Straipsniai

Žiauri mirtis

Larry Chapman
2007 April 14 d.

Jėzaus kančių ir mirties priežastis
Žiūrėti Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia“ ir stebėti Jėzų, kurį vaidina Jimas Caviezelis, yra kvapą gniaužiantis patyrimas. Sadistiški Romos kariai pasikeisdami žiauriai plaka Jėzų užrištomis akimis ir tyčiodamiesi klausinėja, kuris iš jų ką tik jį mušė. Po žiauraus plakimo čaižiu rimbu Kristaus egzekutoriai prikala jo rankas ir kojas prie medinio kryžiaus. Po kelias valandas besitęsiančių kankinimų ir neapsakomų kančių Jėzus miršta. Tokie vaizdai priverčia krūpčioti net ir labiausiai „užkietėjusius“ kino mėgėjus.

Perdėtas žiaurumas? Kai kurie kino kritikai apibūdino būtent taip. Tačiau dėl scenarijaus greičiausiai reikėtų „kaltinti“ pranašą Izaiją, kuris užrašė, kad Mesijas bus neatpažįstamai sumuštas. M.Gibsonas paprasčiausiai sekė Šv. Raštu. Keisčiausia, kad per visą egzekuciją Jėzus nė karto nemurmėjo ir nesipriešino. Jeigu Jėzus buvo Dievo Sūnus, tai kodėl jis pasirodė toks silpnas? Jei jis buvo Dievas kūne, tai kodėl leido savo priešams jį nužudyti? KAIP Jėzus buvo nužudytas, vaizdingiau turbūt negalima būtų parodyti, bet svarbesnis klausimas – KODĖL, ir milijonai žmonių nori atsakymo.

Čia slypi paslaptis. Suprantama, kada kalbame apie visatos Kūrėją, yra daug paslapčių. Naujasis Testamentas mums duoda aiškų atsakymą į paslaptingąjį klausimą „kodėl“, nes tiek Jėzus, tiek jo apaštalai paaiškina mums apie jo mirtį ant kryžiaus. 

Tikiuosi, kad XXI amžiaus pavyzdys padės mums suprasti šią paslaptį. 

Dauguma kompaktinių plokštelių viršelių sukurti naudojant programinę įrangą „Photoshop“. Galutinis paveikslėlis dažniausiai išgaunamas sudėjus kelis paveikslėlius vieną ant kito. Panašiai ir Biblijoje aprašyta Jėzaus mirtis susideda iš daugelio skirtingų koncepcijų apie Dievą ir žmoniją. Jei norime suvokti jo mirtį, turime žiūrėti į ją pasluoksniui. Kada viena mintis uždengia kitą ir ta dar kitą, išryškėja aiškus ir intriguojantis paveikslas, kuris atsako į mūsų klausimą „kodėl“. Visos šios koncepcijos apie Dievą ir žmoniją arba „sluoksniai“ užrašyti žydų ir krikščionių Raštuose Biblijoje. Dauguma šių koncepcijų užrašytos Pradžios knygoje ir toliau randamos Senajame ir Naujajame Testamentuose. Jėzus aiškino apie savo mirtį, nurodydamas į tuos Raštus, todėl ir mes turime nukreipti ten savo žvilgsnį. 

Pirmas sluoksnis: asmeniškai pažįstamas ir mylintis Dievas
Per visą Bibliją, nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo, Šventasis Raštas pasakoja mums apie Kūrėją, kuris sukūrė visatą dėl tikslo. Mes čia nekalbame apie 10 trilijonų (1012) žvaigždžių, apie juodąsias skyles ar plačius vandenynus. Jo planas buvo santykiai. Jei Dievas nebūtų siekęs bendrauti su mumis, nebūtų ir Biblijos. Dievas mąsto. Girdi. Kalba. Jis trokšta artimos draugystės ir mėgaujasi ja. Žydų ir krikščionių Dievas nėra beasmenė „Žvaigždžių karų“ jėga, kurios gerumas matuojamas voltais. 

Negalima nepastebėti, kad žmonija buvo sukurta gebanti bendrauti (kalba yra svarbiausia iš šių gebėjimų). Ir negalime pamiršti, kad žmonės sukurti bendrauti ne tik vienas su kitu, bet taip pat ir su Dievu. Raštai kalba visiems suprantama kalba apie Dievo Tėvo rūpinimąsi, meilę ir santykį su Jo kūriniais.

Biblijoje užrašytos istorijos ir mokymas rodo, kad Dievas nori bendrauti su mumis, nes Biblija kalba mums per tikras mintis, jausmus ir motyvus. Todėl nėra nieko keista, kad Jėzus, kuris sakėsi esąs įsikūnijęs Dievas, gyveno ir vaikščiojo tarp mūsų. Turbūt buvo neišvengiama, kad Tas, kuris sukūrė mus, vieną dieną realiai mums pasirodytų ir visiškai atskleistų save susitapatindamas su savo kūriniais.

Oksfordo mokslininkas C.S.Lewis Jėzuje Kristuje įžvelgė ne kažkokį nepasiekiamą Dievą su didele lazda, belaukiantį, kol mes nukrypsime į šalį, bet Kūrėją, kuris nori būti pažintas asmeniškai. Jis manė, kad mes iš vidaus užprogramuoti troškimu pažinti Dievą, tačiau tam priešinamės nuo pat gimimo (1). C.S.Lewis tik atsiliepė į krikščionio didžiojo mąstytojo Augustino žodžius, kuris rašė: „Tu mus sutvėrei sau, ir mūsų širdys nerimsta, kol suranda ramybę Tavyje“ (2).

Raštai mums atskleidžia, kad Dievas gali būti ne tik asmeniškai pažįstamas, bet dar ir mylintis. Jo meilė yra besąlygiška ir be ribų. Graikiškas žodis „agapė“, vartojamas apibūdinti Dievo meilę, reiškia visiškai pasiaukojančią, nesavanaudę, apsčią meilę – meilę, kuri paremta darbais. Jėzaus tarnystė buvo Dievo meilės agapės demonstravimas. Jis rodė užuojautą, atlaidumą, ir didžiausias meilės įrodymas buvo jo mirtis ant kryžiaus.

Taigi pirmas sluoksnis, aiškinantis, kodėl Jėzus turėjo mirti, toks: Dievas sukūrė žmoniją turėdamas tikslą bendrauti ir parodyti, kad Jis myli mus ne kaip visumą, bet individualiai. Tai nėra visiškas atsakymas, bet tai yra pagrindas norint suprasti visą atsakymą. 
Ar mes esame verčiami Jį mylėti vien todėl, kad Jis yra Dievas? 

Antras sluoksnis: laisva valia
Dievas galėjo sukurti mus žmonėmis robotais, užprogramuotais mylėti, paklusti ir garbinti Jį. Determinizmas visuomet yra beribės valdžios prerogatyva. Bet kokia tuomet prasmė? Juk bendraudami mes norime, kad mus mylėtų už tai, kas esame, o ne iš prievartos. Juk mes norime sielos draugo, o ne pašto siuntos pagal užsakymą. Sorenas Kierkegaardas išsprendė šią dilemą tokiu pasakojimu.

Gyveno karalius, kuris pamilo neturtingą merginą. Šio karaliaus galiai neprilygo joks kitas karalius. Visi žmonės drebėjo prieš jį. Tačiau šis galingasis karalius tirpo iš meilės paprastos kilmės mergaitei. Kaip jam pasakyti apie savo meilę jai? Jei jis atsigabentų ją į savo pilį ir uždėtų nusagstytą deimantais karūną, dėl jo vardo ji niekad nepasipriešintų – juk niekas negali prieštarauti karaliui. Bet ar ji mylės jį? Ji būtų priversta sakyti, kad myli karalių, bet ar meilė būtų tikra (16)?

Ar suprantate problemą? Kad meilė būtų abipusė, Dievas sukūrė žmogų su unikaliu gebėjimu – laisva valia. Taigi tai yra antras sluoksnis, kurį mes turime uždėti ant pirmojo mūsų „Photoshop“ programinės įrangos pagalba. Atsakymas į klausimą „kodėl Jėzus turėjo mirti“ yra toks: Dievas davė žmonėms laisvą valią, kad mes galėtume laisvai pasirinkti bendrauti su Juo ir parodyti Jam nuoširdžią meilę. 

Mylint būtina laisva valia, ir todėl mes rizikuojame. O kas, jei tas, kuriam parodai savo meilę, neatsako tuo pačiu?

Trečias sluoksnis: maištas ir nepaklusnumas
Pradžios knygoje skaitome apie Adomo ir Ievos suvaidintą miniatiūrą: mylintis ir norintis draugauti Dievas davė žmonėms laisvą valią. Skaitome, kad savo laisva valia jie pasirinko atmesti arba išduoti santykius su Dievu. Viso to rezultatas toks, kad jų ir jų palikuonių santykiai su Dievu buvo sugriauti: atsirado kaltės ir gėdos jausmas; žmonija susvetimėjo, prasidėjo karai ir žudynės; žmonės buvo atskirti nuo Dievo (mirė dvasiškai). Tai primena grandinės žiedus. Kada pirmas žiedas tarp Dievo ir žmonijos buvo sulaužytas, su juo buvo paleisti ir visi kiti žiedai.

Dėl to pasaulis, kuriame dabar gyvename, yra sugedęs. Visur, kur tik pažvelgsime, matome susvetimėjimą, gėdą, karus ir moralinį bei dvasinį nuosmukį – Dievo kūrinija yra visiškai atskirta nuo Dievo. Pirminis Dievo sumanymas vis dar meta šešėlį mūsų protuose ir mes sakome – taip neturi būti, mes nusipelnę kažko geresnio. 

Dabar sudėkime šiuos tris sluoksnius ir pažiūrėkime: Dievas yra mylintis ir nori draugauti; Dievas sukūrė žmones draugystei ir davė jiems laisvą valią; pasinaudojusi savo laisva valia žmonija pasuko savo keliu atmesdama Dievą ir išduodama Jo meilę. Pasekmė – iškreiptas pasaulis be Dievo, visiškai nepanašus į Dievo planuotą. Gali kilti klausimas, kodėl Dievas negelbsti iš tokios keblios padėties.

Pelnytas teisingumas
Rašte nurodomos dvi priežastys, kodėl negalima užmerkti akių prieš Dievo atmetimą ir mūsų kaltę dėl moralinio blogio. Pirma priežastis – Biblija apibūdina Dievą kaip visiškai šventą ir teisingą. Žodis „šventas“ su nuoroda į Dievą Biblijoje pavartotas beveik 600 kartų. Tai reiškia, kad Jis niekada nesigėri mintimi, kuri yra netyra arba kuri neatitinka Jo švento charakterio. Kitaip sakant, Jis yra visiškai kitoks nei mes. Mes galime turėti keletą motinų teresių ir gandžių, vaikščiojančių tarp mūsų, bet net ir jie prisipažįsta klydę.

Įdomu tai, kad Raštuose taip pat vartojamas ir ne visai dvasingumą reiškiantis žodis, kalbant apie Dievo šventumą, – „vemti“. Jei žmogus išgeria nuodų, jis refleksiškai vemia, toks yra ir Dievo pasibjaurėjimas blogiu. Dievo šventumas toks, kad jis negali būti ten, kur yra blogis. O gal tiksliau būtų atvirkščiai – blogio negali būti ten, kur yra šventumas, nes jis būtų sunaikintas – Dievas jį išvemtų. Mūsų neteisingi pasirinkimai ir maištas – mūsų nuodėmės, kaip siena atskyrė mus nuo Dievo (paskaitykite Izaijo 59, 2). Biblijoje „atskyrimas“ reiškia dvasinę mirtį. O dvasinė mirtis reiškia būti visiškai atskirtam nuo Dievo šviesos ir gyvybės. 

Bet kodėl Dievas negalėtų numoti ranka ir atleisti mums? Jei tai būtų dėl to, ką mes padarėme, galbūt. Bet jei tai susiję su tuo, kas mes esame... Iškrypę veiksmai kyla iš iškrypusio proto, o sugedę veiksmai – iš sugedusių širdžių. Tai yra antroji problema, kodėl Dievas negali ignoruoti arba nepastebėti žmonių nuodėmių. 

Kiek žmonių įsitikinę, kad vaikų tvirkintojai turėtų likti laisvėje? Jei padarytume apklausą, turbūt neatsirastų nei vieno. Kada mes girdime apie tokius nusikaltimus, ar mūsų dvasia netrokšta teisingumo? Ypač jei tai vaikas, kurį mes pažįstame, ir jis mums yra brangus. Teisingumas yra dorybė, ir tai mes pastebime savyje, kada matome ar patiriame neteisybę ar nežmoniškumą. Pavyzdžiui, ar jūs pritartumėte Dievui, jei Jis mirktelėtų Hitleriui ir pasakytų: „Ai, nesikrimsk dėl to. Tu per griežtai save vertini“.

Šis teisingumo jausmas, kurį mes matome savyje, turi šaltinį. Pagal Raštą, Dievas yra meilė, bet taip pat Jis yra ir teisingas, todėl blogis turi savo vaisius. Už nuodėmę turi būti atitinkamai sumokėta. 

Dabar turėtume pradėti matyti, kaip visi minėti „sluoksniai“ susideda vienas ant kito ir paaiškėja atsakymas į klausimą, kodėl Jėzus mirė. Dievas mus myli, ir ta meilė dovanoja mums malonę ir atleidimą. Tuo pat metu Dievo teisingumas reikalauja, kad už blogį būtų teisingai atlyginta. Dievo moralinis šventumas reikalauja, kad blogis būtų sunaikintas arba pašalintas nuo Jo. Žmonijos atskyrimas nuo Dievo yra sunki dilema. Bet kokia kita Jėzaus mirties interpretacija iškreipia Dievo prigimtį.

Galimi sprendimai
Prieš atsakydami į klausimą, kaip Jėzus išsprendė šią dilemą, reikėtų trumpai sustoti ir žvilgtelti į visas pagrindines pasaulio filosofijos mokyklas ir religijas. Beveik visos pagrindinės pasaulio religijos tiki, kad žmonės yra pikti. Žmonės nusideda ir yra moraliai sugedę. Dėl tokios žmonijos būsenos mes esame atskirti nuo Dievo. Kai peržvelgsime, kaip kitos pasaulio religijos tiesia tiltus per bedugnę tarp Dievo ir žmonių ir kaip jos traktuoja žmonijos nuodėmę, tai padės mums geriau suprasti Kristaus mirtį. Yra trys pagrindiniai atsakymai su daugybe variacijų.

Pirmasis yra Rytų požiūris – reinkarnacija. Yra toks senas posakis: „Jei nepavyko iš pirmo karto, bandyk dar kartą“. Reinkarnacija siekia įveikti blogį arba blogą karmą per daugkartinį įsikūnijimą. Reinkarnaciją galima būtų palyginti su skalbimo mašinos būgno sukimusi, kai siekiama išplauti įsisenėjusias moralines dėmes. Su kiekvienu persikūnijimu žmogus tobulėja, kol galiausiai išsivaduoja iš sukimosi ratu ciklo. 

Iš pirmo žvilgsnio reinkarnacija yra labai patraukli. Ir būtų patraukli, jei tik mes galėtume atpažinti, kuris iš mūsų jau pasiekė paskutinį persikūnijimų apsisukimą ir jau beveik pasiekęs būseną, panašiausią į Dievo. Paprasčiausiai mes tokių nepažįstame. Man taip pat šiek tiek keista, kad praeitame gyvenime visi buvo įžymūs kaip Kleopatra. Dar kitas klausimas, kas yra mūsų siela, ar tai nėra mūsų asmenybė, mintys, svajonės, patyrimai ir atsiminimai? Kaip tai ištrinama iš „kietojo disko“? Ir kas mums lieka? 

Antrasis atsakymas – moralinių normų svarstyklės. Jūsų geri darbai nusveria jūsų blogus darbus. Kitais žodžiais sakant, jūs perlipsite per slenkstį, jei pasiekėte daugiau gero nei blogo.

Šis požiūris taip pat atrodo logiškas, kol į jį nepažiūrima iš arčiau. Jame yra netikslumų. Pirmiausia kur Dievas nubrėš liniją? Jei tu padarei 1 230 612 gerus darbus, tai esi priimamas būti dangaus piliečiu. O kas, jei padarei tik 1 230 611 gerų darbų? 

Jei blogis ir nuodėmė atskiria mus nuo Dievo, tada nei reinkarnacija, nei moralinių normų svarstyklės nesuteikia mums atsakymo. Mes galime būti truputį geresni, nei kuris kitas, bet mumyse vis tiek bus nuodėmė ir blogis, ar ne? O bet kokia nuodėmė ar bet koks blogis atskiria mus nuo švento Dievo. Mes įdėjome daug pastangų, bet neišsprendėme šios dilemos.

Trečiasis atsakymas panašus į pirmąjį, tik šiuo atveju geri darbai pakeičiami į religiją. Jei dažnai lankai bažnyčią ar šventyklą, jei daug meldiesi, tu būsi priimtas. Jei ne, gali apie tai net nesvajoti. Kaip ir antrasis bandymas, taip ir šis neišsprendžia dilemos. Juo tik bandoma įtikti Dievui ne per gerus darbus, o per religines apeigas.

Šie sprendimai rodo tik tai, tarsi mes būtume vienoje prarajos pusėje, o Dievas kitoje ir skirtingais būdais bergždžiai siektume pereiti šią bedugnę. Bet tai atveda mus prie atsakymo į klausimą, kodėl Jėzus turėjo mirti. Kaip Jėzaus mirtis išsprendžia žmonijos nuodėmės ir atskyrimo nuo Dievo problemą?

Dievo sprendimas
Akivaizdu, kad žmonija pateko į dilemą, kurios negali išspręsti. Tačiau per Kristų Dievas atliko tai, ko mes negalėjome padaryti patys. 

Senojo Testamento pranašai išpranašavo, kad Mesijas ateis ir taps tobula nuodėmės auka, kuri patenkins Dievo teisumą. Šis tobulas žmogus turės teisę mirti už mus. Naujojo Testamento autoriai rašė, kad Jėzus atitiko visus reikalavimus, kad mirtų už mus, nes, būdamas Dievas, Jis gyveno moraliai tobulą gyvenimą ir buvo atleistas nuo teismo. Per visą žmonijos istoriją tik Jėzus Kristus gyveno be priekaištų. 

Jėzus kalbėjo apie atlaidumą, bet pats niekuomet jo neprašė sau. Krikščionių istorikas Kennethas Scottas Latourette‘as rašė: „Labai labai svarbu pastebėti, kad Jėzus nors ir buvo morališkai jautrus ir mokė savo pasekėjus prašyti atleidimo už jų nuodėmes, niekur nėra nė menkiausios užuominos apie Jėzaus norą, kad Jam būtų atleista. Jis niekuomet neprašė atleidimo nei iš jį supusių žmonių, nei iš Dievo“ (3).

Štai kodėl joks kitas asmuo ar religinis vadovas negalėjo pretenduoti nutiesti tiltą per bedugnę tarp Dievo ir žmonių, nes niekas nėra buvęs be nuodėmės. Kristaus mirtis už mus ant kryžiaus išskiria krikščionybę iš kitų religijų. Anglikonų bažnyčios vadovas Johnas R. Stottas rašė: „Vienintelis kelias, kuris gali mus išlaisvinti nuo kaltės ir teismo, yra Jėzus Kristus. Nes kada Jis atėjo į pasaulį, tapo vienu iš mūsų, priimdamas mūsų prigimtį ir ant kryžiaus susitapatindamas su mūsų nuodėmėmis ir kalte. Visiškai pasiaukojančia meile Jis sumokėjo bausmę už mūsų nuodėmes. Mes buvome nusipelnę mirti, tačiau Jis mirė vietoj mūsų. Siaubingoje mirties ant kryžiaus tamsoje jis net paragavo pragaro siaubo tam, kad mes galėtume būti danguje. Reikia turėti kietą kaip akmuo širdį, kad nesureaguotume į tokią nuostabią meilę“ (4).

Teologas R.C.Sproulas Jėzaus unikalumą aiškino taip: „Mozė galėjo tarpininkauti gaunant Įstatymą, Mahometas galėjo mosuoti kardu, Buda galėjo duoti gerų patarimų, Konfucijus galėjo pasiūlyti išmintingų posakių, bet nei vienas iš jų nebuvo tinkamas, kad atpirktų pasaulio nuodėmes. Vien tik Kristus yra vertas mūsų beribio atsidavimo ir tarnavimo“ (5).

Pamąstykite apie teismo rūmų analogiją.
Sakykime, jūs esate siaubingas vairuotojas ir per keletą metų šimtus kartų pažeidėte kelių eismo taisykles. Dabar tardymo izoliatoriuje jūs peržiūrinėjate savo 687 baudos kvitus. Už šiuos kelių eismo taisyklių pažeidimus jūs turite sumokėti daugiau nei pusę milijono. Šią minutę jums nereikia, kad kas pamokytų jus vairuoti, nors gal ir reikėtų. Šiuo metu jums reikia, kad kažkas sumokėtų už jus baudas.

Noriu pasakyti, kad mums nereikia religinių instrukcijų, kaip gyventi tobulą gyvenimą. Mums nėra labai sunku tai įsivaizduoti. Gerai žinome, kad turime atleisti vieni kitiems ir visuomet sakyti tiesą. Mums reikia, kad kažkas sumokėtų už mūsų kaltes.

Kol dar „esame teismo salėje“, ši teisinė analogija gali padėti mums suprasti, kaip Jėzus išsprendė dilemą tarp Dievo meilės ir teisingumo.

Įsivaizduokite, kad jūs kažką nužudėte ir jus veda į teismo salę. Kada priartėjate prie teisėjo stalo, jūs pamatote, kad teisėjas yra jūsų tėvas. Jūs žinote, kad jis jus myli ir pradedate maldauti: „Tėti, išteisink mane“. Į jūsų prašymą jis atsiliepia: „Aš myliu tave, sūnau, bet aš esu teisėjas. Aš turiu tave teisti teisingai“. Jis yra griežtas ir galiausiai trinkteli plaktuku ir paskelbia jus kaltu. Teisingumui negalima daryti kompromisų, bent jau teisėjas tikrai neturėtų to daryti. Bet kadangi jis jus myli kaip sūnų, jis nulipa nuo pakylos, nusiima teisėjo drabužius ir pasisiūlo sumokėti baudą už jus. Jei tai būtų Floridos valstijoje, tai reikštų, kad į elektros kėdę atsisėstų jūsų tėvas.

Būtent tokia scena yra piešiama Naujajame Testamente. Dievas atėjo pas žmones Jėzaus Kristaus asmenyje ir atsisėdo į elektros kėdę (nukryžiuotas) už mus ir vietoj mūsų. Jėzus nėra trečias asmuo, kuris prisiėmė mūsų nuodėmes ir buvo plakamas už mus, bet Jis pas yra Dievas. Jei kalbant paprasčiau, tai Dievas turėjo du pasirinkimus: nuteisti nuodėmę mumyse arba prisiimti bausmę sau. Jis pasirinko antrąjį variantą.

Mąstant apie Jėzaus auką, turbūt sunkiausia suvokti tai, kad nors mums tai nieko nekainavo, Jam tai kainavo viską. Tai dovana be jokio užmokesčio. Apaštalas Paulius rašė: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Romiečiams 6, 23).

Tai mus sugrąžina į pradžią prie mūsų laisvos valios. Kad suprastume, kur mes esame, pažiūrėkime į trečią ir paskutinę teismo bylą. Ši byla yra tikra. George‘as Burdickas prieš Jungtines Amerikos Valstijas. 

1915 metais George‘as Burdickas, laikraščio „New York Tribune“ miesto žinių skyriaus redaktorius, atsisakė nurodyti šaltinį ir taip pažeidė įstatymą. Prezidentas Woodrowas Wilsonas paskelbė, kad jam visiškai atleidžiama už visus įžeidimus. G.Burdicko byla tapo istorine, nes jis nepriėmė atleidimo. Ši byla buvo perduota Aukščiausiajam Teismui, kurio nuosprendis buvo palankus G. Burdickui pareiškiant, kad prezidento atleidimas niekam negali būti primetamas jėga.

Mūsų pasirinkimas 
Pagal Jėzaus ir Naujojo Testamento mokymą, mes turime pasirinkimą kaip ir Burdickas. Ravi Zacharias rašė: „Jėzaus žinia mums atskleidžia, kad kiekvienas individas, ar būtų žydas, ar graikas, ar romėnas, ar bet kokios kitos civilizacijos, pažįsta Dievą ne dėl kilmės, bet sąmoningai pasirinkdamas leisti Jėzui vadovauti jo ar jos asmeniniam gyvenimui“ (5).

C.S.Lewis priėjo tokį tašką, kada žinojo, kad jam reikia rinktis. Jis teigė: „Tu turi patikėti Jėzaus istorija arba atmesti“ (7). Kitaip sakant, mums reikia arba priimti, arba atmesti atleidimą. Kaip teigia Jėzus, jo atleidimo atmetimo pasekmė – amžinas atskyrimas nuo Dievo, vadinamas pragaru. 

C.S.Lewis rašė apie pragarą kaip apie Didįjį atskyrimą. Jei buvo pasiūlyta draugystė ir egzistuoja laisva valia, tuomet ir atskyrimas yra realybė. Lewis tikėjo ir tvirtino, kad pragaro vartai yra rakinami iš vidaus, o tai reiškia, kad visi, kurie atsiduria ten, patys tai pasirinko laisva valia. Jis rašė: „Visi, kurie yra pragare, pasirinko jį. Be pasirinkimo nebūtų pragaro“ (8). Lewis supratimu, pragaras yra žmogaus laisvos valios įrodymas. „Aš sumokėčiau bet kokią kainą, kad galėčiau pasakyti „visi bus išgelbėti“, tačiau mano protas klausia: „Jų valia ar be jų valios?“ , nes aš iš karto įžvelgiu prieštaravimą. Kaip atsidavimas Dievui gali būti nevalingas arba priverstinis? Jei aš sakyčiau „Jų pačių valia“, mano protas replikuotų „O jei jie nenorės?“ (14).

Ateistas Bertrandas Russellas savo knygoje „Kodėl aš nesu krikščionis“ rašė: „Mano supratimu, yra vienas labai rimtas trūkumas Kristaus moralėje, – Jis tikėjo pragaru. Aš asmeniškai nesuprantu, kaip padorus, humaniškas asmuo galėtų tikėti amžina bausme“. Tačiau akivaizdu, kad Evangelijose aprašomas Kristus tikėjo amžina bausme (9).

Russellas rašė, kad neįmanoma užginčyti, jog Jėzus tikėjo pragaru. Tarp kitko iš 14 žodžių apie pragarą, minimų Naujajame Testamente, 12 išėjo iš Jėzaus burnos. Jis sakė, kad Jo misija yra išgelbėti mus nuo Dievo teismo ir pragaro.

Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo (Jono 3, 16–18).

Naujajame Testamente Jėzaus mirtis ant kryžiaus tapo tiltu per prarają, išlaisvinimo ir atpirkimo žinia, o ne pasmerkimu. Vis dėlto ši išlaisvinimo žinia taip pat kalba ir apie ne išgalvotą, bet tikrą pavojų.

Panagrinėkime vieną incidentą, kuris įvyko JAV nelemtą 2001 m. rugsėjo 11 dieną. 

Nuoširdi klaida 
Gera džiaugtis laisva valia, tačiau jei mes darome neteisingus sprendimus, kenčiame pasekmes. Mūsų neteisingi pasirinkimai gali remtis klaidingu skaičiavimu arba kai mes pasitikime blogu patarimu. 2001 m. rugsėjo 11 dieną 600 nekaltų žmonių pasitikėjo blogu patarimu.

Vienas žmogus, kuris buvo Pasaulio prekybos centro pietinės pusės 92-ajame aukšte, išgirdo kaip lėktuvas atsitrenkė į vakarinę dangoraižio pusę. Priblokštas tokio įvykio jis paskambino į policiją pagalbos ir klausė, ką daryti toliau. Susijaudinusiu balsu jis klausė: „Mes girdėjome sprogimą ir mums reikia žinoti, ką daryti toliau. Ar mums evakuotis?“ Policininkas patarė nepalikti pastato: „Laukite tolesnių nurodymų“. „Supratau“, – pasakė skambintojas, – „Nesievakuoti“, – ir padėjo telefono ragelį. Netrukus kitas lėktuvas rėžėsi į pietinės pastato pusės 80-ąjį aukštą. Beveik 600 žmonių, dirbusių aukštesniuose aukštuose, buvo atskirti nuo išėjimo iš pastato ir mirė. Viena didžiausių tos dienos tragedijų buvo atšaukta evakuacija (10).

600 žmonių mirė, nes pasitikėjo klaidinga informacija, nors ją suteikė žmogus, norintis padėti. Kai jie suprato savo klaidą, ugnis, deja, jau buvo užblokavusi evakuacijos koridorių. Šioje tragedijoje buvo tik vienas kelias išsigelbėti. Visi kiti keliai vedė į mirtį.

Tragedijos nebūtų įvykę, jei šiems 600 žmonių būtų buvus suteikta teisinga informacija. Štai kodėl Jėzus nuolat kalbėjo apie save ir apie savo žinią, kad tai yra tiesa.

Naujasis testamentas 
Pavojinga iškreipti Naująjį Testamentą užsiginant ne jo logikos, bet širdies. Naujajame Testamente aprašoma Jėzaus mirtis už žmonijos nuodėmes nebuvo abstraktus visuotinis sandoris. Jis turėjo atnešti naują gyvenimo kokybę, švarią sąžinę, džiaugsmą ir laisvę per atleidimą ir paklusnumą. Problema dažnai ne ta, kad žmonės nesuprato, kodėl Jėzus mirė, bet kad daugelis tai suprato savo protu, o ne širdimi. 

Būtų dar vienas nesusipratimas mąstyti, kad Evangelijose aprašomų pirmojo amžiaus tikinčiųjų pasikeitusio gyvenimo patyrimai buvo netikri. Taip nebuvo. Kažkieno gyvenime tai vyksta kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę ir valandą. Taip kaip Evangelijose aprašomi pasakojimai apie pasikeitusius gyvenimus, taip ir šis susijęs su atsakymu į klausimą, kodėl Jėzus mirė.

Būdamas 39-erių Ch.Colsonas užėmė atsakingas pareigas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Niksono Baltuosiuose rūmuose. Tačiau 1972 metų Watergate skandalas sugadino jo reputaciją ir jo pasaulis sužlugo. 

Jausdamas tikslo stoką Colsonas paėmė į rankas draugo duotą C.S.Lewis knygą „Paprasčiausiai krikščionybė“ ir pradėjo skaityti. Kadangi Colsonas buvo advokatas, jis paėmė geltoną teisininko bloknotą ir ėmė užsirašinėti Lewis argumentus. Jei Jėzus yra tai, kas Jis sakėsi esąs, tuomet Jis reikalauja sprendimo. Mes esame arba jo draugai, arba jo priešai. Tarpinio varianto nėra.

Colsonas rašė: „Aš žinojau, kad man reikia apsispręsti. Ar aš be išlygų priimsiu Jėzų Kristų savo gyvenimo Viešpačiu? Prieš mane buvo vartai, kurių nebuvo galima apeiti. Arba man reikėjo pereiti juos arba likti lauke. Mintys „galbūt“ arba „man dar reikia pagalvoti“ man skambėjo juokingai“.

Po vidinės kovos šis buvęs Jungtinių Valstijų prezidento patarėjas galiausiai sutiko, kad Jėzus Kristus yra vertas savo pareiškimų. Jis prisimena: „Taigi ankstyvą penktadienio rytą, man sėdint ir spoksant į jūrą, mano lūpos ištarė žodžius, kuriuos nežinau, ar natūraliai galėjau suvokti ar pasakyti savo lūpomis: „Viešpatie Jėzau, aš tikiu Tavimi. Aš priimu Tave. Prašau ateik į mano gyvenimą. Aš pavedu save Tau“.

Atlikęs bausmę už dalyvavimą Watergate, Colsonas pradėjo tarnystę nuteistiesiems, kuri dabar išsiplėtusi į tūkstančius kalėjimų daugiau nei 100 šalių. Per Kalėdas „Angelo eglutės“ akcija išsiunčia daugiau nei 500 000 dovanų kalinčiųjų šeimoms ir vaikams.

Colsono istorija atspindi tą gyvenimą keičiantį faktorių ir jo svarbą atsakant į klausimą, kodėl Jėzus mirė. Naujasis Testamentas sako, kad kito faktoriaus ir nėra. Nuoširdus supratimas ir tikėjimas Evangelija keičia gyvenimus. Mūsų gyvenimai tampa Kristaus.

M.Gibsono filmas „Kristaus kančia“ aiškiai atsakė į klausimą „kaip“ Jėzus mirė, bet tikėkimės, kad nors vienas žiūrovas sugebėjo sudėlioti atsakymą į klausimą „kodėl“.

Pasirinkimas
2004 metų sausio 19 dieną Forto vingio kaimo šerifo raštinėje suskambo telefonas. Renee Coulteris pranešė, kad rado savo 19 metų dukrą Ashley Wilson mirusią savo kambaryje. Pagalvės užvalkalas buvo ant jos galvos, o virvė apsukta apie jos kaktą. Atrodė, kad ji pasikorė. Visi faktai bylojo apie savižudybę.

21-erių metų Danas Leachas draugavo su Ashley. Jų santykiai iširo prieš pat jos mirtį. Kai kurie galvojo, kad tai galėjo būti jos savižudybės priežastis.

2004 m. kovo mėnesį, nepraėjus nei pusantro mėnesio po Ashley mirties, Richmonde, Teksaso valstijoje buvo parodytas filmas „Kristaus kančia“. Kaip ir visur šalyje kino teatrai buvo perpildyti žiūrovų. D. Leachas nusipirko bilietą ir nuėjo į kino teatrą, kur jis patyrė tai, kas pakeitė jo gyvenimą.

Po kiek laiko Leachas įžengė į Forto vingio kaimo šerifo raštinę ir pasidavė policijai už Ashley Wilson nužudymą. 

Policijos pareigūnai buvo nustebę, nes Wilson byla buvo jau baigta. Teismas pripažino, kad žmogžudystės nebuvo – Ashley Wilson nusižudė. Tačiau Danas Leach jiems įrodė, kad jis nužudė Ashley Wilson.

Išskirtiniame interviu su KTRH radiju Hiustone, D.Leachas pasakė, kad kai pamatė ir suprato Kristaus mirtį, jo gyvenimas pasikeitė (15).

Galbūt kaip ir Charlesas Colsonas, D.Leachas turėjo apsispręsti. Būtent tai ir yra laisva valia ir atsakomoji meilė – sprendimas. Dievas niekuomet nespaus mūsų mylėti Jo ar versti priimti Jo maloningo atleidimo. Apaštalas Jonas labai aiškiai apie tai rašė:
„Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jono 1, 10–12).

Jo atpirkimo dovana skirta visiems.


NUORODOS
Straipsnis verstas iš žurnalo „Y-Jesus“ („Kodėl Jėzus“) gavus leidimą
Autoriai Larry Chapman, Rick James ir Eric Stanford
Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Dikšaitis
© Bright Media Foundation and B&L Publications, 2006 
http://www.y-zine.com/yjesus.htm
www.y-jesus.com

(1) C. S. Lewis Mere Christianity (San Francisco: Harper, 2001), 160.
(2) Augustine, Confessions, in Nicene and Post-Nicene Fathers of the Christian Church, vol.1, ed. Philip Scahaff (Peabody, MA: Hendrickson, 1999), 45.
(3) Quoted in Josh McDowell, The New Evidence That Demands a Verdict (San Bernardino, CA: Here's Life, 1999), 307.
(4) John Stott, Why I Am a Christian (Downers Grove, IL: Inter Varsity Press, 2003), 85.
(5) R. C. Sproul, Reason to Believe (Grand Rapids, MI: Lamplighter, 1982), 44.
(6) Ravi Zacharias, Jesus among Other Gods (Nashville: Word, 2000), 158.
(7) C. S. Lewis, God in the Dock (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 2000), 158.
(8) Lewis, Mere Christianity, 156.
(9) Berrand Russell, Why I Am Not a Christian (New York: Smon & Schuster, 1957), 17.
(10) Martha T. Moore and Dennis Cauchon, "Delay Meant Death on 9/11," USA Today, September 3, 2002, 1A.
(11) Charles W. Colson, Born Again (Old Tap-pan, NJ: Chosen, 1976), 129-130.
(12) C. S. Lewis, The Best of C. S. Lewis (Washington, DC: Canon, 1974), 343.
(13) Randy Alcorn, Heaven (Wheaton, IL, Tyndali, 2004), jacket cover.
(14) C. S. Lewis, Miracles, chap. 16. (San Francisco: Harper Collins, 1972).
(15) C. S. Lewis, The Problem of Pain, chap. 8. (San Francisco: Harper Collins, 1972).
(16) Jody Eldred, Changed Lifes: Miracles of the Passion (Eugene, OR: Harvest House, 2004).
(17) Soren Kiekegaard, Philosophical Fragments, trans. Howard V. Hong and Edna H. Hong (Princenton, NJ: Princenton University Press, 1985), 26-28.