eik, ir daugiau nebenusidėk".

Moteris pasisuka ir nueina. Daugiau nieko apie ją nežinome, kaip susiklostė jos tolimesnis gyvenimas. Žinome tik viena: tą rytą Jeruzalėje ji sutiko Jėzų.

Jeigu ji kada nors savo gyvenime būtų stovėjusi prieš Kristaus statulą, žinau, ji pasakytų: "Tai ne tas Jėzus, kurį pažįstu". Ir ji būtų teisi. Tame Jėzuje, kurį ji sutiko ir pažino, nebuvo šaltos, akmeninės širdies, ir jis nebuvo aklas.

Jei ji stovėtų prieš kryžių Golgotoje, sušnibždėtų: "Tai Jis".

Ji atpažintų Jo rankas, vieninteles rankas, kurios tą rytą nebuvo sugniaužusios akmens. Ji pažintų Jo balsą, tiesa, jis būtų buvęs prislopintas ir silpnesnis, bet žodžiai būtų tie patys: "Tėve, atleisk jiems...". Ji pažintų Jo akis - argi galima jas pamiršti? Akis pilnas ašarų, kurios žvelgė su gilia meile...

P. S. Istorija apie šią moterį užrašyta Evangelijoje pagal Joną 8, 1-11.

„Vera i žiznj“ 1994/4 

Iš rusų kalbos Išvertė Regina Vasiliauskienė