Straipsniai

Atgaila prieš savigyną

hristiane.ru
2018 June 15 d.

Ar jūs esate kritikuojami? Nebijokite pripažinti savo kaltę. Man rodos, kad į teisingą kritiką mes reaguojame dvejopai: arba atgailaujame, arba ginamės. Ir šios dvi reakcijos į kritiką yra taip toli viena nuo kitos, kaip rojus ir pragaras.

Besiginanti širdis šaukia: „Tačiau žiūrėk, kiek visokių teisingų dalykų aš padariau!“ Tai galima pavadinti dėmesio atitraukimo manevru. Atgailaujanti širdis sako: „Aš neteisingai pasielgiau“. Tai sąžiningumas.

Besiginanti širdis sako: „Bet žiūrėk, kaip su manimi pasielgė!“ Dar vienas atitraukiantis dėmesį manevras. O atgailaujanti širdis: „Tai yra mano indėlis į šį konfliktą“. Tai savo kaltės pripažinimas.

Besiginantis žmogus sako: „Juk ne taip viskas ir blogai“ Tai sumenkinimas, sušvelninimas. Atgailaujantis: Taip, tai buvo didelė klaida“. Tai ir vėl kaltės pripažinimas.

Pirma reakcija – apsiginti

Regis, jog pirma mūsų reakcija kaip bažnyčioje, taip ir už jos ribų – apsiginti. Bent jau man būna kaip tik taip. Nėra nieko natūralesnio, kaip esant kritikos grėsmei, stengtis atitraukti dėmesį, pateisinti, sumenkinti. Toks mūsų instinktas – stengtis išvengti smūgio, kai mums smūgiuoja.

Tačiau iš savo patirties pasakysiu, jog norint atgailauti, reikia pastangų. Man dėl to tenka save įkalbinėti tokiais žodžiais: „Minutėlę! Reikia pagalvoti. Kodėl ši kritika man yra tokia skausminga? Man reikia prisiminti, kad aš priklausau Dievo vaikų šeimai, ir to jau niekas iš manęs negalės atimti. Reikia atsipalaiduoti! Galbūt šioje situacijoje galima kažko išmokti?“

Tai nepažįstamas jausmas. Panašus į tokį, kai tu sužinai, jog turi raumenį, apie kurio egzistavimą anksčiau nė neįtarei. Arba net lyg būtum sugebėjęs atpalaiduoti visuomet įtemptą raumenį. Gaunasi paradoksas: reikia įdėti pastangų, kad atsipalaiduotum, reikia kovoti, kad baigtum kovą.

Bebaimė laisvė

Pati Evangelija gali mus padaryti laisvus, kad būtume sąžiningi ir pripažintume savo klaidas, nes Evangelija sunaikina gylį ir teismą, kurie susieti su kritika. Evangelija sunaikina baimę, kuri įjungia gynybos mechanizmą, ir padaro mus laisvus atvirai pripažinti savo trūkumus.

Evangelija sako: „Net tarp savo pačių didžiausių klaidų tu esi mylimas“.

Evangelija sako: „Gelbėtojas panaikino pačias slapčiausias tavo baimes“.

Evangelija sako: „Ant kryžiaus buvo atskleistos ir nubaustos visos tavo nuodėmės. Kova baigta“.

Kai aš apie tai galvoju, aš matau tokį vaizdą: žmogus stovi teisme priešais žmonių minią. Yra perskaitomas išsamus jo piktadarysčių sąrašas. Visi įdėmiai klausosi. Ir žmogus sako: „Viskas, kuo aš esu kaltinamas, yra 100 procentų tiesa. Tai sąžiningas kaltinimas. Niekas daugiau nekaltas tik aš pats. Ir nėra pateisinimo. Ir mano kaltė yra didelė“.

Žmogus, kuriam nereikia apsiginti, pasaulyje yra pats laimingiausias ir nesunaikinamas žmogus. Jis yra miręs sau. Jo esmė slypi dar kažkokiuose dalykuose arba kažkokiame asmenyje. Jis bebaimis.

Kaip tik taip su mumis elgiasi Evangelija. Dangaus teisme, kuris nepalyginamai svarbesnis už bet kokį žemišką teismą, mes jau buvome nuteisti ir Kristuje pateisinti.

Dėkojame, Jėzau. Padėk mums būti tokiais tikrais dėl Tavo meilės, kad nebijotume atgailauti.

Pagal hristiane.ru