Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Saldu ir rūgštu

Xochitl Dixon
2017 October 11 d.

„Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?“ (Job 2,10).

Kai mūsų mažylis Ksaveras pirmą kartą paragavo citrinos gabaliuko, jis suraukė nosį, iškišo liežuvį ir užsimerkė. „Rūgstu!“ – pasakė jis (kas reiškė „rūgštu“).

Aš šypsodamasi ištiesiau ranką, norėdama paimti citriną ir išmesti į šiukšliadėžę. „Ne!“, – užprotestavo Ksaveras ir pabėgo nuo manęs. Toliau raukydamasis jis suvalgė visą gabaliuką, atidavė man žievelę ir tik tada nubėgo sau.

Mano skonio pomėgiai tiksliai atitinka mano polinkį į „saldžias“ gyvenimo akimirkas. Mano noras išvengti visų karčių dalykų primena Jobo žmoną, kuri taip pat nenorėjo priimti jos vyrui išpuolusio kančių kartėlio.

Jobas, žinoma, nesidžiaugė dėl jį ištikusių negandų, tačiau, patirdamas savo siaubingus išgyvenimus, vis dėlto pagarbino Dievą (Job 1, 1-22). Kai skausmingos votys padengė jo kūną, jis kantriai kentė kančias. Žmona jam patarė prakeikti Dievą (Job 2, 7-9), tačiau Jobas, nepaisant visko, toliau pasitikėjo Viešpačiu (Job 2, 10).

Mums yra natūralu gyvenime vengti skausmo ir kančių. Kai mums skaudu, mes netgi galime susigundyti pykti ant Dievo. Tačiau Jis panaudoja išmėginimus tam, kad mes išmoktume Juo pasitikėti ir būtume Jam paklusnūs. Ir panašiai kaip Jobas, patirdami kartėlį, mes galime netikėtai aptikti saldžių potyrių – jog Dievas sutvirtina mūsų tikėjimą.

Viešpatie, dėkoju Tau, jog kentėjimai nėra beprasmiai, jeigu mes pasitikime tuo, ką Tu darai ir gali padaryti.

Dievas panaudoja kančias, kad sustiprintų tikėjimą.

© Our Daily Bread