Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Kristaus širdis

Mart DeHaan
2017 August 23 d.

„Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei“ (Iš 32, 32).

Australų žurnalistas, praleidęs 400 dienų Egipto kalėjime, po išlaisvinimo buvo sumišęs. Jis jautė neapsakomą palengvėjimą, bet tuo pat metu ir nerimą dėl likusių už grotų draugų. Interviu jis sakė, kaip sunku jam buvo atsisveikinti su kartu su juo areštuotais kolegomis reporteriais, nes jis nežino, kiek laiko jie dar bus kalinami.

Mozė sielvartavo dėl draugų. Sužinojęs, kad jis gali prarasti brolį, seserį ir visus, kurie garbino veršį, kai jis ant Sinajaus kalno bendravo su Dievu (Iš 32, 11-14), jis ėmė maldauti Viešpaties pasigailėti. „Atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei“, - maldavo jis (Iš 32, 32).

Vėliau apaštalas Paulius taip pat nerimavo dėl savo šeimos, draugų ir visos žydų tautos. Sielvartaudamas dėl jų netikėjimo Jėzumi, jis sakė, kad mieliau būtų pats prakeiktas ir atskirtas nuo Kristaus vietoje savo brolių ir tautiečių pagal kūną, jeigu galėtų juos išgelbėti (Rom 9, 3).

Žvelgdami atgal, matome, kad ir Mozė, ir Paulius atspindėjo Jėzaus Kristaus širdį. Tačiau tą auką, kurią jie tik norėjo aukoti, Jėzus paaukojo iš tikrųjų, nes norėjo amžinai būti su mumis.

Dangiškasis Tėve, dėkoju už tai, jog primeni savo charakterį, kad esi pasiruošęs gyventi ir mirti dėl tų, kurie dar nematė, kaip Tu juos myli.  

Rūpinimasis kitais pašlovina Gelbėtojo meilę mums.

© Our Daily Bread