Dvasiniai skaitiniai

Pati liūdniausia žąsis

Adam R. Holz
2020 May 06 d.

„Vienišą žmogų lengva įveikti, du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva.“ (Mok 4, 12)

„Ką veikia futbolo kamuolys parkavimo aikštelėje?“ – nusistebėjau aš. Bet priėjęs arčiau aš supratau, kad pilkos spalvos gniužulas – ne kamuolys, o žąsis. Ko gero tai buvo pati liūdniausia Kanados žąsis, kokią man teko matyti.

Pavasarį ir rudenį žąsys dažnai susirenka pievelėje netoli mano darbovietės. Tačiau šiandien žąsis buvo viena. Ji palenkė kaklą ir po sparnu paslėpė galvą. „Kur tavo draugai?“ – pagalvojau. Vargšelė atrodė tokia nelaiminga ir vieniša, kad aš panorau ją apkabinti (dėmesio: niekada to nedarykite!).

Žąsys retai lieka vienos. Tai pulkeliais gyvenantys paukščiai. Jos skraido „trikampiais“, kad sumažintų oro pasipriešinimą. Žąsys sutvertos gyventi kartu.

Mes, žmonės, taip pat buvome sukurti gyventi bendruomenėje (žr. Pr 2, 18). Mokytojo (Ekleziasto) knygoje Saliamonas aprašo, kokie mes tampame pažeidžiami būdami vieniši: „Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti“ (Mok 4, 10). Ir jis pridūrė, kad daugumoje – jėga, nes „du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva“ (Mok 4, 12). Tai teisinga ne tik fiziniu požiūriu, bet ir dvasiniu. Dievas nenumatė mūsų „vienišam skrydžiui“. Mums reikia bendravimo su kitais tikinčiaisiais, kad vieni kitus padrąsintume, sustiprintume ir augtume tikėjime (žr. 1 Kor 12, 21).

Kai stiprūs vėjai sieks mus išversti iš kojų, drauge galėsime išstovėti. Drauge.

Kokiomis aplinkybėmis jums norisi būti vienam? Kuriuos iš savo pažįstamų jūs galite palaikyti padrąsinančiu žodžiu?

Mylintis Dieve, padėk mums prisiminti, kad Tu mus sutvėrei bendravimui. Padėk mums pamatyti ir palaikyti tuos, kuriems reikia padrąsinimo.

© Our Daily Bread