Pamokslai

Šalin visas kliūtis!

C.H. Spurgeon
2017 August 12 d.

Iš pamokslų rinkinio „Classic Counsels

Patarimai „išoriniams“ ir ieškantiems

„Tieskite, tieskite vieškelį! Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“ (Iz 57, 14; Biblijos draugijos vertimas).

Buvo NUOSTABIOS dienos, kai žemė buvo dangaus provincija, kai ji buvo tiek artima dangui, jog norint pasiekti jį, nereikėjo kelių ir Dangaus Tėvas buvo šalia! Žmogus buvo sutvertas tyras ir be ydų, todėl jis visada galėjo bendrauti palaimos sode su Kūrėju. Žemėje buvo Rojus, nebuvo reikalo jo perkelti į Dangų.

Buvo baisi diena, kai nuodėmė įžengė į pasaulį ir suardė Dangaus ir žemės sąjungą! Užsivėrė Rojaus vartai, o jis pats buvo pašalintas nuo žemės. Tarp Dangaus ir vietos, kur nupuolė Adomas, prasivėrė bedugnė, kad niekas iš nusidėjusių Adome žmonių negalėtų įžengti į šventą žemę. Susidariusi bedugnė buvo tokia didžiulė, kad, rodės, ir iš Dangaus niekas negalės įžengti į nuodėmingą žemę. Žmogus prarado palaimintą bendravimą su Dievu; tas bendravimas, kuris kažkada egzistavo tarp žmogaus ir Kūrėjo, buvo visiškai nutrauktas. Žmogaus nuodėmė visiškai sugriovė jo bendravimą su Dievu.

Amžina garbė tebūna žmogui Jėzui Kristui, kuris ištaisė tai, ką sugriovė Adomas. Jis plačiai atvėrė perlų vartus, ir jie neužsivers iki tol, kol paskutinis išrinktasis neįeis per juos ir neįgis ramybės drauge su amžinu saugumu. Šie vartai stovi kelyje tarp dangaus ir žemės, ir niekas iš puolusiųjų, išskyrus tuos, kurie tiki Jėzų Kristų, negali per juos įeiti.

Šie vartai buvo atidaryti Kristaus išperkamuoju krauju. Jokios, net titaniškos žmogaus pastangos negali nei per plauką pajudinti tų vartų skląsčio. O Dievas ir neprašo, kad žmonės tiestų savo kelią pas Jį, atvirkščiai, Jis liepia: „pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“ (Iz 57, 14), nuo to kelio, kurį Jis praskynė.

Kelias į dangų nors ir tiesus, tačiau jis yra duobėtas, „Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“ Ant jo guli „suklupimo akmenys“ (Rom 9, 32), juo eidami mes susiduriame su sunkumais. Įveikę juos, mes, instrumentai Dievo rankose, tampame mūsų išgelbėjimo dalyviais. Visa, ko iš mūsų reikalaujama – pašalinti suklupimo akmenis ir trukdžius, kuriuos ant kelio padėjo velnias. Mūsų reikalas – pašalinti visas kliūtis, kad nusidėjėliams, einantiems pas Kristų, ištiesintume kelius.

Pirmasis suklupimo akmuo (kliuvinys) – tai įmantri ir sudėtinga pamokslininko kalba, kurią sunku suprasti. Žmonės kalba: „Mes negalime suprasti, ką nori mums pasakyti“. Jie teigia, jog skelbėjai vartoja nežinomus žodžius ir sunkiai suprantamus terminus, kalba apie tamsius ir paslaptingus dalykus. Tad imkime, draugai, darbuokimės, kad išdėstytume tiesą prieinama kalba. Norint pašalinti šį kliuvinį, reikia  įtempti (sutelkti) protą, palyginimus ir vaizdinius pateikti suprantamai pašnekovui, ir tiesa netrukdomai galės įsiskverbti į jo širdį. Norint skelbti Evangeliją (kad ji būtų suprantama), reikia pridėti pastangų. Šis suklupimo akmuo turi būti pašalintas iš einančio į Dangų kelio, o Geroji Naujiena turi būti skelbiama prieinama kalba, taip, kad žmonės galėtų ją suprasti.

Tačiau be šio yra ir kiti suklupimo akmenys. Štai dar vienas pavyzdys. Mes atvedame žmones į Viešpaties namus, kviečiame juos įeiti. „Ne, - sako jie, - jūs turite problemų“. Taip, yra toks suklupimo akmuo, jo vardas - žodžių ir darbų neatitikimas. Būtinai reikia jį pašalinti iš kelio. Žmonės sako: „Mes lankome jūsų bažnyčią, bet tik negalvokite, kad jums pasiseks mus atversti į jūsų tikėjimą. Pažvelkite į jūsų vyresnįjį, kaip jis elgiasi. O toks ir toks diakonas yra abejingas žmonių reikmėms. O ką išdarinėja jūsų bažnyčios nariai? Nemanykite, kad tai mums tinka“.

Veidmainiai, kurie žodžiais išpažįsta tikėjimą, formalistai, užimantys pareigas bažnyčioje, tačiau neatidavę širdies Viešpačiui, labai smarkiai sužeidžia Kristaus bažnyčią. Tad siekime ateityje iš tikrųjų gyventi pamaldų gyvenimą. Teisiai vaikščiokime netikinčiųjų pasaulyje. Tačiau jūs pašalinote šią kliūtį, o ką pasakys žmonės? Jie jums nurodys kitus dalykus. Iš kur jie ima tuos kliuvinius? Tas neturėtų mūsų jaudinti, mes privalome juos pašalinti, kai tik jie atsiranda, jeigu jie trukdo žmonių išgelbėjimui.

Tie, kurie prieštarauja mums, sako: „Jūs, krikščionys, esate tokie niūrūs žmonės. Pažvelkite į save. Niūrūs veidai, susikūprinę, nė vieno šypsnio... Koks jūsų tikėjimas? Nenoriu prisidėti prie jūsų religijos. Kodėl jūs dėl nieko nesidžiaugiate?“ Tai yra rimtas kliuvinys. Tad dirbkime savo darbą, prisimindami ir paklusdami apaštalo prisakymui: „Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Nuo šios dienos netikintys neturi žinoti, kada mes pasninkaujame, nes pasninko dieną mes patepame galvą ir nusiprausiame veidą (pagal Mt 6, 17). Daugiau niekas nebeturi sakyti, kad esame paniurę. Mūsų lūpos tesako pačius gernoriškiausius žodžius, o šypsena te neapleidžia mūsų veido. Tegul ji švyti visiems.

Tačiau yra ir kitokios rūšies kliuviniai, jie iškyla žmonių, kurie rimtai ieško Dievo, kelyje. Kviesdamas nusidėjėlius Dievas dažnai juos baudžia, norėdamas parodyti, kokie jie yra morališkai pakrikę. Tokiais atvejais žmonės, mėgindami priartėti prie Kristaus, susiduria su daugeliu sunkumų. Suklupimo akmenys jų keliuose  yra visur, ir jie gana dažnai į juos atsitrenkia.

Jeigu krikščionys turi pasauliui išvalyti kelius, tai kiek uoliau jie turi darbuotis pašalindami kliūtis, kurios iškyla nusidėjėlių, kuriuos pliekia (demaskuoja) Šventoji Dvasia, kelyje. Kiekvienai sudužusiai širdžiai turi būti parodomas dėmesys, ji turi būti apsupta meilės. Jeigu „šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio“ (Lk 15, 10), tai kodėl nesidžiaugia Dievo vaikai? Mūsų tekstas ragina: „Tieskite, tieskite vieškelį! Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“ (Iz 57, 14).

Tačiau kokie gi suklupimo akmenys atsiranda atsibudusių nusidėjėlių kelyje? Tokių žmonių kelyje yra išmėtyta daugybė nežinojimo uolų skeveldrų. Daugelis nusidėjėlių nesugeba (negali) ateiti pas Kristų dėl to, jog nežino pagrindinių tiesų. „Aš negaliu pakankamai atgailauti, - sako kažkuris, bijau, kad mano atgaila bus neteisinga. Jeigu aš galėčiau teisingai atgailauti, tai tikriausiai patikėčiau Kristumi“. Kitas ieškantysis sako: „Jeigu tik aš galėčiau taip pat, kaip Džonas Bunjanas (John Bunyan) išgyventi Kristaus kančias, aš galėčiau turėti vilties“.

Tačiau yra ir visiškai priešingos kliūtys. Suklupdami žmonės sako: „O, jeigu mano širdis būtų minkštesnė ir jautresnė, tarkim, kokią turėjo Lidija. Tuomet, galimas daiktas, aš galėčiau turėti vilties“. Krikščionys, kai jūs girdite panašius samprotavimus (o aš jų esu girdėjęs su kaupu), nesusimąstydami prisiminkite, kad „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Pasakykite jiems, kad Dievas Kristuje Jėzuje yra Gelbėtojas, kad Jis kai kuriuos pas save atveda pasitelkęs žaibus ir griaustinį, o kitus – pučiant vėjeliui. Jeigu jūs susiduriate su panašiais sunkumais, prisiminkite, kad Dievas yra daugialypis, Jis ne visuomet elgiasi vienodai. Jis vienus gelbėja vienaip, kitus – kitaip. Todėl ieškančiųjų patirtis yra įvairi ir visokeriopa. Ten, kur Dievo išmėginimų sunkumai vieną visiškai užgula, kitą jie aplenkia.

Guoskite ieškančius tuo, kad jei jie nuoširdžiai eina pas Kristų, tai eina teisingai, neįmanoma vienu metu eiti nuoširdžiai ir neteisingai. Neįmanoma ateiti pas Kristų jei „Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44), o Tėvas negali neteisingai patraukti. Priminkite jiems Jėzaus Kristaus žodžius: „Visi, kuriuos duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk“ (Jn 6, 37). Pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai, kad nusidėjėliai ramiai galėtų eiti į tikslą, kuris yra išgelbėjimas.

Jeigu kas nors mano, jog nepakankamai atgailavo, pasakykite jam, kad taip ir yra. Niekas negali pakankamai atgailauti. Pasakykite jam, kad ir jūs nepakankamai atgailavote, ir pats švenčiausias iš visų šventųjų, kada nors gyvenusių žemėje, negalėjo pakankamai atgailauti. Pasakykite jiems, kad atgailos svarba ne kiekyje, o kokybėje, kuri yra Dievo malonės įrodymas. Pasakykite jiems, kad jeigu jie iš tikrųjų palieka savo nuodėmes ir tiki Jėzumi, nors jų jausmai negali būti tokie pat stiprūs, kaip jų brolių jausmai, vis dėlto Dievas laisvai ir visiškai viską atleidžia. Kas neveidmainiškai atgailauja dėl nuodėmių, visa širdimi tiki Sūnumi, tas turi nuodėmių atleidimą. Aš vis iš naujo kartoju: „(...) Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“ (Iz 57, 14).

Tačiau dar kitas žmogus gali ateiti pas jus ir pasakyti: „Nuogąstauju, kad aš nesu išrinktas. Aš žinau, jog esu nuodėmingas, aš meldžiu pasigailėti, tačiau aš suklumpu: o kas, jeigu aš nesu išrinktas? Kas, jeigu Dievas neišrinko manęs amžinajam gyvenimui? Tuomet mano maldos yra veltui, o įėjimas į dangų man visiems laikams yra uždarytas“. Tad pašalinkime iš kelio šį suklupimo akmenį. Pasakykite tokiai drebančiai sielai, jog tas, kuris tiki Gelbėtoju ir pasirengęs atsisakyti savo teisumo bei tiki, kad Jėzus Kristus vietoje jo numirė ant kryžiaus, tas yra išgelbėtas ir jo buvimo vieta – karališko sosto papėdėje.

Toks žmogus tegul iš pradžių patiki pašaukimu, o tikėjimas pašaukimu atidarys kelią tikėjimui išrinkimu. Patarkite jam, kaip nusidėjėliui eiti prie Kryžiaus, ir ten, matant žaizdas, sukniubti, patikėti, kad jos yra jo išganymas. Ten, Golgotoje, žmogus įgyja tikrumą, kad jis yra išrinktas, o visos abejonės išsisklaido kaip ryto migla, imant šviesti saulei.  

Kiekvieno nusidėjėlio, einančio pas Kristų kelyje, jūs rasite šimtus suklupimo akmenų, stenkitės geru žodžiu, Šventojo Rašto citatomis parodyti realų sunkumų charakterį ir padėkite juos pašalinti.

Leiskite man taip pat jums pasakyti, kad daug suklupimo akmenų taip pat guli ir krikščionių kelyje. Žmonės įtikėjo Kristų ir sužinojo, kad jiems atleistos nuodėmės, tačiau malonės veikimas nėra užbaigtas. Žinoma, yra gautas pilnas išgelbėjimas per Kristaus Kraują, tačiau keliauninko  kelias tęsiasi.

Nepakanka tiesiog būti tikinčiajam, išgelbėtam ir dvasiškai prisikėlusiam. Atsivertimo momentu mes atsinaujiname. Mes pasiekėme siaurus vartus, tačiau kaip pastebi Džonas Bunjanas (John Bunyan), kelias tęsiasi. Dar daugiau, nuo atsivertimo akimirkos jis tik prasideda. Mūsų meilės Dievui augimas turi būti matomas, tai pašventinimo kelias.

Krikščionių kelyje (ypač jaunų) susiduriama su daugeliu įvairių suklupimo akmenų. Tačiau ne mažiau akmenų guli ir ant patyrusių tikinčiųjų ir pamokslininkų kelio. Broliai ir seserys, darykite viską, kas mūsų jėgoms, kad išlygintume šį mūsų draugų krikščionių kelią. Jų kelias nėra lengvas, bet stenkimės iš jų kelio pašalinti suklupimo akmenis. Mūsų Dievas, kurio vardas palaimintas, neleis šiame kelyje pražūti nepaisant to, kad mūsų kelias nuklotas akmenimis ir uolų skeveldromis. Prisiminkite: kliūtys nesibaigia, tiesiog vienas keičia kitos.

Atsimenu, kartą mačiau, kaip senas fermeris sustabdė kelyje savo ponį, kad pašalintų nuo kelio butelio stiklo šukę. Jis pasakė, kad kažkada jo ponis stiklo šuke susižeidė koją, todėl jis nenorėtų, kad panašiai atsitiktų kokiam nors kitam arkliui. Tad elkimės taip, kaip elgėsi tas fermeris, pašalinkime iš mūsų draugų kelio tuos akmenis ir stiklo šukes, kuriomis kadaise patys vos nesusižeidėme.

Šiandien daugelis bažnyčios narių yra patenkinti savo padėtimi. Tačiau taip buvo ne visuomet. Prisiminkite, jog buvo laikas, kai maldos namuose su jumis niekas nesikalbėjo, niekas jums nesišypsojo. Aukštai iškėlęs galvą diakonas praeidavo pro šalį, o jeigu žiūrėdavo į jus, tai žiūrėdavo iš aukšto. Buvo seserys, nuo kurių dvelkė pranašumo dvasia, kurios nesiteikdavo jūsų užkalbinti. Tai buvo patys tikroviškiausi suklupimo akmenys jūsų kelyje, tad padėkite kitiems, kad jie nesukluptų. Daugelis yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir jūs. Būkite žmonėms atidūs, neapeikite jų suklupimo akmenų, pakelkite juos ir numeskite šalin nuo kelio. Jeigu jūs to nepadarysite, tai,  tegul ir netyčiomis, labai smarkiai juos nuliūdinsite.

Jūs kada nors galite atsidurti bėdoje ir jeigu jums niekas nepadės, kartėlis apnuodys jūsų gyvenimą. Tačiau šiandien ne jūs, o kažkas kitas patiria vargą. Jam nelengva, išeikite į kelią ir pašalinkite šį suklupimo akmenį iš jo kelio, padarykite viską, ką galite, kad sumažintumėte jo nemalonumus.

Ar jūs pažįstate krikščionį, kuris menkai žino? Jeigu galite, pašalinkite šį suklupimo akmenį iš jo kelio ir parodykite tikrą Viešpaties kelią, kaip su Apolu pasielgė Akvilas ir Priscilė (Apd 18 sk.).

Jūs žinote, kad kai kurie broliai ir seserys labai jautriai reaguoja į daugelį dalykų, stenkitės jiems nekalbėti apie tai, kas gali juos nuliūdinti. Taip pat yra ekscentriškų žmonių, kurių užduotis tarsi būtų sėti aplink save susierzinimą ir nepasitenkinimą. Atsisėskite greta jų, ir jūs sukelsite išankstinę konfliktinę situaciją. Tokie visuomet su kažkuo nesutinka. Jie trokšta reformuoti visus ir viską, įskaitant ir bažnyčią, manydami, kad yra reformatoriai. Tačiau drįstu pasakyti, kad jų kelias – ne reformos kelias, o griovimo kelias. Jiems tikriausiai patinka pastoriai, tačiau kai kuriuos dalykus juose jie norėtų pataisyti. Jų niekuomet netenkina kaimynai. Vienų jie nepakenčia dėl to, kad jie per silpni, kitų - kad šie per daug principingi, treti - fanatiški. Tokie žmonės visuomet pridėlioja suklupimo akmenų krikščionių keliuose.

Vienas toks žmogus turėjo sūnų, pavadinkime jį Viljamu. Kartą sekmadienį jis buvo bažnyčioje ir išgirdo pamokslą, kuris jam padarė didžiulį įspūdį. Pakeliui namo jis pasakė tėvui:

-      Tėve, koks puikus pamokslas!

-      Ak, Viljamai, - atsakė tėvas, - tu ar esi nepatyręs, ir taip tau tik pasirodė. Doktrina pamoksle buvo apšviesta silpnokai.

-      Tačiau, tėve, pamokslininkas buvo labai rimtas.

-      Ne, sūneli, - pasakė neišmanėlis tėvas, - jis buvo itin manieringas. Ir apskritai, jam toli iki pamokslininko, kurį aš girdėjau jaunystėje.

„Ką gi, tėvas žino geriau“, - pagalvojo vaikinas ir giliau susikišo rankas į kišenes. Ir po akimirkos jis užmiršo, kas buvo kalbėta bažnyčioje.

Koką didelę kliūtį ant jaunų drebančių sielų kelio stato tokios rūšies pastorių ir jų pamokslų kritikai! Broliai, pašalinkite iš mūsų klausytojų kelio šį suklupimo akmenį. Krikščionių nuopuolis – liūdnas dalykas, vienas nepatenkintas daro daugiau žalos, negu šimtas ištikimų – naudos. Šimtai upių gali tykiai tekėti ir niekas jų negirdės, tačiau krioklio garsas girdisi iš tolo.

Kiekvienas krikščionis turi būti apdairus, kad nepaliktų ant brolio kelio suklupimo akmens. Jeigu kažkas, ką mes darome, gali ką nors suklaidinti ir paskatinti jį nusidėti, tai labai blogai. Būtina tą „kažką“ pašalinti. Tad nestatykime pagundymų spąstų kitiems žmonėms ant kelio. Nebūkime kalti dėl kieno nors nuodėmės, netapkime jiems priežastimi daryti nuodėmę. „Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5,22) – ši eilutė yra Dievo įkvėptas Šventojo Rašto įsakymas.

Pabaigai man norėtųsi nupiešti mirštančio krikščionio portretą. Jis gyveno šiame pasaulyje, kad tarnautų savo Gelbėtojui, tarnaudamas Jam, jis tarnavo savo vargšams draugams Kristuje. Jis dažnai rūpinosi našlaičiais, guodė našles ir palaikė silpnuosius. Dabar jis miršta. Dievo miesto perlų vartai yra plačiai jam atverti. Tačiau kas yra tie, kurie jį sutinka džiaugsmingais veidais? Tegul šios sielos kalba pačios už save. Jos sako:

-      Mes sveikiname tave Viešpaties palaimintųjų surinkime! Sveikas atvykęs į amžinas buveines!

-      Bet kas jūs tokie, aš jūsų nepažįstu, - sako mūsų šventasis, - kodėl jūs mane sveikinate?

-      Tu tiesiog manęs neatpažinai, žemėje aš buvau nelaiminga našlė. Tu ateidavai į mano namus ir liejai paguodos aliejų ant mano skausmo.

-      O man, - sako kitas, - trūko įsitikinimo, ir tu mane įtikinai.

Trečias sako:

-      O aš buvau jaunas žmogus, ir jūs man suteikėte galimybę mokytis ir padėjote mano darbuose, ir aš džiaugiuosi dabar sutikdamas jus čia.

-      O aš, - sako dar vienas žmogus, - esu tas pražilęs senolis, kurį jūs sutikote prie bažnyčios durų, paspaudėte ranką ir pasakėte: „Sveikas atvykęs, brangus drauge“. Jūs palydėjote mane iki vietos ir davėte giesmyną. Jūs pakvietėte mane į savo namus, iš tikrųjų jūs vedėte mane į žaliuojančias ganyklas, ir atgaivinote mano sielą. Ir dabar aš laimingas jus pasveikinti prie Dangas Miesto vartų.

Tad brangūs broliai ir seserys, pradėkite padėti kitiems, juo labiau, jei kažkada tokia pagalba buvo parodyta jums ir dėl jos jūs galėjote pažinti Kristų. Padėkite vienas kitam dvasiškai ir materialiai. Imkime, kaip parašyta, „parengti“, „pašalinti kliūtis“ ir „tiesinti“ kelią Dievo žmonėms šioje dykumoje. Dėkime pastangas, kad šių žmonių kelią padarytume lengvai praeinamą.

Tegul Viešpats gausiai palaimina jus savo palaiminimais Jo kelyje, kol mes susitiksime rojuje su mūsų Gelbėtoju ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi!