Dvasiniai skaitiniai

Tėvai ir vaikai

David H. Roper
2018 December 17 d.

„Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus“ (Mal 4, 6).

Mano tėvas buvo geras tėvas. O aš dažniausiai buvau atsakingas sūnus. Tačiau mano tėvui trūko to, ko aš galėjau jam duoti, – manęs.

Jis buvo tylus žmogus. Aš taip pat dažniausiai tylėdavau. Mes ištisas valandas dirbdavome petys petin, nepratardami nė žodžio arba retkarčiais persimesdami pavienėmis frazėmis. Jis niekada neklausinėdavo, o aš jam niekuomet nepasakodavau apie savo troškimus ir svajones, viltis ir baimes.

Laikui bėgant, aš suvokiau šį savo aplaidumą. Turbūt tai įvyko pirmą kartą, kai man gimė sūnus, arba galbūt kai vaikai vienas po kito ėmė gyventi savo pačių gyvenimą. Dabar apgailestauju, jog aš savo tėvui taip mažai buvau sūnus.  

Aš galvoju apie viską, ką galėjau jam pasakyti. Ir apie viską, ką jis galėjo pasakyti man. Per jo laidotuves aš stovėjau prie karsto ir mėginau susigaudyti savo jausmuose. „Per vėlu, – tyliai ištarė man žmona. - Taip, kaip tik taip ir yra“.

Tačiau aš guodžiuosi tuo, kad ateis laikas ir mes danguje galėsime viską ištaisyti. Argi ten nebus nušluostytos ašaros nuo mūsų akių? (Apr 21, 4).

Tikintiesiems Jėzumi mirtis nėra pabaiga, bet amžinojo gyvenimo pradžia, kai nebus daugiau nesusipratimų. Bus atitaisyti santykiai ir meilė augs amžinai. Ten sūnų širdys atsigręš į tėvus, o tėvų širdys – į sūnus (Mal 4, 6).

Dangiškasis Tėve, dėkoju, kad Tu man atleidai ir vėl galiu bendrauti su Tavimi. Padėk man ieškoti ramybės ir nuoširdžių santykių su artimaisiais, net jei teks laukti jų pilnatvės Tavo akivaizdoje.

Dievo galios ir meilės dėka suartėkite su kitais, kol dar turite laiko.

© Our Daily Bread