Straipsniai

Tikrasis tikintysis negali toliau nuodėmiauti

Rick Renner
2019 June 23 d.

„Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jn 3, 6)

Tikrasis tikintysis negali toliau gyventi nuodėmėje. Tai tiesiog neįmanoma! Jeigu žmogus sako, jog yra krikščionis, tačiau ir toliau nuodėmiauja, tai visiškai akivaizdu, kad iš tikrųjų jis nėra krikščionis. Biblija aiškiai sako: tikrasis tikintysis daugiau nebegali nusidėti. Šiandien aš jums papasakosiu, kodėl tai neįmanoma.

„Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jn 3, 6). Ar jūs atkreipėte dėmesį, kad žodis „nuodėmiaujantis“ šioje eilutėje naudojamas du kartus? Abiem atvejais originalas nurodo į ilgai trunkantį veiksmą, o tai reiškia, jog tikslesnis šios frazės vertimas toks: „Kiekvienas, kas pasilieka Jame, ir toliau nebenusideda, nebedaro nuodėmės, tai jau daugiau nebėra jo gyvenimo būdas; kiekvienas, kas ir toliau nuolat nusideda, ir tai yra jo gyvenimo norma, Jo neregėjo ir Jo nepažino“.

Aš suprantu, jog tai gana kategoriškas pareiškimas, tačiau kaip tik taip čia mums pasakė apaštalas Jonas. Kaip parašyta šioje eilutėje, tas, kas toliau nusideda, nepažįsta Jėzaus. Galbūt šis žmogus priartėjo prie Dangaus Karalystės ir net pajuto jos galią, tačiau jis toliau nusideda, reiškia, iš tikrųjų jis nėra tikintysis. Kadangi jo elgesys nepasikeitė – nepasikeitė ir jo prigimtis. Tai turėjo omenyje apaštalas Jonas.

Toliau Jonas sako: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo“ (Jn 3, 9). Graikų kalbos žodis, kuris čia išverstas „nedaro“ taip pat nurodo į besitęsiantį veiksmą, todėl šią eilutę galima būtų išversti taip: „Kas yra gimęs iš Dievo, nebegali toliau daryti nuodėmės...“ Ir toliau Jonas sako kodėl: „...nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo“. Žodis „sėkla“ graikų kalboje „sperma“, ir, kaip jūs jau supratote, iš jo ir kilo žodis „sperma“. Ši fenomenali eilutė sako, kad Dievas patalpino jumyse savo sėklą tuo momentu, kai jūs pašventėte Kristui savo gyvenimą. Kaip tėvo spermoje vaikui perduodama jo DNR, taip ir Dievo sėkla – Dievo Žodis – perduoda žmogui gyvybę ir Dievo prigimtį. Kai ši Dievo sėkla patenka į jūsų vidų, jūsų dvasia gauna Paties Dievo prigimtį.

Petras taip pat užsimena apie šį stebuklą, kada rašo, kad „Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet nepranykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt 1, 23). Tai reiškia, kad tą dieną, kai jūs priėmėte išgelbėjimą, Dievo sėkla sparčiai (veržliai) prasiskverbė į jūsų dvasią, davė gyvybę ir Dievo prigimtį, ir dabar jūs turite naują prigimtį. Kaip žmogaus sėkla sukuria naują žmogaus gyvybę, taip ir Dievo sėkla, patekusi į jus, tuoj pat ima kurti jūsų viduje Dievo gyvybę (gyvenimą).

Pirmame Pradžios knygos skyriuje Dievas kalba, kad įvedė naują dvasinį įstatymą: visa, kas gyva, dauginsis pagal savo rūšį (žr. 21, 24-25 eilutes). Žmonės gimdo žmones, arkliai – arklius, augalai – augalus ir t.t. Šis principas veikia ir dvasiniame pasaulyje. Tą dieną, kai Dievo sėkla buvo pasodinta jumyse, ji davė jūsų dvasiai paties Dievo prigimtį, kad Jo gyvybė ir prigimtis užgimtų ir vystytųsi jūsų viduje. Todėl iš karto po jūsų gimimo iš aukšto pasikeitė jūsų troškimai. Kaip tik todėl jūs jaučiatės kalti dėl nuodėmės, kuri anksčiau jums nesukėlė jokio kaltės jausmo, ir kaip tik todėl jūs siekiate maldingai gyventi. Jūs jau nebeesate tas pats žmogus, koks buvote anksčiau, nes jūs turite naują prigimtį – paties Dievo prigimtį!

Dėl tos priežasties žmogus gimęs iš aukšto daugiau nebegali nusidėti ir gyventi kaip anksčiau. Jo nauja prigimtis skatins jį keistis, teisingai ir teisiai gyventi bei siekti būti panašiam į Dievą. Atgimusi žmogaus dvasia krimsis, sielvartaus ir liūdės, jeigu žmogus nusidės, nes nuodėmingi veiksmai sutrypia ir subjauroja naują prigimtį, kurią jis gavo, gimdamas iš aukšto. Jeigu žmogus ir toliau nuodėmiauja, lyg jo viduje nieko nebūtų įvykę, reiškia, kad iš tikrųjų su juo nieko ir neįvyko, reiškia, jog iš tiesų jis nėra gimęs iš aukšto, kitaip jo viduje esanti Dievo prigimtis neleistų jam gyventi nuodėmėje.

O ką visa tai reiškia mums? Jeigu žmogus, kuris sako, jog yra tikintis, toliau nusideda, reiškia, kad jis negimė iš aukšto. Galbūt jis priartėjo prie Dievo Karalystės ir galbūt net vartoja krikščionišką leksiką, tačiau, jeigu jo elgesys nepasikeitė, reiškia, nepasikeitė ir jo prigimtis. Jeigu Dievo sėkla būtų buvusi jo viduje, ji taip jį pakeistų, kad jis jau nebegalėtų gyventi kaip anksčiau. Todėl aš sakau: jeigu žmogus teigia, jog pažįsta Viešpatį, tačiau jo gyvenimas nepasikeitė, jis turi susimąstyti, ar iš tikrųjų jis yra gimęs iš aukšto. Didysis pamokslininkas Čarlzas Finėjus (Charles Grandison Finney) kartą sakė, jog dauguma žmonių, kurie lanko bažnyčią, nėra gimę iš aukšto. Kai jo paklausė, kodėl jis taip mano, Finėjus atsakė, jog tikras Dievo vaikas niekuomet negyvens atviroje nuodėmėje, kaip elgiasi daugelis tikinčiųjų. Tai jis pasakė daugiau kaip prieš 100 metų. Mąstydamas apie tai, kiek daug šiandien nuodėmės yra bažnyčioje, aš būnu apstulbęs: kiek gi žmonių, kurie lanko bažnyčią, iš tikrųjų visai ir nėra gimę iš aukšto?

·         Galbūt daugelis tų, kurie laiko save krikščionimis, iš tiesų nėra atgimę, o tik yra priartėję prie Dievo Karalystės?

·         Jeigu žmogus iš tikrųjų yra atgimęs, ar gali jis toliau nuodėmiauti, ar gali jo elgesys ir santykiai likti tokie pat, kaip anksčiau?

·         Argi Jonas mums nėra pasakęs, kad jeigu žmogus gavo Dievo prigimtį, jis nebegali daugiau nusidėti?

·         Ar jūs nelaikote tikra tragedija to, kad daugelis žmonių, kurie kiekvieną savaitę lanko bažnyčią ir mano, jog yra išgelbėti, iš tikrųjų nėra išgelbėti ir nėra gimę iš aukšto? 

1 Jono 3, 9 pasakyta, jog tikras tikintysis negali nuolat gyventi nuodėmėje. „Gimęs iš Dievo“ taip pasikeitė savo vidumi, kad tai pasireiškia ir išorėje. Jis elgiasi kitaip, nes patapo kitu. Dievo sėkla gyvena jo dvasioje ir kuria jame dievotą gyvenimą, todėl žmogus galvoja kaip Dievo vaikas, elgiasi kaip Dievo vaikas, daro kaip Dievo vaikas.

Kita vertus, jeigu žmogus nesiekia panašėti į Dievą, tai yra požymis, kad jo dvasioje nėra Dievo sėklos. Kitu atveju jo gyvenime sėkla padarytų apčiuopiamus, matomus pakitimus. Jūs turėtumėte prisiminti, ką pasakė Paulius apie tuos, kurie užsiima kūno darbais: „...tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5, 21). Imkime ir dar sykį prisiminkime žodžio „prasuso“ – „elgtis (daryti)“ reikšmę. Jis taip pat reiškia „praktikuoti“ ir perteikia idėją  kažką padaryti gyvenimo būdu.

Šioje eilutė kalbama apie žmogų, kuriam kūno darbai tapo gyvenimo norma. Šią eilutės dalį galima būtų dar taip išversti: „Tas, kuris nuolatos daro šiuos darbus, nepaveldės Dievo Karalystės“. 

Kalbama ne apie žmogų, kuris prarado išganymą, o apie žmogų, kuris iš tikrųjų neįgijo (negavo) išgelbėjimo, nors ir neabejojo, kad yra išgelbėtas. Jei jis iš tikrųjų būtų išgelbėtas, jis daugiau nebegalėtų gyventi nuodėmėje. Apaštalas Jonas apie tai pasakė tiksliai ir aiškiai (žr. 1 Jn 3,9).

Bičiuli, nėra nieko svarbiau už jūsų išgelbėjimą. Jeigu jūs klystate nustatydamas savo dvasinę būklę, tai dėl šios klaidos gailėsitės visą amžinybę. Kadangi klausimas, kur jūs praleisite amžinybę, yra pats svarbiausias, tai aš jums patariu išanalizuoti savo gyvenimą, kad galėtumėte suprasti, ar jis atspindi dievotą gyvenimą ir Dievo prigimtį.

·         Ar jūsų gyvenimas parodo, kad jūsų esybė (esmė) pasikeitė?

·         Galbūt jūs kaip ir anksčiau nuodėmiaujate, nors esate tikras, kad esate išgelbėtas?

·         Jūsų kasdienis gyvenimas patvirtina faktą, kad jūs išgelbėtas arba jūs paprasčiausiai išmokote krikščionišką kalbą ir supratote, kaip reikia elgtis, kai esate tarp tikinčiųjų?

Išgelbėjimo klausimas yra per daug svarbus, kad leisti jums klysti. Jeigu šie klausimai jus trikdo, prašykite Šventosios Dvasios, kad jums atskleistų tiesą. Jeigu jūsų gyvenimas įrodo, kad jūs išgelbėtas, džiaukitės! O jeigu nuoširdi jūsų gyvenimo analizė parodys, kad jūs tapote tik religingesnis ir daugiau niekuo nepasikeitėte, tai galbūt jums reikėtų susimąstyti ar jūs esate išgelbėtas?

Jeigu jūs manote, kad paskutinis teiginys skirtas jums, tai laikas iš tikrųjų atsigręžti į Dievą ir priimti išganymą. Neleiskite išdidumo jausmui sulaikyti jus nuo to, kas būtų jums teisinga. Daugelis žmonių praleis amžinybę pragare tik dėl to, kad nenorėjo atvirai pripažinti, jog iš tikrųjų nėra išgelbėti. Neleiskite išdidumui sukliudyti jums pasielgti teisingai. Klausimas, kur praleisite amžinybę, per daug svarbus, kad jį ignoruotumėte. Padėkite į šalį savo išdidumą ir padarykite tai ką jus skatina padaryti Šventoji Dvasia.