Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Vienišos Kalėdos

Lawrence Darmani
2018 December 20 d.

„Visada mano akys į Viešpatį krypsta“ (Ps 25, 15).

Pačias vienišiausias savo gyvenime Kalėdas aš švenčiau šiaurės Ganoje senelių namuose. Man buvo penkiolika. Tėvai, broliai ir seserys buvo nuo mūsų už tūkstančio kilometrų. Anksčiau aš visuomet švęsdavau Kalėdas su jais ir savo kaimo draugais. Tai būdavo linksma ir įsimintina šventė. O tos Kalėdos buvo tylios ir liūdnos. Anksti ryte, gulėdamas ant demblio, aš prisiminiau mūsų vietinę giesmelę: „Jau baigiasi metai, Kalėdos atėjo; gimęs Dievo Sūnus atnešė ramybę ir džiaugsmą visiems“. Aš pusbalsiu ją vis iš naujo kartojau.

Priėjo senelė ir paklausė: „Kas tai per dainelė?“ Nei ji, nei senelis nieko nežinojo apie Kalėdas nei apie Kristų. Todėl aš jiems papasakojau, ką žinojau, apie Kalėdas. Tai išsklaidė mano vienatvę.

Kai naktį saugojo avis, piemenėlis Dovydas taip pat būdavo vienišas. Beje, ne vien tik tada. Po daugelio metų jis rašė: „Esu vienišas ir suvargęs“ (Ps 25, 16). Tačiau jis neleido, kad vienatvė jį įstumtų į neviltį. Vietoj to jis giedojo: „Nekaltumas ir teisumas tesaugo mane, nes aš laukiu Tavęs!“ (Ps 25, 21).

Retkarčiais mes visi patiriame vienišumą. Kaip jūs šiemet bešvęstumėte Kalėdas, vieni ar gausioje kompanijoje, švęskite jas kartu su Kristumi.

Viešpatie, dėkoju Tau, kad aš nesu vienišas, net jeigu nieko šalia nėra. Padėk man per šias Kalėdas džiaugtis bendravimu su Tavimi ir suartėti su žmonėmis.

Su Jėzum Kristumi Kalėdos nebūna vienišos.

© Our Daily Bread