Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Nepasitikėk savo krikščionybe

Heather Pace
2019 October 01 d.

Iš kur aš žinau, jog iš tikrųjų esu krikščionė? Būdama paauglė aš uždaviau šį klausimą vienam pamaldžiam mokytojui. Atsakymas, kurį aš gavau buvo viltingas, iš pirmo žvilgsnio logiškas ir pavojingai klaidinantis. „Kodėl tave tai neramina?“, – toks buvo atsakymas. Nors aš jau užmiršau pokalbio detales, esmė buvo aiški: jeigu bijai pragaro ir nori būti krikščione, argi nepakanka šio įrodymo?

Atrodytų, jis pasakė gerą mintį. Po pokalbio aš sėkmingai judėjau toliau, būdama įsitikinusi, kad manęs garantuotai laukė mano bilietas į rojų iš pirmo karto. O kodėl gi ir ne? Juk aš buvau už Jėzų ir prieš pragarą.

Žinoma, toks įsitikinimas buvo pavojingas, nes aš vis dar nebuvau krikščionė.

Iš tikrųjų, bet koks paviršutinis žmogaus išgelbėjimo įvertinimas yra pavojingas, nes krikščioniškai atrodantis gyvenimas nebūtinai yra susijęs su išganymu. Absoliučiai neišgelbėta siela pilnai gali turėti biblinius įpročius ir religinius jausmus.

Aš tai net per gerai žinau. Kažkada aš buvau biblinės mokyklos absolventė, pradedanti misionierė ir tvirtų pažiūrų Evangelijos skelbėja. Ir tuo pat metu aš vis dar nebuvau krikščionė.

Nuogąstauju, kad daugelis atsiduria panašioje apgaulingoje situacijoje, nes užaugo „krikščionimis“, išlavino „krikščioniškus“ įpročius ir priėmė „krikščioniškas“ vertybes – ir visa tai įvyko, iš tikrųjų nežinant tikrojo siaurojo kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą. Žmonės patikėjo, kad atrodantis krikščioniškas gyvenimas jau yra pakankama išgelbėjimo garantija. Ir tokia saviapgaulė yra pavojinga – galbūt, tai pati pavojingiausia iš visų apgaulė.

Mirtinas aštuonetas

Štai aštuoni mirtini būdai, kaip mes galime atrodyti, jaustis ir elgtis kaip krikščionys, faktiškai nepasitikėdami Kristumi.

Aš ištariau „nusidėjėlio maldą“. Mes žinome, kad mechaniškai ištarta malda neišgelbėja sielos, tačiau tam tikra malda dažnai yra nurodoma kaip žmogaus išgelbėjimo pagrindinis įrodymas. Malda dažnai asocijuojasi su atsivertimo momentu, tačiau nepaisant to, kokia įsimintina yra malda, išgelbėjimas įvyksta tik tada, kai nuoširdi atgaila ir tikėjimas (Apd 20, 21) yra žmogaus širdies tikrovė.

Kai nusidedu, jaučiu pasmerkimą. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus yra krikščionis, ar ne, Dievo įstatymas yra užrašytas mūsų širdyse, ir todėl mes, kai nusidedame, turime jausti kaltę (Rom 2, 15). Netgi neteisusis Ezavas verkė dėl savo nuodėmės pasekmių (Hbr 12, 17). Nekrikščionys, darydami nuodėmę, dažnai apgailestauja ir jaučia sąžinės graužimą, tačiau tai, ką mes toliau darome su mūsų nuodėmingumo suvokimu, reiškia, ar mes atgailaujame prieš Dievą ir paklustame Jam, ar ne, tai yra iškalbingiausias liudijimas (2 Kor 7, 10).

Aš jaučiu artimumą su Dievu. Jausmai yra vienas iš labiausiai išplitusių apgaulingų dalykų mūsų dienomis. Tai, ką mes jaučiame, labai greitai yra pakeliama į tiesos rangą. Bet tiesa yra ta, kad mes galime jausti visą eilę dalykų, kurie gali atitikti arba neatitikti tikrovės.

Aš tampu pamaldus. Tai buvo mano dažniausiai pasitaikantis trūkumas: aš buvau įsitikinusi, jog buvau išgelbėta, nes buvau žymiai labiau panašesnė į Kristų (ir nuolanki!) už mane supančius žmones. Prieš atsiversdamas apaštalas Paulius greičiausiai jautė tą patį. Trečiame laiško Filipiečiams skyriuje jis kalba, kad jeigu kas ir turėjo priežastį pasitikėti savo paties teisumu, tai buvo jis! Faktiškai, kai kalba ėjo apie „įstatymo teisumą“, jis buvo „nepeiktinas“ (Fil 3, 6). Būdamas jaunas žmogus, Paulius pagal šiandienos kriterijus buvo „pamaldus“, ir nepaisant to, jis vis dar buvo neatsivertęs.

Aš meldžiuosi, skaitau Bibliją ir lankau bažnyčią. Malda, Šventojo Rašto skaitymas ir bažnyčios lankymas yra pagrindiniai krikščioniško gyvenimo įpročiai. Tačiau kai kurie lankantys bažnyčią žmonės, nėra išgelbėti (Mt 13, 24-30). Kai kurie ragauja Dievo Žodžio palaimą, bet neturi santykių su Dievu (Hbr 6, 4-9). Ir nekrikščionys dėl įvairių priežasčių taip pat meldžiasi (Mt 6, 5).

Dievas laimina mano gyvenimą. Dievas gailestingai siunčia saulės šviesą ir lietų kaip krikščioniams, taip ir nekrikščioniams (Mt 5, 45) kartu su daugeliu kitų kasdienių palaiminimų (Jok 1, 17). Jo visuotinė malonė pripildo mūsų gyvenimus. Nors mes ir turime teisę deramai atsilyginti Dievui už Jo gerumą, mes negalime manyti, jog Jo dovanos gali būti suprastos kaip Jo išgelbėjanti malonė.

Aš atlikau daug gerų darbų Jėzui. Evangelijoje pagal Matą 7, 22-23 visiškai aiškiai rašo, jog tiems, kurie mano, jog nuveikė didžių dalykų Kristaus garbei, bus atsakyta įleisti į dangų. Jokia pagalba tarnavimo projektuose arba misijų išvykos negali garantuoti išgelbėjimo. Daugelis panašias išvadas darančių žmonių išgirs kraują stingdančius Gelbėtojo žodžius: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ (Mt 7, 23).

Aš žinau, kad Jėzus numirė ir prisikėlė. Tai labiausiai apgaulingas variantas iš tų, kuriuos galima laikyti dvasiniais vaisiais. Sutikimas su Evangelijos faktais nėra tas pats, kas gelbstintis tikėjimas. Pagalvokite apie tai, kad velniai turi žymiai gilesnį teologinį supratimą, negu bet kuris iš mūsų, bet niekas iš jų neturi išgelbėjimo (Jok 2, 19). Iki tol, kol mūsų žinojimas, netaps pakeičiančiu gyvenimą pasitikėjimu, tai nebus biblinė krikščionybė.

Prilygti mirtinam aštuonetui

Visi šie teiginiai buvo mano nekrikščioniško gyvenimo dalis. Žinoma, aš atrodžiau ir elgiausi kaip krikščionė, ir tai dešimtmečius apgaudinėjo mane ir visus, kurie mane pažinojo. Ir vis dėlto, kaip nekeista, tas pats gyvenimo būdas dabar yra mano dabartinio išgelbėjimo įrodymas.

Prieš atsiversdama aš buvau tiesiog palaidota po atitikimo našta. Aš norėjau daryti tai, kaip aš supratau, turi daryti krikščionys, ir aš iš visų jėgų stengiausi tai daryti. Ilgus metus aš buvau užsiėmusi krikščioniškos išvaizdos apdaru.

Vėliau atėjo diena, kai Dievas parodė man mano nuodėmę – diena, kai aš iš tikrųjų supratau, ką reiškia atskirtis nuo švento Dievo. Tai buvo diena, kai aš nusigręžiau nuo nuodėmės (net nuodėmės kuria buvo „krikščioniškas gyvenimas“), kad pasitikėčiau tuo, ką Kristus atliko ant kryžiaus, kad dovanotų man atleidimą. Nuo tos akimirkos mano pasitikėjimas išgelbėjimu neturėjo nieko bendra su tuo, ką aš padariau, arba galėjau padaryti, arba dar kada nors padarysiu; jis buvo tiesiogiai susietas su tuo, ką jau atliko Kristus. Mano pasitikėjimas atsigręžė į Jį, ir niekas labiau neįtikina.

Tačiau štai kokia ironija: kai mano didžiausias tikslas daugiau nebebuvo atrodyti kaip krikščionė, aš tapau Kristaus pasekėja (1 Jn 2, 3-6). Kai mes pasitikime Kristumi, paskui mus natūraliai seka krikščioniškas gyvenimas.

Žmogui, kuris remiasi Kristumi, pamaldūs įpročiai, vertybės ir prieraišumas nėra priemonė atitikti krikščioniškai kultūrai. Panašaus įrodymo neužtenka. Mūsų vaisius išplaukia iš Dievo Dvasios pakeistos širdies (Ez 36, 26) per pažadėtą Jėzuje nuodėmių atleidimą (Apd 10, 42-43).

Ir kai tik mes susikoncentruojame išimtinai į Kristų, bet kokie tikro pamaldaus gyvenimo patvirtinimai tampa saldaus džiaugsmo priežastimi! Kai mes žinome, kad mūsų išgelbėjimas yra Jame, kupinas maldos, vedamas pakaltinimų, bažnyčios lankymo ir Biblijos skaitymo, pamaldus gyvenimas tampa puikiu Dievo darbo įrodymu.

Krikščioniškai atrodantis gyvenimas niekuomet nebūna pilnavertis. Toks gali būti tik gyvenimas Kristuje. Ir tik tokiu atveju mes galime – ir iš tiesų privalome – tvirtai įsitikinę stovėti.