Straipsniai

Septyni slapti išdidumo simptomai

2019 June 05 d.

Išdidumas jus nužudys. Visam laikui. Išdidumas – tai nuodėmė, kuri, labiausiai tikėtina, trukdo jums pripažinti, jog jums desperatiškai reikia Gelbėtojo. Tie, kurie mano, jog dėl sveikatos neturi problemų, neis pas gydytoją.

Dėl pavojaus masto, išdidumą sunku palyginti su bet kuo kitu. Kai prireikia ištirti savo širdį, tai tiems iš mūsų, kurie esame išdidūs, tas laikas yra sudėtingas. IŠDIDUMAS PAKENKIA MŪSŲ REGĖJIMUI, VERSDAMAS Į VISKĄ ŽIŪRĖTI PER PAGRĄŽINTOS IR IŠKREIPTOS REALYBĖS PRIZMĘ. Net mūsų nuodėmės bjaurastį jis vaizduoja gražiomis ir pagirtinomis spalvomis.

Mes negalime sakyti, jog neturime problemų dėl išdidumo, nes mes jo nematome savo širdyje. Ir tomis didžiai maloniomis akimirkomis, kai aš glostau save ir sakau, jog viskas man yra gerai, kaip tik tos akimirkos ir turi priversti mane labiausiai sunerimti. Man reikia užsidėti Kristaus nuolankumo akinius, prisiminti, kad mano kūne negyvena nieko gero, ir ištirti savo širdį dėl slapto išdidumo ir jo simptomų.

Savo esė apie slaptą išdidumą Džonatanas Edvardsas nurodo septynis slaptus jo simptomus.

1. Trūkumų paieška

Beje, kai išdidumas skatina mus neigti piktojo buvimą mūsų viduje, jis taip pat verčia mus nepastebėti Dievo gerumo kituose žmonėse. Mes juos „persijojame“ per mūsų suvokimo rėtį ir leidžiame per jį prasijoti tik trūkumus. Tokiu būdu mes formuojame savo suvokimą apie kitus žmones.

Kai aš klausausi pamokslo arba studijuoju Šv. Rašto ištrauką, išdidumas skatina mane vengti „operacijos“, kurią Šventoji Dvasia nori atlikti mano širdyje, ir vietoje to ragina parašyti straipsnį tinklapyje arba sudaryti galimo pokalbio su žmogumi, kuriam „iš tiesų tai reikia išgirsti“, planą.

Dž. Edvardsas rašo: „Dvasiškai išdidus žmogus tai aptinka, kai ieško kituose šventuosiuose trūkumų... Nuolankus krikščionis turi kuo rūpintis savo „namuose“. Ir kadangi jis mato daug blogio savo gyvenime, jis neskuba užsiimti kitų žmonių širdimis“.

2. Šiurkštumas

Tie, kurie yra užkrėsti išdidumo, kalba apie kitų nuodėmes su panieka, susierzinę, nusivylę ir smerkdami juos. Išdidumas slepiasi už širmos, kuri sumenkina kitų tikinčiųjų dvasinę kovą. Jis slepiasi už mūsų juokelių, kurie išjuokia mūsų sutuoktinius. Jis net gali prasiskverbti į mūsų maldas už draugus.

Ir vėl Dž. Edvardsas rašo: „Krikščionys kurie yra broliai, turi nuolankiai ir romiai elgtis vieni su kitais, kaip su jais elgiasi ir Kristus“.

3. Paviršutiniškumas

Kai išdidumas gyvena mūsų širdyse, tada mes labiau susirūpinę tuo, ką apie mus galvoja kiti, negu tuo, kas iš tiesų vyksta mūsų širdyse. Mes kovojame tik su tomis nuodėmėmis, kurios daro įtaką kitų nuomonei apie mus, bet taikstomės su tomis, kurių niekas nemato. Mes pasiekiame didelio pasisekimo tose šventėjimo srityse, kurios gerai matomos kitiems, tačiau mažai rūpinamės savo vidinėmis „slaptomis vietomis“.

4. Gynybinis elgesys

Tie, kurie pasitiki išimtinai Kristaus teisumu, ras jame patikimą prieglobstį nuo žmonių ir šėtono išpuolių. Tikras nuolankumas nepraranda savitvardos ir nepuola gintis nuo iššūkių ir priekaištų, bet vietoje to, toliau daro gerus darbus, patikėdamas savo sielą ištikimam Kūrėjui.

Dž. Edvardsas sako: „Kuo daugiau žodžių skamba prieš nuolankų krikščionį, tuo ilgiau jis tylės, iki tol, kol įeis į savo „slaptą kambarėlį“ ir atvers savo lūpas maldoje.

5. Pasitikėjimas savo jėgomis Dievo akivaizdoje

Nuolankumas artinasi prie Dievo remdamasis pasitikėjimu, grįstu Kristumi. Jeigu iš šių sąlygų iškrenta bent vienas elementas (nuolankumas arba pasitikėjimas), tuomet labai tikėtina, jog mūsų širdys bus pervertos išdidumo. Kai kuriems iš mūsų netrūksta drąsos, stovint Dievo akivaizdoje, bet jeigu mes būsime neatsargūs, tai užmiršime, jog Jis yra Dievas.

Dž. Edvardsas rašo: „Kai kurie, džiūgaudami Dievo akivaizdoje, užmiršta, kas pasakyta psalmėje: „Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami“ (Ps 2, 11). Kiti Dievo akivaizdoje jaučia nepasitikėjimą, kas skamba kaip nuolankumas, nors iš tikrųjų tai yra kitoks  išdidumo simptomas. Tomis akimirkomis mes demonstruojame tikėjimą, kad mūsų nuodėmės didesnės už Jo malonę. Mes abejojame Kristaus kraujo galia ir žiūrime į save, o ne į Kristų.

6. Dėmesio troškimas

IŠDIDUMAS DESPERATIŠKAI TROKŠTA DĖMESIO, PAGARBOS IR GARBINIMO VISOSE JO FORMOSE. Tai gali turėti pagyrūniškumo formą. Tai gali būti nesugebėjimas pasakyti „ne“ dėl noro būti reikalingam. Tai gali pasireikšti kaip įkyrus troškimas vesti arba ištekėti, arba svajonės apie geresnę santuoką dėl troškimo būti dievinamam. Tai gali pasireikšti net kaip apsėdimas turėti brangesnį automobilį, didesnį namą, aukštesnes pareigas, ir visu tuo siekiant šlovės iš žmonių, bet ne iš Dievo.

7. Kitų nepaisymas

Išdidumas yra šališkas. Jis šlovina tuos, kuriuos garbina pasaulis, suteikdamas daugiau reikšmės jų žodžiams, troškimams ir poreikiams. Aš pašiurpstu, kai mane pastebi žmonės turintys valdžią. Mes sąmoningai ar ne aplenkiame silpnuosius, nepatogius ir nepatrauklius žmones, nes galvojame, kad jie mums nieko negali duoti.

Galbūt daugelis iš mūsų kenčia dėl išdidumo daugiau, negu mes galvojame. Tačiau tokiems žmonėms yra gera naujiena. Išdidumo pripažinimas – tai pirmas jo pabaigos signalas. Tai reiškia, kad kova jau prasidėjo. Nes Šventoji Dvasia, dirbdama mūsų širdyse, mus tramdo (daro nuolankesniais) ir tuomet išdidumo uždanga nukrenta nuo mūsų akių ir mes tikroje šviesoje išvystame save, pripažindami savo „ligą“ ir siekdami pagyti. Per Dievo malonę mes galime vėl kreiptis į šią šlovingą gerąją naujieną, kuria mes tikime ir kuri kalba apie Viešpatį net tuomet, kai iškelia aikštėn mūsų išdidumą visuose slaptuose jo pasireiškimuose mūsų viduje. Tokiu pat būdu, kaip mano slaptas išdidumas vedė mane į mirtį, taip ir jo pripažinimas veda mane į gyvenimą, skatindamas dar stipriau įsitverti į Kristaus teisumą.

„Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu ir vesk mane keliu amžinuoju!“ (Ps 139, 23-24).