Straipsniai

Pasikalbėti, atleisti ir užmiršti

Rick Renner
2019 January 22 d.

„...Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3).

Kartais būna sunku tiesiai žmogui pasakyti, kad jis mus įskaudino. Bet kartais tai padaryti tiesiog yra būtina. Atsisakydami nuoširdaus pokalbio, mes leidžiame nuoskaudai giliai įsibrauti į mūsų širdį ir peraugti į kažką dar blogesnio. Šie negeri jausmai gali nusėsti mūsų viduje, kunkuliuoti ir kunkuliuoti iki tol, kol žmogus jau nebesugeba blaiviai vertinti situacijos.

Bažnyčiose yra labai aktuali nuoširdumo problema. Daugelis krikščionių slepia savo tikras mintis ir jausmus. Jie savo viduje yra kupini pykčio ir apmaudo prieš įskaudinusį žmogų, tačiau nepaisant to, jam šypsosi, apsimesdami, kad viskas yra gerai. Tokia veidmainystė nejučiomis išskiria tikinčiuosius ir neleidžia Dievui veikti bažnyčioje.

Žmonės, kurie savyje slepia kažkokį nepasitenkinimą arba nuoskaudas ir toliau vaizduoja, kad viskas gerai, žaidžia su ugnimi: Jie ne tik nesąžiningai elgiasi – jie kalti dėl aiškios melagystės. Jeigu jūs atsisakote sąžiningai prisipažinti dėl savo jausmų ir tiesiai pasakyti dėl nuoskaudos, tai jūs esate tiek pat neteisūs, kiek ir žmogus, kuris įžeidė jus.

Nepamirškite, ką sakė Jėzus: „...Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3). Jeigu jus įskaudino, pasakykite apie tai skriaudėjui, tokiu atveju jūs elgsitės kaip dvasiškai subrendęs krikščionis. Tai yra sunku, bet vis dėlto suteikia mažiau dvasinio skausmo, negu nuolatinė nuoskauda ir širdies kartėlis.

Jeigu jums reikia pasikalbėti su žmogumi, kuris įskaudino jus, aš rekomenduoju žengti tokius tris žingsnius:

Žingsnis Nr. 1

Nepradėkite kalbėtis nepasimeldę

Malda savaime išsprendžia daug problemų. Būdavo, aš jausdavau kam nors nuoskaudą, bet pradėjęs melstis dėl įvykusios situacijos, iš karto suprasdavau, kad mano elgesys buvo dar neteisingesnis už įžeidėjo poelgį. Kai aš tik tai suvokdavau, nuoskauda išnykdavo.

Kai melsitės, klausykitės, ką jums sakys Dievas. Jeigu po maldos jums liks jausmas, kad vis dėlto būtinai reikia pasikalbėti su užgavėju, pirma už šį žmogų pasimelskite. Šventoji Dvasia gali duoti jums teisingą pokalbio strategiją: ką, kada ir kaip pasakyti. Noriu patikinti jus, jog elgesys pagal Šventosios Dvasios pamokymus, sprendžiant tokius subtilius klausimus, jums išeis tik į naudą. Pasikviesti žmogų pokalbiui apie padarytą nuoskaudą be maldos – tas pat, kaip nepasirengus stotį į mūšį. Malda jus teisingai nuteiks ir paruoš pokalbiui.

Žingsnis Nr. 2

Nepradėkite pokalbio nuo kaltinimų

Visi mes klystame! Todėl įsivaizduokite, kad jus įžeidė netyčia. Pradėdami pokalbį su jus įžeidusiu žmogumi, pirmiausiai leiskite jam suprasti, kad nemanote, jog jo veiksmai buvo tyčiniai. Pasakykite jam, kad velniui kažkokiu būdu pavyko panaudoti jo poelgį, kad tai įsiterptų į jūsų santykius, ir dabar jūs norite susitaikyti ir tuo pačiu išgrūsti velnią laukan. Toks žingsnis akimirksniu išsklaidys kaltinimo atmosferą, perkeliant akcentą nuo žmogaus ant velnio, ir į klausimą bus žiūrima kitu rakursu.

Tokia kalbos pradžia turi gerokai daugiau pirmenybių prieš savigyną, kuri sudaro jūsų pašnekovui įspūdį, kad neva jis yra jūsų priešas. Prisiminkite, šis žmogus nėra jūsų priešas, jis nepasisako prieš jus. Galbūt dabar jūsų santykiai yra susiklostę ne per geriausiai, bet vis vien jūs turite vienas kitame matyti sąjungininką. Atviro pokalbio tikslas ne tas, kad įrodytumėte užgavėjo neteisumą, o kad išlaikytumėte sveikus (teisingus) santykius.

Žingsnis Nr.3

Prisiminkite, jog jūs tikriausiai taip pat įskaudinote žmones

Manau, kad jūs praeityje taip pat įžeisdavote žmones ir, žinoma, tai darėte netyčia. Kartais jūs to net nenutuokdavote, kol jums nepasakydavo. Jūs nenorėjote sukelti skausmo. Galbūt jūs susierzinote arba susijaudinote išgirdę, kad žmogus apie jus susidarė neteisingą įspūdį. Kai jūs atsidūrėte tokioje situacijoje, argi jūs nenorėjote, kad ant jūsų įsižeidęs žmogus atvirai jums pasakytų tiesą, o ne puoselėtų nuoskaudas? Argi jūs nesidžiaugtumėte galėdamas iš karto paaiškinti situaciją ir atstatyti su šiuo žmogumi santykius? Argi jūs nesidžiaugtumėte galimybe su juo susitaikyti?

Taigi, jeigu jus įskaudino, prisiminkite: praeityje jūs taip pat esate ką nors įskaudinę. Jums atleido? Atėjo laikas ir jums parodyti savo užgavėjui tokį pat atlaidumą ir jam atleisti.

Jeigu po šių trijų žingsnių jūs vis dar jaučiate, kad būtinai reikia atvirai pasikalbėti su įžeidėju, tai padarykite tai teisingai nusiteikęs. Jūs meldėtės už šios problemos sprendimą, ieškojote Viešpaties patarimo, jūsų širdis išsilaisvino iš neigiamų emocijų ir išankstinio nusistatymo. Dabar jūs galite prieiti prie šio žmogaus, norėdamas susitaikyti, o ne apkaltinti. Ir, kaip pasakė Jėzus: „...jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3).

Mes su jumis neturime teisės laikyti žmonių jų praeities poelgių įkaitais. Jeigu jie nuoširdžiai atgailavo ir paprašė atleisti, mes privalome jiems atleisti. Jėzus pasakė, kad jeigu mūsų prašo atleisti, mes turime užmiršti nuoskaudą ir daugiau niekada apie tai nebeprisiminti. Jūs turite atsikratyti visų negerų jausmų, kuriuos slėpėte prieš juos. Jūs privalote atleisti!

·         Ar jūs galite užmiršti nuoskaudą?

·         Ar jūs galite atleisti skriaudėjui ir vis iš naujo jam nepriminti įvykusio dalyko?

Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Dievas atitolino nuo jūsų nuodėmes jūsų (žr. Ps 103, 12). Štai taip ir jūs turite užmiršti jums padarytą nuoskaudą. Kai tik jūs atleidote, nuo to momento daugiau nebesikabinkite į nuoskaudą. Jūs išlaisvinote žmogų iš nuoskaudos, dabar jo nuodėmė yra atleista. Jūs daugiau nebeturite teisės atgaivinti šios nuoskaudos, primindami ją tam žmogui. Nuoskaudos daugiau nebėra!