Dvasiniai skaitiniai

Amnezija

Mart DeHaan
2018 May 18 d.

„ (...) Aš, Nabukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir mano protas sugrįžo. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau Tą, kuris amžinai gyvena, nes Jo valdžia yra amžina ir Jo karalystė nesibaigia” (Dan 4, 33-34).

Karlsbado (Kalifornija) gelbėjimo tarnyba atvyko pagal iškvietimą ir rado moterį, kalbančią australišku akcentu, negalinčią prisiminti, kas ji tokia ir iš kur yra. Dokumentų ji taip pat neturėjo. Prireikė gydytojų ir žurnalistų pagalbos, kad pasitaisytų jos sveikata, būtų išaiškinta jos gyvenamoji vieta ir kad būtų galima ją sugrąžinti šeimai.

Babilonijos karalius Nabukadnecaras neteko proto ir taip pat nežinojo, kas jis toks. Tačiau jo „amnezija” buvo dvasinė. Jis prisiėmė sau šlovę už galingo miesto sukūrimą ir užmiršo, jog viską, ką jis valdė, jam dovanojo Dievas, visų karalių Karalius (Dan 4, 17. 28-30).

Nubausdamas karalių, Dievas pakeitė jo proto būklę, ir jis ėmė gyventi su laukiniais žvėrimis ir ėsti žolę kaip jautis (Dan 4, 32-33). Galiausiai po septynerių metų Nabukadnecaras pažvelgė į dangų ir jam sugrįžo atmintis, kas jis toks, o kartu buvo sugrąžinta ir karalystė. Atsipeikėjęs karalius paskelbė, kad jis, Nabukadnecaras, šlovina Aukščiausiąjį, giria ir garbina Tą, Kuris amžinai gyvena (Dan 4, 34).

O kaip mes? Kuo mes save laikome? Iš kur atėjome? Kadangi mes linkę būti užmaršūs, tai kieno gi pagalba mes galime pasitikėti, jei ne Visagalio Viešpaties, karalių Karaliaus?

Dangiškasis Tėve, mes linkę užmiršti, kas tokie esame, iš kur atėjome, ir, svarbiausia, kad mes priklausome Tau. Padėk mums prisiminti, jog Kristuje mes esame Tavo vaikai. Tu pažįsti mus, myli ir globoji – dabar ir visada.

Mes pamirštame, kas mes tokie, tačiau Dievas - niekuomet.

© Our Daily Bread