Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Įsūnystė

Mile Wittmer
2019 March 19 d.

„Dievas atsiuntė savo Sūnų (...) kad mes gautume įsūnystę“ (Gal 4, 4-5).

Aš džiaugiuosi, kai turtingas filantropas stato prieglaudą benamiams vaikams. Tačiau aš būnu sužavėtas, kai toks žmogus daro dar daugiau ir įsūnija vieną iš našlaičių. Dauguma tų vaikų džiaugtųsi turėdami globėją. Bet žinoti, kad rėmėjas ne tik paprasčiausiai padeda, o ir išsirenka bei mane vertina!... Koks tai jausmas?!

Jeigu jūs esate Dievo vaikas, tai žinote, koks tai yra jausmas, nes toks stebuklas su jumis jau yra įvykęs. Mes negalėtume skųstis, jei Dievas būtų mus pamilęs ir atsiuntęs savo Sūnų, „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16), o po to būtų sustojęs. Tačiau „Dievas atsiuntė savo Sūnų (...) kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 4-5).

Apaštalas Paulius mus vadina sūnumis, nes tais laikais sūnūs įprastai paveldėdavo tėvo turtą.  Tokiu būdu jis pabrėžia, kad dabar kiekvienas, kuris įtikėjo Jėzų Kristų (ir vyras, ir moteris), tampa „sūnumi“, t.y. Dievo paveldėtoju, turinčiu visas paveldėjimo teises (Gal 4, 7).

Dievas ne tik nori jus išgelbėti. Jūs esate Jam brangūs! Jis jus įsūnijo, priėmė į savo šeimą, davė jums savo vardą (žr. Apr 3, 12) ir pavadino savo vaiku. Didesnės meilės ir aukštesnio vardo (titulo) tiesiog negali būti. Jūs ne paprastai buvote palaiminti. Dabar jūs – Dievo vaikas. Tėvas myli jus.

Dangiškasis Tėve, kokia garbė Tave vadinti Tėvu! Dėkoju Tau už mano išgelbėjimą ir už tai, kad aš esu Tau brangus.

Jūs ne tik išgelbėti. Jūs esate mylimi!

© Our Daily Bread