Straipsniai

Užteks vaidinti dvasingą žmogų!

Andrea Lucado
2018 May 17 d.

„Kas yra bažnyčios ir krikščionio mirtis?“ – tai klausimas, kurį neseniai išgirdau iš vieno pastoriaus. Jo atsakymas privertė mane ilgam susimąstyti.

Jo atsakymas nebuvo tikėtinas, kaip pavyzdžiui: maldingo gyvenimo stoka, Dievo Žodžio skaitymo trūkumas, niekingai menka lyderystė arba pasišventimo stoka... Ne! Tai, kas iš tikrųjų nuvainikuoja bažnyčią ir mūsų krikščionišką gyvenimą, yra „apsimetinėjimas“.

Įsivaizduokite, jeigu šiandien ligoninės atrodytų taip, kaip šiandien atrodo bažnyčios. Plūstantis krauju, sergantis, išsigandęs ir nelaimingas žmogus peržengia ligoninės duris. Jį prie durų džiugiai sutinka, lydi iki jo vietos, kur jis, belaukdamas pagalbos, gali pasėdėti. Aplinkui sužeistieji niekam nieko nepasakoja, kas jiems atsitiko. Taip pat apie jų negalavimus niekas iš ligoninės personalo neklausia.

Vietoje to, jie toliau sėdi laukiamajame šalia tokių pat ligonių ir vaizduoja, kad viskas yra gerai. Kiekvienas elgiasi taip lyg nematytų savo kaimyno skausmo. Paskui laikas baigiasi, ir kiekvienas grįžta į savo namus toks pat ligonis, koks ir buvo.

 „Kas per nesąmonė?“ – paklausite jūs, ar ne?

Tuomet imkime ir atsakykime į klausimą: „Nuo kurio momento krikščionybės esmė pradėjo susivesti į tai, kad ji atrodytų gera ir kad įtikinėtų kitus žmones, jog daro teisingus dalykus? Kada buvo tas momentas, kai bažnyčia patapo vieta, kur žmonės gali ateiti, apsimesdami, kad jiems nereikia pasveikti (išgyti)?“

Tuo tarpu, kai mes žiūrime į Kristų, mes matome priešingą vaizdą. Jis sako, kad „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“ (Mk 2, 17).

Tačiau jeigu mes apsimetame, kad mes nesame nusidėjėliai, tai Dievas negali mūsų išgydyti. Bet kai mes tampame sąžiningi su Dievu, draugais ir net su žmonėmis, kurie seka paskui mus, mes galime gauti išgydymą, kuris mums ir buvo skirtas iš pat pradžių.

Būkite sąžiningi su Dievu

Jeigu jūs norite liautis apsimetinėti jūsų viešame gyvenime, visų pirma jūs turite liautis apsimetinėti slaptajame maldos kambarėlyje.

„Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu. Tu supranti mano mintis“ (Ps 139, 2).

Sekmadienio pamaldose, kaip ir kitose mūsų gyvenimo sferose, daugelis iš mūsų apsimeta, kad jie yra nusidėjėliai. Na, ką gi, tuomet viskas, kas mums belieka – tai apsimesti, kad mums buvo atleista.

Mes mėginame kažką nuslėpti nuo Dievo, dėl to, kad bijome būti atstumti. Vis dėlto, jeigu mes ir toliau slapstysimės, taip ir negalėsime patirti, kad Jis mus priėmė. Tik tuo atveju, kai mes visiškai sąžiningi prieš Jį, galime patirti atleidimą, būti priimti ir gauti tikrą išgydymą.

Būkite sąžiningi su draugais

Tiesiog nepaprasta, kokių neigiamų dalykų mes galime atsikratyti, būdami vien tik atviri su mus supančiais žmonėmis. Jokūbo 5, 16 skelbia:

„Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda“.

Neperseniausiai aš gėdijausi kai kurių savo poelgių, tačiau su niekuo nesidalinau ir toliau tai tyliai laikiau užgniaužęs savyje. Kartą vakarieniaudamas su savo draugu, aš atsitiktinai prasitariau apie kai kuriuos iš jų. Ir man iš karto labai palengvėjo. Ir tai vyksta iš tikrųjų: net pats menkiausias prisipažinimas gali ženkliai palengvinti jūsų naštą, jau nekalbant apie visišką išgydymą.

Tačiau, prieš pradėdami išpažinti „vieni kitiems“, jūs turite žinoti, kas yra jūsų draugas. Aš primygtinai nerekomenduoju viską pasakoti visiems iš eilės. Aš turiu du-tris žmones, kuriems aš galiu papasakoti svarbius dalykus. Kas bebūtų tie žmonės, bėgant metams jų neatsiranda daugiau. Jūs turite žinoti, kam jūs galite patikėti savo istoriją ir susilaikyti nuo bendravimo su tais, kurie nesugebės jos išsaugoti.

Mes visi esame chroniški ligoniai. Ir jūs, ir aš. Bet mes turime didį Gydytoją, kuris teikia mums savo malonę. Tad imkime iš Jo ir dalinkimės su kitais. Būkime ta saugi vieta, kur ligoniai galėtų būti išgydyti.