Straipsniai

Vargšas aš, nelaimingas: savigailos nuodėmė ir kaip jos atsikratyti

Abigail Dodds
2020 September 28 d.

Visi mes stebėjome panašius dalykus tarp vaikų. Tai akimirka, kai trejų metų mažylis prašo tokio pat mažylio kokios nors mašinėlės. Jo žaidimų draugas atsako: „Ne, aš pats su ja žaidžiu“. Ir tuomet įskaudintas neigiamo atsakymo vaikas suirzęs patempia lūpą puoselėdamas savo priešiškumą.

Mes panašius dalykus esame stebėję ir tarp jaunesniųjų klasių vaikų, kai aštuonmetė mergaitė siūlo žaisti tėvus-vaikus, bet jos draugai nusprendžia eiti į gatvę ir žaisti gaudynes. Ir vietoje to, kad prisijungtų prie kitų, mergaitė sėdi namuose nepatenkinta, kad kiti vaikai jos nepakvietė ir nenorėjo su ja žaisti.

Mes tai matėme ir paauglių tarpe, kai penkiolikmetis paauglys prikaupė mokyklos namų darbų ir namų ruošos darbų tuo pačiu metu, kai lauke puikus oras ir jau prasidėjo maudymosi sezonas. Ir vietoj to, kad susivoktų ir imtųsi tos darbų krūvos, jis skundžiasi dėl bjaurių darbų ir gyvenimo neteisybės.

Mes tokius dalykus matėme ir tarp suaugusių. Tai akimirka, kai mama virsta kankine. Dar prieš minutę ji buvo mylinti ir pasirengusi aukoti viską dėl šeimos, o dabar įsižeidė ir pyksta dėl to, kad jos sunkus darbas ir pasiaukojimas lieka nepastebėti ir neįvertinti.

Ši gerai mums pažįstama niūri tironė yra savigaila.

Savigailos nuodėmė

Savigaila pasireiškia tada, kai mes gailimės patys savęs, ypač, jeigu turime polinkį sau pataikauti, kai išgyvename kokias nors nesėkmes. Mums atsitinka kas nors negera ir mes nusprendžiame vieni apverkti savo praradimą, juk niekas kitas, tikriausiai, to nepadarys.

Nors ir krikščionys, ir nekrikščionys paprastai mano, kad gailestis sau yra neigiamas bruožas, įdomu, kad Biblijoje šios sąvokos jūs nerasite. Jos nėra nei pranašų sąrašuose, nei išvardintuose laiškuose, nei tarp mirtinų nuodėmių.

Nepaisant to, Biblija apie savigailą gali daug pasakyti. Tam tikra prasme, visa Biblijos istorija egzistuoja tam, kad mums padėtų atsipeikėti nuo mirtino savigailos sąstingio ir mus paskatintų priimti vienintelį gailestį, ganėtinai stiprų, kad mus išgelbėtų, - Dievo užuojautą. Jėzus parodė Dievo užuojautą nusidėjėliams: „Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‚Noriu, būk švarus!‘ “(Mk 1, 41). Ir šio gailesčio kulminacija yra Kristaus kryžius.

Iš esmės savigailos nuodėmė reiškia, kad mes vertiname save ir savo aplinkybes taip, lyg Dievas nebūtų mūsų gailestingas Tėvas. Kai mes pametame Dievą iš akių, kai mums nebeužtenka Dievo užuojautos, išreikštos per Jo mylimo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą, bei nesiliaujančios Šventosios Dvasios pagalbos, tuomet mes, ieškodami užuojautos, atsigręžiame į pačius save. Jeigu mes manome, jog Dievo meilėje yra spragų, tada jas mes imsime kompensuoti meile ir gailesčiu sau.

Skurdžiai Dievo akivaizdoje

Bet Raštas mums siūlo geresnį kelią. Pažvelkime į Dovydą. Psalmės viena po kitos detaliai atskleidžia iš tiesų karčias aplinkybes, į kurias jis dažnai patekdavo. Išduotas, persekiojamas, besislapstantis oloje Dovydas turėjo pagrindo imti savęs gailėtis.

Tačiau jo veiksmai buvo toli gražu ne tokie – jis savo nelaimingas aplinkybes maldoje atskleisdavo Dievui. „Dieve, išgirsk mano maldą, išklausyk mano burnos žodžius! Svetimieji sukilo prieš mane, prispaudėjai ieško mano sielos; jie nepaiso Dievo.“ (Ps 54, 2-3) Dovydas nebuvo stoikas. Jis neslėpė savo didelio poreikio, nesuminkštino žodžių ir nemelavo sakydamas: „Nesirūpinkite dėl manęs. Man viskas gerai“.

Atkreipkite dėmesį į tai, ką jis sako apie svetimuosius, kurie ieško jį nužudyti: „Jie nepaiso Dievo.“ (Ps 54, 3) Tai pati tikriausia nuodėmė. Tai Dievo nepaisymo nuodėmė, kai mes Jį pašaliname iš vadovavimo mūsų kasdieniame gyvenime. Kadangi Dovydas priešais save matė Dievą, tai jis išvengė savigailos nuodėmės. Savo psalmėse Dovydas parodo, ką reiškia gyventi gyvenimą „coram Deo“ (lot. Dievo akivaizdoje), t. y. vaikščioti prieš Dievo veidą.

Kai jis buvo suspaustas prisiartinusių priešų, kai draugai atsigręžė prieš jį, kai atrodė, jog visos viltys yra žlugusios, Dovydas gyveno tikėjimu Dievo suverenia visagale valdžia ir neaprėpiama meile, kuri gali nugalėti bet kokias aplinkybes.

Jis savęs negailėjo

Pažvelkime ir į tolimą Dovydo palikuonį – mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų. Jei kas ir turėjo teisę savęs gailėtis, tai buvo šis Žmogus. Jis, būdamas be nuodėmės, buvo melagingai apkaltintas. Jis gydė ligonius, alkaniems duodavo duonos ir išvarydavo velnius, tačiau Jį paniekino ir atstūmė, Jį apspjaudė ir išjuokė. „Šmeižiamas Jis neatsakė tuo pačiu.“ (1Pt 2, 23) Ir net kai kabėjo ant kryžiaus, Jis elgėsi pagal principą „coram Deo“ - Dievo akivaizdoje, – kai sušuko Tėvui: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“ (Mrk 15, 34) Netgi nešdamas Dievo rūstybės naštą už nusidėjėlius, Jėzus nepašalino Dievo iš vadovavimo pozicijos.

Savigailos problema – tai požiūrio problema. Žmonės, kurie gailisi savęs, nemato priešais save tokio Dievo, koks Jis iš tiesų yra, - šlovingo, gero, suverenaus ir teisingo. Jų akiratyje dažniausiai yra jie patys ir jų aplinkybės. Vietoje to, kad savo didelių ir mažų vargų metu šauktųsi Dievo, savigaila skatina juos verkšlenti dėl savo sielos kančių.

Be to, gailestis sau dažnai skleidžia šias kančias kitiems ir manipuliuojant reikalauja, kad kiti mirtingi žmonės, nežiūrėdami į Dievą, sutelktų visą savo dėmesį į besiskundžiančių aplinkybes. Dievo tauta turi nešioti vieni kitų naštas ir užjausdami vieni kitus išgyventi išmėginimus ir sunkumus. Tačiau savigaila iškreipia šį puikų sumanymą tuo, kad mūsų bendrystė būtų grindžiama aplinkybėmis, bet ne vienybe su Kristumi.

Vaistai nuo savigailos

Išgijimas nuo savigailos prasideda nuo suvokimo, kokia savigaila yra apgailėtina. Ji apgailėtina todėl, kad yra bejėgė. Mūsų savigaila gali sukelti tik tam tikrą užuojautą žmonių, kurie linkę užjausti kitus. Tačiau galiausiai viskas, ką ji gali, tik priversti kokį nors žmogų blogai pasijusti. Savigaila gali sėkmingai pritraukti kitų dėmesį ir pagalbą, bet išgydančio balzamo ji mums nesuteiks. Tą gali padaryti tik Dievo užuojauta.

Tik kai mes nukreipsime savo dėmesį į Kristų ir Jame pamatysime mūsų Tėvo nepalyginamą meilę, mūsų savigaila nudžius ir numirs. Tuomet galingos Dievo užuojautos šviesoje, Jo gailestingumo ir pasiaukojančios meilės dėka, pagaliau taps akivaizdu, kad mūsų savigaila iš esmės buvo tik apsišaukėlė.

Jeigu mes paragausime ir pažinsime Dievo gerumą, apreikštą Jo Sūnuje ir Dvasioje, mūsų savigaila taps tik apgailėtinu surogatu, dar blogiau – pasityčiojimu iš Dievo, kuris yra meilė. Atsigręždami į gailestį ir meilę sau patiems, ieškodami nusiraminimo ir pagalbos, iš esmės mes atmetame Dievą, sukūrusį mus ir atskleidusį mums meilės reikšmę. Nes „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1Jn 4, 10)

Mes galime pasitikėti mūsų Tėvo užuojauta ir gailesčiu. Jis geriau už mus žino mūsų aplinkybes ir mūsų liūdesį. Visos mūsų gyvenimo aplinkybės yra prasijojamos per Jo suverenios meilės mums sietą. Ir mes tikėjimu skelbiame drauge su Dovydu: „Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje – aš nesvyruosiu.“ (Ps 16, 8)