Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Didis pamokslininkas kentėjo nuo depresijos

Michael Reeves
2018 August 23 d.

Kai kuriems krikščionims yra tikra naujiena, kad didis pamokslininkas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) visą savo gyvenimą kovojo su depresija.

Dėl jo, kaip įtakingo pamokslininko, turinčio šmaikštų humoro jausmą, reputacijos, mums sunku įsivaizduoti, kad jo narsaus Viktorijos laikų įvaizdžio šarvuose buvo žmogiško silpnumo įtrūkis. Tačiau mūsų tai neturėtų stebinti: šiame puolusiame pasaulyje būti veiklos sūkuryje, reiškia kentėti. Ir iš tiesų, Sperdženo gyvenimas buvo kupinas fizinio ir moralinio skausmo.

Kai Sperdženui buvo 22 metai, jis jau tarnavo pastoriumi didelėje bažnyčioje, o savo namuose turėjo du mažus vaikus. Kartą pamokslo metu koncertų salėje The Garden Halls kažkoks pokštininkas sušuko „gaisras!“, po ko kilo tokia panika ir spūstis prie išėjimo iš pastato, dėl ko žuvo septyni žmonės, o 28 buvo sunkiai sužeisti. Po šio įvykio Sperdženas buvo kaip nesavas. Jo žmona Susana (Susannah) rašė: „Mano mylimo vyro dvasinės kančios buvo tokios didelės, kad jo protas vos laikėsi ant savo sosto. Kartais mums atrodė, kad jis jau niekuomet nebepamokslaus“.

Vėliau, sulaukus 33 metų, Sperdženo nuolatinis ir nekintantis gyvenimo palydovas buvo fizinis skausmas. Jis kentėjo nuo inkstų uždegimo, o taip pat nuo podagros ir reumato. Skausmas buvo toks stiprus, kad versdavo jį trečdaliu sutrumpinti savo pamokslą. Be to, jo sveikatai neigiamos įtakos turėjo per didelis krūvis, stresas ir net kaltės jausmas dėl streso. Ir visa tai buvo matoma visiems. Visas šias pamokslininko problemas pastebėdavo ir Sperdženo priešai bei kritikai, o tai, žinoma, niekaip nepalengvino jo kančių. Labai tikėtina, kad visame tame gero nelinkintys matė baudžiančią Dievo ranką.

Skausmas, politika, opozicija ir per didelis krūvis (o taip pat sielvartas dėl mažojo anūko mirties) – visa tai labai alinančiai veikė Sperdženo sveikatą. Taip alinančiai, kad šiandien jam tikriausiai būtų diagnozuota depresija ir jį gydytų medikamentais bei terapija. Kartais pamokslininkas taip giliai panirdavo į depresiją, jog sykį pasakė: „Aš galėčiau pasakyti drauge au Jobu: „Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą“ (Job 7, 15). Aš nesunkiai galėčiau pakelti prieš save ranką, kad galėčiau išvengti visų savo kančių“.

Nepaisant visų skausmų, Sperdženas tikėjo, kad Dievas, leisdamas jo gyvenime tokias kančias, turėjo savų gerų ketinimų, kad jis, Sperdženas, šiuose išmėginimuose taps tinkamesniu ir labiau užjaučiančiu pastoriumi. Toks požiūris į kančias padėjo Sperdženui parengti studentams nuostabią ir pačią neįprasčiausią paskaitą, kuri vadinosi „Sperdženo nuoalpiai“ ir kurioje jis sakė: 

„Žinant visą tų akimirkų skausmingumą, kai tu iš savo patirties žinai, kas yra dvasinė depresija, kuri ganėtinai dažnai pasireiškia ir gana stipriai kerta, - aš pagalvojau, kad tai gali pasitarnauti kaip savotiška paguoda kai kuriems mano broliams; jauni žmonės neturėtų galvoti, jog su jais vyksta kažkokie keisti dalykai, kai jų gyvenimą užklumpa nusiminimo periodas; ir kad jie savo liūdesyje žinotų, kad ne visuomet - net jeigu virš mūsų galvų šviečia saulė - mes vaikštome šviesoje“.

Prieš pradėdamas ieškoti, kaip palengvinti tokį nusiminimą, Sperdženas visų pirma bandė suprasti Dievo tikslus, kad iš šios patirties jis galėtų gauti kokią nors naudą. Raštas aiškiai sako, jog per kentėjimus Dievas apvalo tikinčiuosius kaip auksą (1 Pt 1, 6-7). Tačiau Sperdženas pastebi: „Auksas žino, kodėl jis yra ugnyje (...) jis dėkoja Apvalytojui už tai, kad Jis patalpino jį į ugnį, ir net ugnies liepsnoje atranda saldų pasitenkinimą“.

Sperdženas suprato, kad dangiškasis Tėvas paskyrė tikintiesiems kentėjimus. Nors išmėginimų priežastis gali būti pasaulis, kūnas ir velnias, jie yra kontroliuojami ir valdomi Dievo, kuris panaudoja šią „trejybę“ kaip svarbią mūsų naujo gyvenimo Kristuje dalį. Pradėkime nuo to, kad mes paprasčiausiai negalime tapti panašiais į Kristų, jeigu su mumis elgiamasi ne taip pat kaip su Juo – jeigu mes gyvename patogų (prabangų) gyvenimą, tuo tarpu, kai Jis iškentė tiek daug skausmo. „Jūs tikitės, kad jums uždės auksinę karūną, kai Jam buvo uždėtas erškėčių vainikas? Nejaugi lelijos auga mums, o Jam – spygliai?“

Tai tikintiesiems gali skambėti slogiai. Iš tikrųjų, kas nori kentėti? Tačiau išstudijavęs įžymių žmonių biografijas, Sperdženas padarė išvadą, jog tie, kurie niekuomet nepatyrė didelių išmėginimų periodų, niekuomet nepasiekė ir tos jėgos bei brandos, kurių pasiekė tie, kurie patyrė kentėjimų gilybes. Tie, kurie prabangiai gyvena ir nežino, ką reiškia auklėjimas problemomis, dažnai demonstruoja bejėgiškumą ir silpną tikėjimą. Apskritai „žmogui naudinga temti jungą, naudinga eiti prieš šėlstančią srovę, naudinga pereiti per ugnį ir vandenį, tokiu būdų įsisavinant „didingas (iškilias) pamokas“. Sunkumai gali mus sustiprinti ir atskleisti tuos mūsų charakterio bruožus, kuriuos reikia dar išbaigti, apdoroti. Per savo patirtį Sperdženas suprato, kad ašaros gali padaryti aiškesnį mūsų regėjimą ir akylesnį mūsų žvilgsnį. Praradimai atskleidžia visą tų dalykų, kurie mus supa ir kuriuos mes taip puoselėjame, trūkumus ir vis labiau mums parodo visišką Kristaus pakankamumą.

Būdamas pastorius, Sperdženas suprato, jog tiems, kurie yra išmėginimų ugnyje, tokią sunkią teologiją reikia pateikti taktiškai ir užjaučiančiai. Tiesos apie kentėjimų naudą negalima šiurkščiai ir bejausmiai išdėstyti tiems, kurie vos laikosi ant kojų ir lieja karčias ašaras. Kartais reikia atsisėsti šalia ir paverkti drauge su jais. Tačiau Sperdženas nurodo, jog būdami bet kokioje emocinėje būklėje, visi tikintieji gali rasti nuostabią paguodą per dieviškos Tėvo Apvaizdos faktą.

Kai krikščionys yra išmėginimų liepsnose, jiems tiek pat reikia žodžių apie Dievo meilę ir tėvystę, kiek jiems reikia ir tiesos, jog kentėjimai yra šventų santykių požymis. Žinoma, kentėdami mes esame linkę daryti išvadą, jog Dievas yra prieš mus, arba Jo meilė ir rūpestis mumis nusilpo. Tačiau taip nėra! „Dvasinė depresija – tai nėra sumažėjusios malonės požymis; džiaugsmo ir pasitikėjimo praradimas gali būti lydimi galingo proveržio dvasiniame gyvenime“, - sakė Sperdženas. Tokiu būdu, išmėginimų metu nereikia nuleisti rankų – juk šiame puolusiame pasaulyje mus gali išduoti draugai, mes galime kažką įžeisti, taip pat galime jausti tuštumą ir savo pažeidžiamumą. Tačiau niekas iš išvardintų dalykų nerodo, jog Tėvas mus užmiršo arba mus pavedė, arba kad mes dabar esame beverčiai.

Nuo 1871 metų Sperdženas kiekvieną žiemą palikdavo Londono šaltį, tamsą bei purvą ir  išvykdavo į pietų Prancūzijos pakrantėje esantį Mentoną. Ten jis rasdavo gydančią šilumą ir saulės vonias, naudingas jo sielai ir kūnui. Tačiau ir tada, kai jis neturėjo galimybės išvykti taip toli, Sperdženas laikė  naudingomis net paprasčiausias iškylas į užmiestį.

Ir visų pirma Sperdženas ragino vertinti savo situaciją kantriai ir atsargiai. Jis žinojo, kaip greitai dvasinio nuopuolio ir depresijos metu mes esame linkę daryti išvadą, jog mus apleido Dievo malonė, arba kad dabar iš mūsų nėra jokios naudos. Tokiais momentais nereikia aiškinti „kas“ ir „kodėl“, o paprasčiausiai tvirtai laikytis Dievo pažadų. Kai prieš mūsų akis visą laiką yra objektyvi tiesa, kuri nepriklauso nuo mūsų gebėjimo “jausti tiesą“, tuomet šviečia Dievo pažadai ir tamsa negali jų paslėpti. Šie pažadai pateikia nepajudinimą ir amžiną paguodą, kurios „negali pasiekti“ mūsų laikinos žemiškos problemos ir abejonės. Kaip tik dėl tos priežasties Susana Sperdžen savo miegamajame pakabino įrėmintą žinomą Biblijos tekstą: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus“ (Mt 5, 11-12).

Paprastai kenčiantiems žmonėms mes nurodome į prisikėlusį Kristų, į Jo pergalę prieš mirtį ir nuodėmę. Tačiau Sperdženas kentėjimų ir depresijos metu dažniau nukreipdavo savo dėmesį į nukryžiuotą Skausmų Vyrą (Iz 53, 3). Jis tikėjo, kad „po Kristaus aukos, Jo užuojauta yra pats brangiausias dalykas“.

Kentėjimuose mes ne tik priartėjame prie Kristaus, vis labiau į Jį panašėdami ir pasikliaudami Juo. Sielvartų periodais Kristus priartėja prie mūsų, kad drauge su mumis būtų išmėginimų ugnyje. Ir Jis ne tik eina su mumis – Jis neša mus ant savo rankų.