Dvasiniai skaitiniai

Gyvas gerumo paminklas

John Blase
2019 July 11 d.

„Ir Dovydas sakė: ‚Ar yra išlikęs nors vienas iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?‘“ (2 Sam 9, 1).

Aš užaugau bažnyčioje, turinčioje daug tradicijų. Viena iš jų buvo susieta su mylimo žmogaus arba šeimos nario mirtimi. Ant bažnyčios suolo arba fojė tuo metu padėdavo varinę plokštę su užrašu: „... atminti“. Ten būdavo išgraviruotas mirusiojo vardas – priminimas apie jo pasibaigusį gyvenimą. Man visada patiko tokie priminimai. Patinka ir dabar. Bet tuo pat metu jie visada man atrodė pernelyg statiški, negyvi, tiesiogine prasme „mirę“. Ar būtų galima gedulingų atminų tradicijai įkvėpti „truputį gyvybės“?

Po savo brangaus draugo Jehonatano mirties, Dovydas panoro įamžinti jo prisiminimą, ir taip pat išlaikyti duotą žodį (1 Sam 20, 12-17). Tačiau vietoje to, kad pagamintų kokį nors daiktą, Dovydas surado gyvą Jehonatano sūnų (2 Sam 9, 3). Jis priėmė jaudinantį sprendimą: parodyti gerumą (1 Sam 9, 1) gyvam Jehonatano sūnui Mefi Bošetui, t.y. perduoti jam žemes, kurios priklausė jo seneliui Sauliui; ir dar Dovydas pažadėjo: „Tu visada valgysi prie mano stalo“ (1 Sam 9, 6-7).

Tegul prisiminimas apie mūsų širdžiai brangius žmones lieka su mumis ne vien plokštėse ir fotografijose. Prisiminkime Dovydo pavyzdį ir parodykime gerumą tiems, kurie dar yra gyvi.

Kokio iš mirusiųjų žmonių jūs nenorite užmiršti? Ką, jūsų nuomone, reiškia parodyti ypatingą gerumą kitiems?

Viešpatie Jėzau, suteik man jėgų daryti gera, prisimenant gerumą, kurį man parodė kiti. Ir svarbiausia, prisimenant gerumą, kurį parodei Tu.

© Our Daily Bread