Dvasiniai skaitiniai

Tarnystė gedint

David C.McCasland
2017 September 21 d.

„Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį  apraudojo“ (Apd 8, 2).

2002 metais, praėjus keliems mėnesiams po to, kai avarijoje žuvo mano sesuo Morta su vyru, draugas mane pakvietė į seriją bažnyčios seminarų „Augantis per sielvartus“. Aš labai nenoromis sutikau ateiti į pirmąjį seminarą. Mano nuostabai, ten aš sutikau grupę kupinų užuojautos žmonių, kurie stengėsi įveikti didelius savo gyvenimo praradimus, ieškodami Dievo ir vieni kitų pagalbos. Taip savaitė po savaitės man padėjo grįžti į gyvenimą. Aš ėmiau reguliariai lankyti seminarus ir siekiau atgauti ramybę, dalindamasis su kitais mūsų sielvartu.

Karšto Kristaus liudytojo Stepono mirtis (kaip ir nelauktas artimo žmogaus ar draugo praradimas) sukrėtė pirmąją bažnyčią ir sukėlė sielvartą (Apd 7, 57-60). Persekiojimų akivaizdoje „Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį  apraudojo“ (Apd 8, 2). Tie žmonės padarė du dalykus: visų pirma, jie palaidojo Steponą – tai buvo visiškos netekties ženklas (aktas); o antra, jį apraudojo, visi kartu išreikšdami savo sielvartą.

Mes, krikščionys, neturėtume savo netekčių apraudoti vieni. Nuoširdžiai ir su meile mes galime atsiverti kitiems sielvartaujantiems žmonėms ir nuolankiai priimti rūpestį tų, kurie yra šalia.

Drauge sielvartaudami, mes galime augti meilėje ir savo širdyse įtvirtinti Dievo ramybę, ateinančią iš Kristaus, kuris žino visus mūsų sielvartus.

Dangaus Tėve, padėk mums „verkti su verkiančiais“ ir augti drauge Tavo gydančioje meilėje.

Sielvartaudami su kitais, mes išgydome savo pačių širdį.

© Our Daily Bread