Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Paveldas

David H. Roper
2018 April 22 d.

„Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo VIEŠPATIES ir pasitikėjo jo vardu“ (Mal 3, 16; Biblijos draugijos vert.).

Prieš kelis metus mes su sūnumis visą savaitę praleidome Aidaho valstijoje apleistoje rančoje prie Salmon upės, kurią indėnai vadina „Negrįžtančia upe“.

Kartą apžiūrėdamas rančą, aš aptikau seną kapą su mediniu kryžiumi. Užrašas mediniame kryžiuje buvo jau seniai išsitrynęs. Kažkas čia gyveno, numirė, tačiau būtent kas – nežinia. Prie šio kapo mane aplankė liūdnos mintys. Grįžęs namo aš kelias valandas ieškojau duomenų apie senąją rančą ir šią vietovę, tačiau apie ten palaidotą žmogų nieko neradau.

Kalbama, jog geriausius iš mūsų prisimins maždaug šimtą metų. Likusius greitai užmirš. Prisiminimai apie praėjusias kartas (kaip ant ano medinio kryžiaus) greitai išblunka. Tačiau mūsų palikimas lieka Dievo šeimoje. Mūsų meilė Dievui ir žmonėms žemiškajame gyvenime lieka gyventi ir po mūsų mirties. Malachijo knygoje pasakyta: „Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo VIEŠPATIES ir pasitikėjo jo vardu. ‚Ir jie bus mano, - sako Galybių VIEŠPATS - ypatingas paveldas tą dieną‘ “ (Mal 3, 16-17; Biblijos draugijos vert.).

Apaštalas Paulius yra pasakęs: „Juk Dovydas, patarnavęs savajai kartai pagal Dievo valią, užmigo, buvo palaidotas prie savo tėvų ir supuvo“ (Apd 13, 36). Panašiai kaip jis, mylėkime Viešpatį ir tarnaukime Jam savo kartoje bei po savęs palikime prisiminimą Jam. „Jie bus mano“, - sako Viešpats.

Viešpatie, aš noriu būti ištikimas Tau, Tavo meile mylėdamas žmones. Padėk man palikti paveldą, kurį paliksiu po savęs.

Gyventi dėl Viešpaties – yra ilgalaikis palikimas.

© Our Daily Bread