Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Laidojimas žemėje – pasenusi tradicija?

Markus Geibel
2020 November 01 d.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais mūsų visuomenė keičiasi ir šiuo klausimu. Gedėjimo ritualai, pavyzdžiui, budėjimas prie karsto, palaiminimas, pašarvojimas, laidotuvės ar gedulingi pietūs, gyvavę ilgą kultūrinį laikotarpį, palengva kinta. Vietoje kapinių atsiranda betoninės ar marmurinės sienos su nišomis (kolumbariumai), karstus keičia moliniai indai. Žmonės nebelabai nori laikytis tradicinių laidojimo ritualų. Laidotuvės pamažu tapo asmeniniu įvykiu. Pavyzdžiui, nebe visi organizuoja gedulingus pietus, nes atrodo nepagarbu gerti, valgyti ir juoktis žiūrint mirčiai į akis. Tačiau pamirštama, kad gedulingų pietų prasmė yra gedinčiojo ar gedinčiųjų kvietimas iš gedulo į bendrystę ir dabartį.

Nuo pelenų iki deimantų laidojimo

Tai, kas pradžioje buvo sumanyta kaip galimybė paskutinį kartą atsisveikinti su mirusiuoju, dabar kuo labiau siejama su konkrečiu žmogumi ir priderinama prie išėjusio žmogaus charakterio ar jo gyvenimo būdo. Šiandienos žmogus priprato pats planuoti savo gyvenimą, vadinasi, planuojame ir laidotuves. Atsirado didelė įvairovė būdų gedėti ir laidoti. Vakarų Europos žmogus vis dažniau yra linkęs susiplanuoti laidotuves savaip ir pasirinkti kremavimą vietoje laidojimo žemėje. Alpinistai, pavyzdžiui, prašo jų pelenus išbarstyti ant viršukalnių, gamtos mylėtojų pelenai beriami iš oro balionų, futbolininkų – futbolo stadione ir t. t. Prie viso to gerokai prisidėjo ir verslas. Rinkos ekonomika stiprėja, individui ir jo norams verslo pasaulyje atitenka išskirtinis dėmesys. Kremavimui siūlomos paslaugos paskutiniais metais pasidarė labai įvairios. Pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje krematoriumai siūlo laidojimo paslaugas su bongų būgnais, roko ar arfų muzika, lazerių šou ar multimedijos technologijomis.

Netgi mirusiojo kūnas gali tapti brangakmeniu, buvęs mylimasis ar sutuoktinis – auskarų deimantu arba pakabuku, kurį visada galite nešiotis su savimi. Pelenai, kurių sudėtyje yra maždaug 30 proc. anglies, milžinišku slėgiu ir šiluma paverčiami į deimantus. Šveicarijoje tai vadinama „deimantų laidojimu“ ir oficialiai pripažįstama kaip laidojimo forma. Norintiems išleisti mažiau pinigų yra kryžių ir pakabučių, kuriuos galima užpildyti mirusiojo pelenais.

Palaidoti galima ir „Urnų giraitėse“. Šiuo metu yra netgi vadinamųjų „taikos miškų“, kuriuose urnas galima palaidoti prie medžių šaknų. Tam yra pagamintos urnos iš yrančios medžiagos, kad mirusiojo pelenai laikui bėgant patektų į medžio šaknis ir taptų augalo dalimi.

Norintys ypatingo išskirtinumo gali paprašyti, kad jų pelenus iššautų į kosmosą. Ten pelenai tiesiog saugomi amžinybei.

Laidojimo tradicijos Lietuvoje

Sudeginimo tendencija taip pat neaplenkia ir Lietuvos. Kremavimų skaičius per paskutinius metus tikrai išaugo. Netgi bažnyčią lankantys krikščionys kūno sudeginimą vertina teigiamai.

Diskusijoje su tokiais žmonėmis ne kartą girdėjau argumentą: „Koks skirtumas, ar kūnas taps pelenu, ar dulke. Vis vien tai molekulės. Tai mūsų Dievui ne problema.“

O kitas labai dažnai girdėtas argumentas toks: „Laidojimas žemėje brangus dalykas“. Tai yra tiesa. Šiandien laidoti kūną kapinėse yra brangiau nei sudeginti jį. Tad daugeliui tai yra svarus argumentas nelaidoti kūno žemėje. Viskas suprantama. Kartais tikrai galima nustebti ir pasipiktinti, kiek kainuoja laidotuvės. Kapitalizmas nesustoja prie karsto. Tačiau svarbiausia ne tai, koks brangus ir geras karstas o pats veiksmas. Vietoje ypatingo karsto, daugybės gėlių ar vainikų būtų galima daryti viską kukliau, nes brangus karstas supus, o jūra gėlių vis tiek nuvysta. Taip pat turime vėl iš naujo suprasti laidojimo esmę. Tam reikia išsiaiškinti, kodėl krikščionys buvo laidojami, o ne deginami.

Pats deginimo procesas vyksta specialioje krosnyje, kuri įkaitinta iki 900 laipsnių Celsijaus. Tokiame karštyje karstas greitai užsidega, o tai, kas nesudega, po maždaug 45 minučių sudeginama temperatūrą padidinus iki 1200 laipsnių. Po to su magnetais ištraukiamos metalinės medžiagos, pavyzdžiui, implantai, varžtai ir t. t. Širdies stimuliatoriai pašalinami prieš deginimą – priešingu atveju jų baterijos sprogtų. Didesni ir mažesni kaulų gabaliukų likučiai sumalami specialiuose pelenų malūnuose ir pilami į urną. Šis procesas per paskutinius 20 metų Lietuvoje pasidarė populiaresnis.

Istoriškai visos tautos turėjo elgesio su mirusiaisiais ritualus. Kasinėjimai atskleidė, kad visada buvo įvairių būdų, kaip palaidoti žmones, pavyzdžiui, jau senovėje civilizuotos tautos kūnus degino ar laidojo žemėje.

Tačiau tautos ar genties elgsena su mirusiojo kūnu labai priklausydavo nuo žmonių įsitikinimų, koks gyvenimas yra po mirties (arba išvis nėra jokio pomirtinio gyvenimo). Atitinkamai žmogaus samprata apie už mirties ribų esanti pasaulį turėjo įtakos ir pagrindinėms laidojimo formoms ar būdams.

Mirusiųjų kūnai buvo deginami, nes gyvieji norėjo apsisaugoti nuo mirusiųjų (zombių) sugrįžimo į senąjį kūną. Dėl šios priežasties mirusieji buvo susiuvami, jų kūnai sugadinami, supjaustomi arba duodami paukščiams sulesti, kad neliktų kūno ir mirusio žmogaus siela negalėtų sugrįžti į senąjį kūną. Lavonai deginami, nes gyvieji norėjo, kad mirusiojo siela neįstrigtų kūne ir vėl galėtų persikelti į naują kūną žemėje.

Kitose tautose mirusieji buvo tiesiog palaidojami. Jiems į kapą kartais buvo įdedama maisto, ginklų, papuošalų, kartu laidojami jų gyvūnai. Egiptiečiai, vikingai, keltai, mongolai ir skitai netgi laidodavo tarnus ar artimus žmones, jei mirusieji buvo aukštesni pareigūnai, kariai ar valdovai.

Musulmonai laidodavo savo mirusiuosius be karsto, guldydavo ant dešinio šono, veidus atsukdavo link Mekos, tik susukdavo į lino audinį, kad palengvintų prisikėlimą.

Dievo tautos laidojimo tradicijos

Izraelitai taip pat laidodavo mirusiuosius žemėje. Jie vadina savo kapines „Bet ha-olam“– amžinybės vieta. Izraelitams didžiausią pasibjaurėjimą kelia faktas, jei žmogaus kūnas nepalaidojamas žemėje. Ši tema jiems tikrai išskirtinė, todėl jiems net neleidžiama atkurti mirusiųjų kapų, kad mirusiųjų ramybė nebūtų sutrikdyta. Žydams mirusio žmogaus kūnas šventas. Šioje srityje tikrai galime daugiau išmokti iš žydų, kurie labai pagarbiai elgiasi su negyvo asmens kūnu. Žydų tautos protėvis Abraomas, pavyzdžiui, turėjo žemės sklypą, jame buvo „Machpela“ urvas, kurį Abraomas nusipirko savo žmonos laidojimui (Pradžios 23: 3 + 4). Juozapas taip pat ėmėsi atitinkamų priemonių tam, kad būtų pasirūpinta jo kūnu po mirties. Juozapas buvo balzamuotas ir įdėtas į karstą (Pradžios 50: 26). Mozė taip pat buvo palaidotas (5 Mozė 35: 5 + 6). Dėl jo kūno netgi kilo ginčas tarp velnio ir archangelo Mykolo (Judas 9). Tai geras pavyzdys, kuris atskleidžia žmogaus kūno svarbą, parodo, koks reikšmingas yra mirusiojo kūnas nematomame pasaulyje.

Vienintelė išimtis, kai žmogaus kūnas buvo deginamas, buvo du atvejai: įvykdytas labai sunkus nusikaltimas (Lev. 20: 12-14, 21: 9) arba jeigu tai susiję su Dievo teismo sprendimu.

Naujajame Testamente mes ir toliau skaitome, kad mirusieji buvo palaidoti ir nebuvo sudeginti. Pavyzdžiui, apie Joną Krikštytoją parašyta, kad jo mokiniai atėjo ir palaidojo mokytojo kūną (Mt 14, 12). Net ir per Lozoriaus prisikėlimą matome, kad Lozorius buvo suvyniotas į drobes ir gulėjo kape. Jis tikrai nebuvo kremuotas (Jono 11:44).

Taip pat ir Jėzaus kūnas buvo paimtas ir suvyniotas į lino audinius (Jono 19:40). Nėra jokių įrodymų, kad Dievas pakeitė savo nuomonę arba kad Jėzus buvo nusiteikęs prieš laidojimą.

Naujojo Testamento kontekste mūsų kūno vientisumas po mirties taip pat labai svarbus.

Pagal Naująjį Testamentą tikinčio žmogaus kūnas netgi palyginamas su Šventosios Dvasios šventykla (1 Korintiečiams 6:19). Tai reiškia, kad tikintis žmogus tiesiog negali daryti su savo kūnu visko, ko nori.

Laidojimas žemėje nebuvo pamirštas Naujojoje Sandoroje. Priešingai – visi pavyzdžiai rodo, kad tikintieji Naujajame Testamente toliau palaiko Senojo Testamento laidojimo tradiciją ir Dievo valią. Jie taip pat buvo įsitikinę, kad su mirtimi ne viskas baigiasi. Šis įsitikinimas žmones paskatino atitinkamai elgtis su mirusiųjų kūnais ir pasirūpinti jais, kad palaikai būtų tinkamai parengti ateičiai.

Nėra klausimo, ar Dievas sugeba grąžinti prisikėlusį kūną iš pelenų. Niekas tuo neabejoja. Dievas yra visagalis. Klausimo esmė tokia: ar mes, kaip tikintieji, dar iki galo paklūstame Dievo valiai, ar esame pasiruošę sekti Juo ir tokiais klausimais?

Apie palaikų kremavimą

Žydų ir krikščionių kontekste kūno deginimas šimtmečius nebuvo aptariamas. Dievo valios vykdymas buvo svarbesnis už ekonominę naudą ar visuomenes madas, kultūrą ar socialinius papročius. Net daugiau nei prieš 4000 metų kapo įsigijimas nebuvo pigus. Taip pat tuose karštuose kraštuose laidojimas žemėje nebuvo pats higieniškiausias variantas. Be to, laidoti žemėje nebuvo madinga. Dauguma aplink žydus gyvenančių tautų degindavo mirusiųjų kūnus.

Laidojimas žemėje buvo liudijimas, žmogaus tikėjimo išraiška, kad po mirties yra prisikėlimas iš mirties ir amžinas gyvenimas. Tuo pačiu metu taip išsakytas paklusnumas Dievui. Šis supratimas atsispindi ir bažnyčios istorijoje. Kai krikščionybė išplito, dingo lavonų deginimo įpročiai. Vietoj jų buvo įvesti žemės laidojimo būdai. Pavyzdžiui, Karolis Didysis 785 m. p. Kr. Vidurio Europoje oficialiai uždraudė kūnų deginimą.

Tačiau per paskutinius 300 metus šitas supratimas pamažu pasidarė senamadiškas. Dabartinio kūnų deginimo judėjimo Europoje šaknys yra Švietimo epochoje (XVII–XVIII amžiuje). Priežastys buvo ne tik higieniškumas, estetiškumas ar ekonomiškumas, bet ir antikrikščioniškas supratimas. Remiantis Švietimo epochos atstovais, gyvenimas čia, žemėje, yra vienintelis, geras ir gražus. Jokio kito pasaulio nėra, prisikėlimo taip pat nėra. Žmogus tiesiog turi tik šį gyvenimą ir šitą pasaulį. Štai kodėl jam reikia mėgautis gyvenimu. XIX amžiuje Liudwigas Feuerbachas ir Gottfriedas Kelleris toliau plėtojo šias mintis savo raštuose, jos pasiekė dar didesnį žmonių būrį. Pagal Feuerbacho tezę, vietoje Dievo ir atsakomybės prieš Dievą atsirado žmogaus valia ir žmogaus laisvė. Laisviems, savimi pasitikintiems piliečiams Dievas nebegali įsakyti ar įrodinėti. Dievas, prisikėlimas ir amžinas gyvenimas tapo nebereikalingi. Savaime suprantama, kad dėl tokio mąstymo įtakos visuomenė ir politinis gyvenimas dar labiau sutelkė dėmesį į dabartį ir šį pasaulį. Tai, žinoma, turėjo savų pasekmių.

Kremavimas tapo laisvai mąstančio žmogaus gyvenimo būdo simboliu. 1869 m. tarptautiniame masonų kongrese Neapolyje (Italija) kremavimas buvo netgi paskelbtas ginklu, galinčiu sunaikinti bažnyčios įtaką, puikia priemone siekiant paneigti sielos nemirtingumą ir kūno prisikėlimą. Kremavimas buvo lyg žmogaus išlaisvinimas iš teisingo Dievo ir iš amžinybės idėjos.

Kaip tik todėl visoje Europoje buvo įkurtos kremavimo asociacijos, kurių iniciatyva turėtų būti naudojama krematoriumams statyti. Taip pat buvo sukurtos taupymo asociacijos ir netgi atsirado draudimų, kad kremavimas būtų prieinamas visiems, nes tuo metu kūno kremavimas buvo dar labai brangus ir už jį galėjo mokėti tik turtingieji.

Atsižvelgdamas į visus šiame straipsnyje minėtus faktus, kiekvienas krikščionis turėtų kruopščiai pagalvoti, ar jis nori būti kremuotas. Išlaidų priežastys ir privati nuomonė neturėtų nepaisyti Dievo valios ir krikščioniškų principų. Taip pat yra bažnyčia ir jos teiginiai. Vadinasi, kaip krikščionys, kurie yra bažnyčios, Kristaus Kūno dalys, turime taip pat atsispirti laiko dvasiai ir ginti Biblijos vertybes.