Straipsniai

Evoliucija ar kūryba?

2007 March 17 d.

Pagal evoliucijos teoriją, visatos gyvavimą galima paaiškinti atsitiktinumo, laiko, natūraliosios atrankos ir mutacijos poveikiu. Iš pradžių labai svarbu suvokti, kad tai yra tik teorija, o ne įrodytas faktas, ir antra, kad ši teorija pritaiko faktus (mokslinius duomenis), remdamasi filosofine materializmo prielaida, o tai, savaime suprantama, atmeta Dievą ir biblinį apreiškimą. Bet kaip pamatysime vėliau, šie moksliniai duomenys gali būti paaiškinami ir kitu būdu – bibliniu sukūrimo mokymu. Susipažinkime su mokslinėmis žiniomis ir tada nuspręsime, kuri šių faktų interpretacija yra logiškiausia ir mažiausiai veikia mūsų lengvatikystę.

Pagal materialistinę filosofiją, visa ko pagrindas yra materija. Ji egzistavo ir visada egzistuos. Todėl ji yra absoliuti ir viską nulemianti. Kadangi neįmanoma įsivaizduoti kažko, kas nepriklauso nuo materijos, tai Dievas (spėjama, nesantis laike ir erdvėje) negali egzistuoti. Bet ar tikrai šiuolaikinio mokslo ir evoliucijos teorijos atradimai patvirtina šį požiūrį?

Fizika

Pirmiausia apžvelkime dabartinę padėtį ir kaip tai susiję su šiuolaikine fizika. Dabar materija suprantama kaip labai sutankėjusi ir standi energijos forma. Bet pagal termodinamikos dėsnius, energija ne visada egzistavo – ji turėjo pradžią. Pagal pirmąjį dėsnį, neregimos energijos kiekis visatoje liko vienodas, bet ji darosi vis mažiau tinkama naudoti. Nauja energija nekuriama. Pagal antrąjį dėsnį, visi procesai turi polinkį irti, trupėti, byrėti (jei nėra išorinės intervencijos), ir tai veda į netvarkos didėjimą (entropija). Kalbant apie mūsų planetą, išorinė jėga yra Saulė, bet jos energija senka. Radioaktyvumas taip pat senka. Pagal termodinamikos teoriją, materijos, vadinasi, ir energijos pradžia buvo tuo pačiu metu. Tad pagal plačiai paplitusias šiuolaikines fizikos teorijas, visata ne vystosi, o yra alinama, todėl nyksta ir regresuoja.

Matematika

Matematikos srityje mes taip pat matome prieštaravimą evoliucijos teorijos principams. Tikimybių teorija savo esme prieštarauja idėjai, kad atsitiktinumas taip pat gali būti ir tvarkos šaltinis, netgi jeigu šiam procesui duodama labai daug laiko. Šiandieninė informacijos teorija prieštarauja požiūriui, kad sudėtingumas atsiranda atsitiktinai. Iš esmės atsitiktinumas, kaip reiškinys, kelia netvarką, ir nėra toks, kad, laikui bėgant, sukurtų sudėtingumą. Matematiškai galima apskaičiuoti, kad šiuolaikinio pasaulio sudėtingumo susiformavimo per gana ilgą laiką šansai lygūs nuliui. Laikas ir atsitiktinumas negali pakeisti intelekto. 

Kad tai tiesa, mes galime įsitikinti įsigilinę į informacijos teoriją. Vaiko smegenys sudarytos taip, kad jis gali išmokti bet kurią pasaulio kalbą. Taip pat jokio įvykio negali užprogramuoti kompiuteriai. Taigi mums reikalingas programuotojas – intelektas. Netgi patys galingiausi šiuolaikiniai kompiuteriai negali dirbti, jei neužprogramuojami žmogaus proto.

Biologija

Rūšių evoliucijos teorija visų pirma susijusi su biologija. Keisčiausia, kad šiuolaikinės biologijos atradimai nepatvirtina šios teorijos. Genetinės informacijos arba genų, rastų tam tikros rūšies chromosomose, kiekis yra pastovus apibrėžtose ribose. Štai kodėl gyvūnai dauginasi pagal savo biologinę rūšį. Evoliucionistai tvirtina, kad tai yra mutacija (arba tiksliau, modifikacija) tos genetinės informacijos, kuri galų gale lemia naujų rūšių susiformavimą. Bet iš tikrųjų juk mutacija – tai tėvų genetinės informacijos perdavimo sutrikimas, kuris greičiausiai lemia pragaištingą (tokį kaip alergija) arba nenaudingą (keturi pirštai vietoj penkių) rezultatą. Kadangi mutacija visų pirma yra genetinės struktūros suardymas, tai ji negali būti aiškinama kaip rūšių vystymosi „aukštyn“ arba „pirmyn“ priežastis. Palikuonis skiriasi nuo savo tėvų dėl abiejų tėvų genetinės informacijos rekombinacijos, bet genetinės informacijos gebėjimas rekombinuotis visada ribojamas tėvų pavidalo ar rūšies. Tam, kad išsivystytų pakankamai sudėtinga būtybė, taip pat ir kita rūšis, reikia padidinti genetinės informacijos kiekį. Primityvūs organizmai turi daug mažesnį genetinės informacijos kiekį nei sudėtingesnės sandaros organizmai. Taigi iš kur jie tada gauna papildomos informacijos, kad taptų labiau išsivysčiusiais organizmais?

Evoliucijos teorijos šalininkai tvirtina, kad evoliucija vyko natūraliosios atrankos būdu, tačiau tai patvirtinti nėra jokių įrodymų. Natūralioji atranka (toks procesas, kuriame pasirinktų rūšių atstovai izoliuojami vieni nuo kitų ir dėl to išsivysto nauji bruožai, kurių dėka jie sugeba išgyventi) yra aktyviųjų genų (t. y. genetinės informacijos, tinkančios dauginimuisi) rezervų nykimo priežastis. Natūrali paukščių populiacija gali turėti pakankamą genetinės informacijos kiekį, turintį įtakos jų spalvai, kad jie galėtų išgyventi kintančioje aplinkoje. Jeigu dalis populiacijos būtų perkelta į kitą, juodos spalvos salą, tuomet išliktų tik tie, kurių plunksnos būtų taip pat juodos spalvos, nes tada jų nepastebės plėšrūnai. Visi kiti bus sunaikinti ir tokiu būdu apribotas genetinių spalvų rezervas iki juodos. Jeigu aplinka staiga taptų balta, tuomet žūtų visa populiacija. Taip galima paaiškinti, kodėl vienos biologinės rūšys žūsta, o kitos aptinkamos tik siaurose geografinėse zonose. Kita vertus, populiacijos izoliacija sąlygoja kryžminimąsi siaurame rate ir tai, žinoma, lemia išsigimimą. Tik selekcinis kryžminimas (dirbtinis procesas, priešingybė natūraliajai atrankai) gali pasukti atgal šį procesą, bet jis negali peržengti tos rūšies ribų. Grynaveisliai šunys yra daug mažiau atsparesni nei kiemsargiai. 

Jei juodaodis ves baltaodę, jų vaikas bus pakankamai sveikas ir sugebės išgyventi ne vienoje, o dviejose aplinkose. Tai, beje, diskredituoja Hitlerio idėją apie rasės gyvenimą, kuri rėmėsi evoliucijos teorija. Tačiau, jei sukryžmintume net ir visas rases kartu, tai tas niekaip nepadidintų pirmojo žmogaus genetinio rezervo ir nepaskatintų antžmogio gimimo.

Taip pat evoliucionistai teigia, kad kai kurių gyvūnų sandaros panašumas patvirtina, jog jie išsivystė vieni iš kitų. Bet tai nėra vienintelė išvada, kurią galima padaryti iš šių stebėjimų. Kai kurių gyvūnų sandaros panašumas taip pat gali rodyti, kad jie yra vieno sumanymo ar „projekto“ variantai. Kūrinio autorius, būdamas aukšto intelekto, tai įrodytų projekto taupumu: projekto paprastumas – intelekto požymis. Daug praktiškiau padaryti penkis vieno projekto variantus, nei paruošti penkis skirtingus projektus. Būtent tai ir matome gamtoje.

Geologija

Ką mes randame nuosėdiniuose žemės sluoksniuose? Glumina tai, kad kambro periodo sluoksniuose nerandama jokių iškasenų. Kambro periodo nuosėdose aptinkame neįtikėtiną daugybę organizmų, ir be jokių perėjimo pėdsakų, bylojančių apie evoliuciją. Rastų iškasenų būsena rodo, kad žūta staiga, tarsi po kažkokios katastrofos. Iškasenų buvimas daugelyje nuosėdinių sluoksnių taip pat patvirtina šią hipotezę. Iškasenos – tai paprastai vienodai suakmenėję medžių kamienai, perkertantys keletą geologinių nuosėdinių sluoksnių (paprastai vadinamų eromis). Be to, egzistuoja dar ir šiais laikais tebegyvenančių gyvūnų iškasenų fenomenas. Jas būtų galima suskirstyti į tris tipus:
Tie, kurie buvo rasti seniausiuose nuosėdiniuose sluoksniuose ir kurie yra tokio paties pavidalo kaip ir mūsų laikais, t. y. visiškai nepakitę (pavyzdžiui, banginiai, skorpionai, vėžliai ir kt.).

Tie, kurie išnyko ir kurių nebėra viename ar dviejuose sluoksniuose ir kurie vėl pasirodė mūsų laikais visiškai nepakitę (pavyzdžiui, koelakantai – išnykę apytiksliai prieš 90 milijonų metų, pagal evoliucionistus). Nesenų stebėjimų Ramiajame vandenyne, Loch Nese ir Kok-kolo ežere Rusijoje duomenimis, dar tebeegzistuoja pleziozaurai (išnykę maždaug prieš 100 milijonų metų). Tik kodėl jų neįmanoma rasti suakmenėjusių labai storuose ir plačiuose nuosėdiniuose sluoksniuose, kuriems tikriausiai yra milijonai žemės istorijos metų?

Archeoptriksas laikomas pereinamąja forma tarp roplių ir paukščių. Daugelis mokslininkų mano, kad jis buvo tikras paukštis, labai panašus į choacinus iš Centrinės Amerikos. Taip pat evoliucionistai tvirtina, kad evoliuciją galima labai lengvai atsekti iš arklio ir jo iškasamų formų iškasenų pradedant nuo primityvios formos (eogipuso). Tačiau, deja, suakmenėjusiuose „įrašuose“ šių įvairių formų iškasenų nebuvo rasta viena po kitos. Mūsų laikais yra daug arklių rūšių, bet tai nereiškia, kad vienos išsivystė iš kitų. Eogipusas ir dabartinis arklys turi po 18 porų šonkaulių, bet vienoje numanomoje pereinamojoje formoje turi tik 15 porų (orogipusas ), o kitoje – 19 (pligipusas). Kai kurie mokslininkai teigia, kad eogipusas apskritai neturi jokio ryšio su arkliu, anot jų, tai afrikietiškojo barsuko atmaina.

Bet, ko gero, pats žymiausias pretendentas būti nesančiąja grandimi yra beždžionžmogis. Išmatavus žmogaus ir žmogbeždžionės smegenų apimtį, juos lengvai galima suskirstyti į tikruosius žmones ir tikrąsias beždžiones. Vadinamosios pietų žmogbeždžionės iš Pietų ir Vakarų Afrikos smegenų apimtis svyruoja nuo 400 iki 650 kub. cm ir tai apytiksliai atitinka šiandieninės gorilos smegenų apimtį ir vieną trečdalį dabartinio žmogaus smegenų apimties (1450 kub. cm). Javos ir Pekino žmogaus smegenų apimtis svyruoja nuo 860 iki 1075 kub. cm. Tik kai sužinome neandertaliečio smegenų apimtį – nuo 1300 iki 1600 kub. cm, galime kalbėti apie formą, kurią jau galima pavadinti žmogiškąja. Tikrojo žmogaus liekanos buvo rastos Italijoje ir Kalifornijoje daug gilesniame sluoksnyje nei kokie nors beždžionžmogiai. Be abejo, tai rodo, jog žmogiškoji giminė yra sena arba netgi senesnė nei žmogbeždžionės ir kad žmogaus iš jų išvesti negalima. Ričardas Likis paskelbė, kad Afrikoje jis rado žmogaus, panašaus į dabartinį, liekanas, uoloje, daug senesnėje nei uola, kurioje buvo rasta žmogbeždžionė. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tuomet kad ir kuo bebūtų žmogbeždžionės, bet jos tikrai nėra tarpinė grandis tarp beždžionės ir žmogaus.
Baigiant galima pasakyti, kad iškasenų įrodymai nepagrindžia laipsniško sluoksniavimosi arba evoliucijos teorijos išvados – primityvių organizmų išsivystymo į sudėtingus. Greičiau tai liudija apie kažkokį kataklizmą, panašų į pasaulinį tvaną.

Iškasenų datavimas radioaktyviaisiais metodais

O ką mes galime pasakyti apie iškasenų datavimą radioaktyviaisiais metodais? Taikomi įvairūs metodai, bet jie visi vadovaujasi trimis prielaidomis:
1. Kad radioaktyvumas visada mažėja vienodu laipsniu – dabar taip pat kaip ir praeityje.
2. Kad radioaktyviosios medžiagos kiekis tiriamajame pavyzdyje pradžioje buvo lygus 100 proc.
3. Kad tiriamasis radioaktyvus pavyzdys nebuvo apšvitintas išorinio šaltinio.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad iškasenos gali būti datuotos tik anglies metodu. Kiti radioaktyvieji metodai taikomi nuosėdinių uolienų, kuriose yra iškasenos, susiformavimo laikui nustatyti. Paanalizuokime abu metodus. Jeigu pradžioje, iki tvano, žemė buvo apsupta vandens garų uždangos, tai tas turėtų sumažinti kosminių spindulių patekimą į atmosferą (esančią po uždanga). Tai reiškia, kad mažiau kosminių spindulių (gaminančių greitai judančius neutronus) susidurtų su atmosferos azoto atomais, tokiu būdu sudarydami radioaktyvią geležį, patenkančią į geležies ciklą ir tuo pat metu į gyvūnų kūnus. Tas visiškai sumažintų radioaktyvios grynosios anglies formavimąsi. Tai tam tikra prasme duotų bet kokiam tipui nuo tvano laikų mažą radioaktyviosios anglies kiekį, tuo pačiu būtų sukurtas klaidingas įspūdis, kad jis yra daug senesnis nei iš tikrųjų.

Kaip jau minėta, kiti radioaktyvaus irimo matavimo metodai taikomi uolų, kuriose rastos iškasenos, formavimosi laikui nustatyti. Naudojamos įvairios radioaktyvios medžiagos: uranas, toris, rubidis, stroncis ir radioaktyvusis kalis. Visi šie elementai, laikui bėgant, suyra į neradioaktyvius elementus, pavyzdžiui, uranas virsta švinu (Pb 206). Klausimas toks: kaip sužinoti, kokia buvo elementų proporcija bet kurio tiriamo pavyzdžio, turinčio savo sudėtyje tiek urano 238, tiek švino (Pb 206), pačioje pradžioje formuojantis uolai?

Pirmasis datavimo metodas gali parodyti, kad radioaktyvią medžiagą uolienoje sudarė 100 proc. urano; antrasis metodas – kad perpus urano ir švino, o trečiasis metodas – kad 50 proc. švino, o 50 proc. urano buvo prarasta dėl prasidėjusio irimo. Trys aukščiau minėti metodai, taikyti vienam pavyzdžiui, parodys atitinkamai 18.000, 13.500 ir 4.500 milijonų metų to pavyzdžio amžiaus skirtumą.

Bet visada egzistuoja tikimybė, kad pavyzdys galėjo buvo apšvitintas išorinio radioaktyviųjų spindulių šaltinio. Tikrovėje rūgštus vanduo (kaip tai buvo tvano atveju) palengva sugeba suskaidyti radioaktyviuosius elementus. Jei vis dėlto taip atsitiko, tai radioaktyvumo matavimo metodą reikėtų atmesti. Galima pasakyti, jog šis metodas sukelia aukščiausio laipsnio abejonių. Jeigu pavyzdžio amžius laikomas daug ilgesniu nei turėtų būti, tai kiti pavyzdžiai bus matuojami tol, kol nebus gautas norimas rezultatas. Tas pats vyksta, kai įvairūs metodai duoda prieštaringus rezultatus (o taip atsitinka gana dažnai). Kitaip sakant, metodo, kuriuo nustatomas tiriamo pavyzdžio amžius, pasirinkimui labai didelę įtaką daro milžiniškos prielaidos (spėlionės). Evoliucionistai mėgsta tvirtinti, jog iškasena turėtų būti vienokio ar kitokio amžiaus, nes ji rasta vienokiame ar kitokiame nuosėdinės uolienos sluoksnyje. Bet iš kur mums žinoti, kiek metų šiam sluoksniui ir kad būtent jame rasta iškasenų. Taip susidaro uždaras ratas.

Baigdamas pacituosiu keletą nesutampančio datavimo pavyzdžių. Kai Švedijoje buvo atlikta keleto uolienų, kuriose rasta iškasenų, analizė, buvo nustatyti trys datavimo amžiai: 380, 440 ir 800 milijonų metų. Dabar visuotinai pripažįstama, kad toks rezultatų nesutapimas (netgi nebūtinai tokio laipsnio) – ne išimtis, o taisyklė. Kitur mėginiai buvo paimti iš 22 vulkaninės kilmės uolienų, kurios susiformavo per pastaruosius 200 metų. Išmatavus jas tipiškais radioaktyviaisiais metodais, buvo nustatyta nuo 100 iki 10 000 milijonų metų. Havajų salose buvo atlikta vulkaninės uolienos, taip pat susiformavusios apytiksliai prieš 200 metų, analizė. Ji buvo rasta nevienodame gylyje žemiau jūros lygio po vulkano išsiveržimo. Gauti tokie rezultatai: 500 metrų gylyje – 0,22 milijonai metų, 2500 m gylyje – 42,9 milijonai, 5000 m – 19,5 milijonų metų. Šie skaičiai neturi nieko bendro su uolienų amžiumi. Turint omenyje radioaktyviojo datavimo netikslumą (tam tikrą svyravimą), galima tik stebėtis, kaip mokslininkai gali būti tokie įsitikinę nustatinėdami žemės amžių, prilygstantį 4,5 milijardams metų. 

Kiti datavimo metodai

Egzistuoja ir kitų datavimo būdų. Pavyzdžiui, Žemės amžiaus nustatymo metodai.
Nėra jokių istorinių dokumentų, atrastų anksčiau nei prieš 5000 metų, (mokslininkai sutaria, kad nuo tada atsirado civilizacija). Jeigu Žemei yra milijonai metų, tai, atrodo, labai vėlyvas metų skaičius.
Vieni ilgaamžiškiausių organizmų yra medžiai. Jų amžių galima sužinoti pagal kamieno pjūvio žiedus (rieves). Nebuvo rasta medžio, senesnio nei 4000 metų.
Faktas, kad žemės gyventojų yra apie 4 milijardus, nesuderinamas su tvirtinimu, jog žmogus žemėje gyvena milijonus metų. Iš tikrųjų kad būtų pasiektas dabartinis gyventojų skaičius, žmonijai prireiktų blogiausiu atveju 5000 metų.

Žemė yra kaip didžiulis magnetas, todėl ji turi savo magnetinį lauką. Jau žinoma, kad jos magnetinis laukas silpsta. Jei mes laikysimės vienpusio požiūrio, tai išeina taip, kad Žemė turėtų būti visai jauna. Prireiktų atsukti atgal tik 8000 metų, kad Žemės magnetinis laukas taptų toks stiprus, kaip magnetinės žvaigždės, nors tai jau iš esmės išlydytų Žemę.
Meteoritinės dulkės iš kosmoso krinta tiek ant Žemės, tiek ir ant Mėnulio. Šių dulkių sluoksnis Mėnulyje yra labai plonas, ir tai, žinoma, rodo jauną Mėnulio amžių. Nikelis jūroje atsiranda iš meteoritinių dulkių, bet mums žinomas jo lygis neatitinka įsitikinimo, kad Žemei milijonai metų. Vandenynas turėtų būti mažiausiai milijardo metų, jeigu, kaip tvirtinama, gyvybė išsivystė iš elementų, esančių jūroje. Tačiau buvo apskaičiuota, kad kasmet 27 milijardai tonų nuosėdų nuplaunama nuo žemės į jūrą, kur jos nusėda dugne. Jei šis procesas tęstųsi 1 milijardą metų, tai nuosėdų lygis jūros dugne siektų 29,6 kilometrus. O tuo tarpu dėl kontinentų išplovimo žemės paviršius pažemėtų 62 kilometrais. Bet juk iš tikrųjų nuosėdų lygis jūroje tik 804 metrų storio, o Everesto viršukalnė iškilusi tik 8,8 km virš jūros lygio.
Ką gi apie Žemės ir visatos amžių sako astronomija? Daugelis mokslininkų mano, kad visata atsirado prieš milijonus metų, įvykus sprogimui, ir kad nuo šio momento galaktikos tolsta nuo centrinio taško truputį mažesniu greičiu nei šviesos greitis. Kuo remdamiesi jie taip tvirtina? Ogi žvaigždžių šviesos spektrų pagrindu. Be to, kad jie rodo, iš kokios medžiagos sudarytos žvaigždės, jose galima pastebėti perėjimą raudonų spindulių pusėn. Tai aiškinama Doplerio efektu, kuris šiuo atveju rodo nepaliaujamą visų galaktikų tolimą nuo mūsų. Bet pastaruoju metu mokslininkai pradėjo kitaip aiškinti pasislinkimą spektre. Jie sako, kad to priežastis yra:
Šviesios dalelės perkaista nuo susidūrimo su kitomis dalelėmis tuose visatos rajonuose, kur yra aukštesnės materijos koncentracijos lygis (pavyzdžiui, tarpžvaigždinių dulkių debesys).

Arba tai stabdymo efektas, nes šios šviesos dalelės sukasi kreive aplink visatą. Nėra abejonės, kad skirtingi dydžiai buvo gauti iš objektų, esančių tame pačiame rajone. Pagal Einšteino teoriją, visata (taigi ir erdvė, ir laikas) turi kreivės formą. Pagal šią teoriją, kuri buvo išplėtota Spenserio ir Muno, visai įmanoma, kad labiausiai nutolusios žvaigždės kosminėje erdvėje yra tik 20 šviesmečių atstumu nuo mūsų planetos, neskaičiuojant erdvės kreivumo, nes šviesa, atėjusi nuo žvaigždžių iki mūsų, perėjo ilgą aplinkinį kelią.

Taigi matome, kad dabartiniai moksliniai apmąstymai prieštarauja evoliucijos teorijai. Tačiau daugelis jau nebetiki ja, ir ne tik dėl mokslinių priežasčių, o dėl filosofinių įsitikinimų. Netgi žinodami faktus, jie sako, jog evoliucijos teorija turi būti teisinga, nes ji yra vienintelė alternatyva sukūrimo idėjai. O sukūrimo idėja negalėjo būti pripažinta, nes kitaip – turėtų egzistuoti Dievas. Jei Dievas egzistuoja, jie turės duoti Jam apyskaitą. Tačiau šitai jie atmeta.

Tvanas

Ar yra kokių nors šio įvykio įrodymų? Pirma, iškasenų aprašymai rodo (jeigu juos interpretuojame sukūrimo idėjos požiūriu), koks buvo pasaulis iki tvano ir kaip šio periodo gyvybė priėjo pabaigą. Antra, aprašymai Biblijoje kalba apie pasaulinį tvaną. Šis faktas buvo laikomas tokiu svarbiu, kad jo aprašymui skirti du Pradžios knygos skyriai. Trečia, pasaulinio tvano aprašymus mes randame daugelyje įvairių tautų legendų. Reikia nepamiršti, jog legendos – tai iškreipta dabarties versija: paprastai jose pateikiama įvykio esmė. Beje, biblinis aprašymas nepriklauso literatūriniam legendų žanrui.

Tad kokia gi buvo Žemė iki tvano? Biblinis aprašymas ir iškasenų įrašai leidžia numanyti kai kuriuos dalykus. Pirma, pasirodo, kad Žemė buvo apsupta garų apdangalo, kuris sukėlė šiltnamio efektą: saulės spinduliai pereidavo pro žemės atmosferą, bet negalėdavo išeiti. Tai sąlygojo karštą klimatą visoje Žemėje, o augmenija buvo subtropinė. To įrodymą mes randame anglies kloduose, kurie visose pasaulio šalyse rodo tokios augmenijos egzistavimą ir netgi tuose kraštuose, kurie dabar yra labai šalti. Minėtas garų apdangalas taip pat buvo skirtas sulaikyti kenksmingų kosminių spindulių skverbimąsi. Kadangi kosminiai spinduliai tiesiogiai veikia senėjimą, tai tas galėjo iš dalies paaiškinti, kodėl žmonės gyvendavo taip ilgai, kaip minima prieštvaninėse genealogijose. Tuomet daug aukštesnis atmosferos slėgis nei dabar taip pat turėjo įtakos tiek žmonių, tiek ir gyvūnų bei augalų ilgaamžiškumui, ūgiui ir sveikatai. Dinozaurai užaugdavo tokie dideli ne tik dėl supančios aplinkos įtakos, bet ir todėl, kad labai ilgai gyveno. Driežai netgi ir mūsų laikais nenustoja augti. Surastos iškasenos ir suakmenėjusios liekanos atskleidė, kad praeityje egzistavo milžiniško dydžio gyvūnai ir augalai. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie žmogų. JAV buvo aptikti dinozauro pėdsakai, persikertantys su žmogaus pėdsakais, paliktais vienu metu. Žmogaus pėda buvo 38 cm ilgio. 

Taip pat reikėtų paminėti apie žmonių kūrybinį palikimą uolose, tikriausiai susiformavusią prieš daugybę metų, rodančių jų aukštą meninį ir technologijų lygį. Topografinis žemės paviršius iki tvano buvo minkštas. Visiškai tikėtina, kad kalnai buvo ketvertą kartų žemesni nei dabar. Taip pat tikėtina, kad jūros buvo nedidelės, panašiai kaip dabartinė Juodoji ar Aralo jūros. Jose buvo gausu jūrinės gyvybės. 

Bet kas vis dėlto atsitiko prasidėjus tvanui? Tikriausiai viskas prasidėjo nuo labai stiprių vulkaninių reiškinių. Žemės pluta suskylinėjo priversdama požeminius vandenis iškilti į paviršių ir išsiveržti didžiules lavos mases. Tai savo ruožtu sukėlė garų uždangos kondensaciją, kuri krito į žemę anomalaus lietaus pavidalu. Tuo pačiu metu drastiškai pakito klimatas, labai nukrito oro temperatūra. Mamutus ir kitu gyvūnus, taikiai besiganiusius Sibire, staiga „užgriuvo“ 101 laipsnio Celsijaus šaltos oro masės ir mirtinai sušaldė. Dėl staigių ir stiprių vandenų ir didžiulio kritulių kiekio gyvūnai ir kiti skenduoliai susimaišė ir buvo nuplukdyti į visai kitas vietas, kur suakmenėjo. 
Dabar randamų iškasenų vietą nulėmė trys veiksniai:
Jų paplitimo vietos aukštis (t. y. ar jie gyveno jūros dugne, ar pakrantėse ir pan.). Labiausiai tikėtina, kad jie liko žemėje ten, kur juos užliejo potvynio vandenys.

2. Gyvūnų masė ir forma: kuo didesnė masė, tuo žemiau ir giliau jie nugrimzdo.

3. Bėgimo greitis, kokiu kurį laiką jie sugebėjo bėgti nuo tvano kylančių vandenų.

Kokios buvo šio kataklizmo pasekmės? Radikaliai pasikeitė klimatas. Be garų uždangos, kuri išlaikė stabilų klimatą, meteorologinės sąlygos tapo nepastovios, t. y. karštas oras ėmė sąveikauti su šalto oro masėmis, prasidėjo mums įprasti lietūs. Senojo pasaulio minkštas topografinis paviršius ir malonus klimatas pasikeitė ir virto nauju pasauliu su nelygiu, supjaustytu paviršiumi, beribiais vandenynais ir atšiauriu klimatu. Tikriausiai šiuo laikotarpiu susiformavo aukšti kalnai, o jūrų dugnas pagilėjo, kad galėtų sutalpinti didžiules vandens mases.

Daugelį procesų, kuriuos sąlygojo plokščių susidūrimas (dabar tai vadinama kontinentų dreifavimu), galima būtų paaiškinti didžiulių klodų pasislinkimu, kuris įvyko žemės plutoje tuo metu. Šioje ankstyvojoje fazėje nuosėdinės uolienos tikriausiai buvo dar labai minkštos, ir todėl per gana trumpą laiką susiformavo kažkas panašaus į Didįjį Kanjoną JAV. Anot tvano idėjos šalininkų, didžiuliai anglies klodai, plytintys visoje Žemėje, yra ne per tūkstantmečius susikaupę durpynai, o prieštvaninės Žemės gausios ir vešlios augmenijos liekanos. Šią augmeniją, kuri randama anglies kloduose, daugiausia sudaro didžiulių miškų gigantiški papartynai, vešlūs lepidendronai ir sigiliarijos.

Paparčiai – tai 40–50 m aukščio medžiai, panašūs į dabartinius pelkinius augalus. Naftos telkiniai ir yra milijonų jūros organizmų, gyvūnų ar augalų planktono irimo proceso, vykusio beorėje erdvėje, rezultatas. Akivaizdu, kad šių organizmų riebalus ir baltymus perdirbo bakterija, kurią dar gyvą aptiko naftos telkiniuose.

Kita klimato pasikeitimo po tvano pasekmė buvo poliarinės dangos atsiradimas ir ledynmečio eros pradžia. To priežastis buvo temperatūros kritimas, kurį išprovokavo nepaliaujantys vulkaniniai išsiveržimai (saulės spinduliavimas, pasiekdavęs Žemę, apsiribotų 20 proc., jeigu tik 1/174 kub. km vulkaninių pelenų būtų atmosferoje), anglies dvideginio dujų redukcija atmosferoje, kuri įvyko dėl anglies susijungimo absorbcijos krituliuose (sumažėjęs anglies dvideginio dujų kiekis 50 proc. sąlygotų temperatūros kritimą 3–4 laipsniais).

Ledynmečio periodo trukmė yra tiesiogiai susijusi su laiku, būtinu atmosferai, kad vėl būtų atgauta pusiausvyra. Šio laikotarpio sąlygos privertė žmogų gyventi neramų gyvenimą šalto klimato zonose iki civilizacijos atkūrimo. Šiuo laikotarpiu gyvavo trumpalaikės akmens ir geležies amžiaus civilizacijos.

Kūryba: mokslinis pagrindas

Kūrybos sąvoka, vartojama Pradžios knygoje, iš esmės yra vienintelė senajame pasaulyje. Daugelyje senovės filosofijų ir pagoniškų religijų buvo tikima tam tikros kilmės metamorfoze ir spontanišku pasaulio atsiradimu. Biblijoje pavartota kūrybos sąvoka, priešingai, kalba apie tai, kad Dievas sukūrė pasaulį su visa jo fauna ir flora vienu metu. Tačiau to Jis neaprašė moksline XXI amžiaus kalba, o parašė taip, kad būtų suprantama bet kuriuo istorijos laikotarpiu bet kuriai kultūrai. 

Ar tai neprieštarauja dabartiniams moksliniams atradimams? Paanalizuokime moksliniu požiūriu, kas slypi už šios sąvokos. Biblijoje sakoma, kad pačioje pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Akivaizdu, jog tai kalbama apie mūsų planetą ir jos atmosferą. Tačiau aprašymo stebėtojo žvilgsnis nukrypsta tik į Žemę, lyg stebėtojas žiūrėtų iš pačios žemės. 

Tikėtina, kad sutvėrimo momentu Žemė ir jos paviršius buvo plonas kaip balionas, sudarytas iš vandens. Vandenys nebuvo tokie skysti kaip vandenyno, bet garų ar debesų pavidalo. Debesų sluoksnis turėjo būti labai storas, jis nepraleido šviesos. Dievo paliepimu dalis debesų kondensavosi arba išgaravo kaip skysti ir skaidrūs garai, sudarydami galimybę pirmą kartą šviesai prasiskverbti į Žemę.

Antrą dieną dalis garų kondensavosi ir taip Žemės paviršiuje susidarė vandenynas bei garų sluoksnis su debesimis aukštai atmosferoje. Debesys šiame sluoksnyje buvo gana reti, kad praleistų saulės spindulius, bet per tankūs, kad būtų galima matyti Saulę ir Mėnulį. Po šiuo sluoksniu buvo atvira be garų erdvė. Nebuvo lietaus.

Trečią dieną pirmą kartą pasirodė sausa žemė. Vanduo, iki šiol dengęs visą Žemės paviršių, suplūdo į jūras. Sausuma tikriausiai atsirado išdžiūvus Žemės plutai. Dėl džiūvimo susiformavo tvirtas ir raukšlėtas žemės paviršius, panašiai kaip obuolio odelė raukšlėjasi, kai obuolys džiūsta iš vidaus. Dėl Žemės plutos raukšlėjimosi vanduo sutekėjo, palikdamas stūksoti kalnus. Akivaizdu, kad tai įvyko tuomet, kai Žemė pradėjo vėsti, nes dėl to ėmė džiūti Žemės paviršius.

Trečią dieną Dievas sukūrė pirmąją gyvybę: žolę, augalus ir medžius. Taigi pirmoji gyvybė Žemėje buvo augmenija, ir ji atsirado sausumoje, o ne jūroje. Pačioje pradžioje kiekviena augalo ar medžio rūšis egzistavo atskirai, t. y. dauginosi tik savo rūšies ribose. Ir tai mes jau seniai žinome – gyvosios būtybės visuomet dauginasi pagal savo rūšį. Čia nėra nė jokio evoliucijos pėdsako. Beje, Biblijoje sakoma, kad žemė išaugino šiuos augalus ir vaismedžius. Tikriausiai jie buvo sutverti sėklų pavidalu ir tik tuomet pradėjo vystytis ir augti, o tas augimas buvo stulbinamai greitas. Atomai ir molekulės (sukurti iš pat pradžių), matyt, susijungė į gyvas molekules, kurios po to virto ląstelėmis, o galiausiai – sėklomis. Visame tame slypėjo Dievo intelektas, todėl visas procesas įvyko akimirksniu.

Ketvirtą dieną veiksmas perkeliamas iš Žemės į dangų, nors stebėjimo taškas lieka Žemėje. Nuo šio momento visata matoma iš Žemės, nes jau nebereikalingas debesų sluoksnis staiga išnyko.

Penktą dieną jūroje atsirado gyvūnai. Tai, kad jūrose ir upėse kažkada knibždėte knibždėjo gyvų būtybių, rodo daugybė jūros suakmenėjimų ir iškasenų nuosėdinėse klintyse, susidariusiose iš smulkių jūrinių gyvūnų skeletų. Penktą dieną taip pat buvo sutverti paukščiai pagal savo rūšį. 

Šeštą dieną atėjo eilė gyvūnijos karalystei – buvo sukurti gyvūnai nuo vabzdžių iki raguočių, įskaitant ir dinozaurus. Biblijoje sakoma, kad Dievas gyvūnus sutvėrė iš žemės. Šiuolaikinis mokslas mums padeda suprasti, ką tai reiškia. Gyvos būtybės yra sudarytos iš tų pačių elementų (anglies, deguonies, vandenilio, sieros ir kt.), kurie yra pagrindiniai Žemės komponentai (t. y. žemės, akmenų ir atmosferos). Sutvėrimo stebuklo esmė tokia, kad Dievas sujungė šių elementų atomus į tam tikras molekules, tokias kaip DNR ir baltymas, ir įrašė genetinį kodą. 

Tą pačią dieną Dievas sukūrė žmogų. Biblijoje sakoma, kad jis buvo sukurtas tokiu pačiu būdu kaip ir gyvūnai, tačiau žmogus nuo jų skyrėsi – jis priklausė ne tik žemiškajam, bet ir dvasiniam pasauliui. Be to, Biblijoje sakoma, kad jis buvo sukurtas pagal paties Dievo atvaizdą, ir tai jam suteikė amžinybę. Pradžios knygos antrame skyriuje sakoma, kad pirmoji moteris buvo sukurta iš vieno Adomo šonkaulio. Moksliškai jau įrodyta, kad kiekviena gyvoji ląstelė turi visą informaciją apie organizmo visumą. Šonkauliuose yra kaulų smegenų ląstelių, sugebančių sukurti naują žmogų, žinoma, jei likusi genetinė informacija nėra blokuojama. 

Taip pat Pradžios knygoje kalbama apie tai, kad žmogui buvo suteikta galia valdyti pasaulį. Jis buvo sukurtas, kad valdytų jūras, dangų, žemę ir visa kas juose yra. Dievas visa paklojo po žmogaus kojomis. Tačiau dėl nuodėmės šiandien žmogus neturi galios gamtai. Veikiau, mes kovojame tam, kad išgyventume šiame priešiškame pasaulyje – bado, sausrų, audrų ir ligų pasaulyje, be viso to patirdami grėsmę dar ir iš kitų žmonių.

Todėl ir atėjo Jėzus Kristus į žemę – kad panaikintų baisias nuodėmės pasekmes, atleistų ir išgelbėtų tuos, kurie juo tiki. Vieną nuostabią dieną, – kaip sakoma Biblijoje, – žmonija ir gamta grįš į pirminę būseną. Tie, kas tiki Jėzumi Kristumi, valdys kartu su Juo ne tik gamtą kaip Adomas, bet ir Dvasinį pasaulį.

Iš rusų kalbos vertė Regina Vasiliauskienė