Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Atsisveikinimas

Linda Washington
2017 October 11 d.

„O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti...“ (Apd 20, 32).

Išvakarėse aš nuėjau atsisveikinti su dukterėčia, kuri išvažiavo mokytis į universitetą Masačiusetso valstijoje. Mes buvome artimos. Ji jau keturis metus mokėsi koledže, bet į jį buvo galima nuvykti per dvi valandas, o dabar mus skirs daugiau kaip tūkstantis kilometrų. Taip paprastai į svečius nebenuvažiuosi. Man gerklėje užstrigo gniutulas. Mintyse savo jaunąją draugę aš patikėjau Viešpačiui.

Kažką panašaus jautė ir Paulius, atsisveikindamas su Efezo bažnyčios vyresniaisiais. Jis įkūrė šią bažnyčią ir tris metus ja rūpinosi. Šie žmonės jam buvo kaip šeima. O dabar apaštalas vyko į Jeruzalę. Jis žinojo, kad su jais daugiau nebepasimatys.

Tačiau Paulius efeziečiams turėjo atsisveikinimo žodžius. Nepaisant to, jog daugiau negalėjo būti jų mokytojas, jie neturėjo jaustis apleisti. Dievas ir Jo malonės žodis (Apd 20, 32) turėjo ir toliau juos mokyti ir vadovauti bažnyčiai. Priešingai negu Paulius, Viešpats turėjo visuomet likti su jais.

Ar tai būtų iš namų lizdo išskrendantys vaikai, ar draugai, išvykstantys į tolimas šalis, atsisveikinimas nėra paprastas dalykas. Mums sunku juos išleisti. Tačiau mes galime jų gyvenimą pavesti Dievui. Jis tęs gerą darbą ir rūpinsis visomis jų reikmėmis, ir be to, žymiai geriau už mus.  

Viešpatie, padėk mums pasitikėti, kad Tu ir toliau rūpinsiesi mums brangiais žmonėmis, kurie yra toli nuo mūsų.

Žmonės yra priversti išsiskirti, bet Dievas visuomet yra kartu.

© Our Daily Bread