Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Bažnyčios ir pasaulio tarpusavio santykiai

C.H. Spurgeon
2017 July 25 d.

Iš pamokslų rinkinio „Classic Counsels“

„...Išeikite iš jų ir atsiskirkite (...) ir nelieskite to, kas netyra...“ (2 Kor 6, 17).

MES TURIME labai pagrįstas priežastis dėkoti Viešpačiui už visus palaiminimus, kuriuos Jis jau daug metų siuntė mūsų bažnyčiai. Už tai, kad mes esame vieningi, už uolų požiūrį į tarnystę, už didelį skaičių atsivertusių, už visų mūsų darbų, susijusių su bažnyčios augimu, sėkmę. Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti kita tema, mano širdį slegia sunkumas. Meldžiu Viešpaties gailestingumo ir vardan Jėzaus Kristaus meilės prašau, kad mūsų surinkimo nariai neliūdintų Šventosios Dvasios, kad Jo gailestingumas nepaliktų mūsų bažnyčios.

Prisiminkite, kaip izraelitai nukentėjo dėl Achano. Vieno žmogaus, kuris nusižengė Viešpaties paliepimui, nuodėmė sukėlė kančias visai bendruomenei. Achanas pasisavino tai, ką reikėjo sunaikinti ir paslėpė savo palapinėje. Dėl šio poelgio izraelitai patyrė baisų pralaimėjimą. Taip pat kenčia ir bažnyčios, jeigu kurioje nors iš jų nuodėmė pasidaro įprastu dalyku ir į ją žiūrima pro pirštus. Ir, deja, šiandien neretai ten valdo nuodėmė.

Aš apsidairau aplinkui ir mano širdis plyšta, matant žmones savo lūpomis besivadinančiais krikščionimis. Man atrodo, jog jų gyvenimo tikslas – malonumai. Tik pagalvokite, jie kalba, kad teatro lankymas jiems padeda pataisyti charakterį ir tapti dorybingais. Tačiau tai tas pat, kas kvepiančio vandens buteliu mėginti pašalinti miesto nuotekų kvapą.

Jeigu bažnyčia mėgina dainuoti viename chore su pasauliu, jį mėgdžiodama, tai atėjo laikas įsiklausyti į Viešpaties žodžius: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite to, kas netyra...“ (2 Kor 6, 17). Nejaugi dangui lemta nusileisti į ugnies ežerą, kad išmoktų pragaro muzikos? Moralinis elgesys teatre pastaruoju metu taip sugedo, kad vargu bau, ar kada nors bus įmanoma jį pataisyti. Ir net jeigu kam nors pasisektų tai padaryti, tai jis vėl sugrįš prie savo, ir, reikia manyti, dar blogesnės būklės. Eidamas pro teatrą, nusuk savo akis į šalį, nes tai paleistuvės namai.

Aš niekuomet nesu buvęs nei vieno teatro spektaklyje, tačiau, vėlai vakare grįždamas iš tolimų kelionių, aš esu matęs, kas darosi prie jų įėjimų. Visiškai pakako to, ką mačiau, ir aš meldžiausi, kad mūsų sūnūs ir dukros neperžengtų šių namų slenksčių. Keista dorybingumo mokykla, kuri pritraukia paleistuves ir lėbautojus. Labiausiai bedievių garbinamos vietos, papuoštos pasaulio nuodėmėmis, nėra skirtos krikščionims.

Jeigu mūsų bažnyčios nariai ims lankyti teatrus, jie greit stos į ydingą kelią ir praras tarnystės Dievui skonį. Jeigu krikščionims teatro lankymas taps įprastu dalyku, ateis galas pamaldumui. Pasaulis ieško landos, norėdamas savo pragaištinga įtaka prasibrauti į tikinčiųjų sielas.

Kas gi stengiasi jums įteigti, kad susigundymas ydomis gali padėti suformuoti tyrą protą? Kas gali prisiartinti prie Dievo, patyręs malonumą iš gundytojų ir suvedžiotojų žaidimų? O juk Londono visuomenės grietinėlė – kaip tik ir yra tokie žmonės. Ar gali krikščionis likti savo senojo gerojo pamaldaus gyvenimo būdo šalininkas, glaudžiai bendraudamas su moralės požiūriu degradavusiu pasauliu? Jeigu jis nepaliks šio bendravimo, tai ir jis kaip krikščionis neišvengiamai degraduos. Apskritai, noriu paklausti, ar gali krikščionis truputį atsipalaiduoti, kai visas mūsų miesto oras persismelkęs korupcijos kvapu, kai ant kiekvieno kampo yra parduodamos nešvarios knygiūkštės?

Liūdna ir baisu žiūrėti, kaip šiandien žmonės aptarinėja nuodėmingus poelgius, kaip vyrai ir moterys neraudonuodami pasakoja anekdotus, teršiančius žmones. Pasaulį valdo gašlumas, įsibraudamas į mūsų širdis, „mano siela, neik į jų  pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe.“ (Pr 49, 6). Jeigu bažnyčios nariai taps netyrais, tai bus tragedija bažnyčiai. Šiandien mes turime tapti dvigubai griežtesni sau, kad niekas netyra neprasiskverbtų į mūsų sielų slaptąsias kerteles (slaptavietes). Turi būti griežtai užkertamas kelias akivaizdžiai nuodėmei, tačiau reikia vengti ir to, kas nėra taip akivaizdu.

Brangūs broliai ir seserys, pasitelkite visas priemones išsaugoti savo širdį tyrą. Niekuomet nenuolaidžiaukite blogiems vaizduotės padarams, taip pat nekalbėkite apie nuodėmingus dalykus ir nesvarstykite nešvarių temų. Tegul jos net nebūna minimos tarp jūsų, būkite šventi. Venkite gašlių žvilgsnių, sentimentalių žodžių ir veiksmų. Visa, kas yra už skaistumo ribų, – ne jums.

Tik tyraširdžiai regės Dievą (pagal Mt 5, 8). Visi mes turim polinkį ydingoms aistroms, ir mūsų nelaimingas kūnas pernelyg lengvai pasiduoda, tik atsipalaiduok. Akimirksniu siela gali tapti gašlumo verge. Nežiūrėkite atmestinai į maldą, ypač sunkiomis dienomis. Šaukitės Dievo: „Nevesk mūsų į pagundymą“ (Mt 6, 13). Ir jeigu malda nuoširdi, tai jūs išvengsite ištvirkavimo vietų. Padarykite sandorą su savo akimis nežiūrėti į tai, kas gundo. Užkimškite ausis, kai girdite nešvarius žodžius. Stebėkite lūpas, kad nuo jų nenusprūstų koks nors keiksmažodis. Aš nebijau, kad jūs padarysite baisią nuodėmę, tačiau jūs galite atsistoti į kelią, vedantį link jos. Jei taip atsitiks, – visa kita tik laiko klausimas.

Augustinas pasakoja vieno jaunuolio, kuris baisėjosi Romos amfiteatru, istoriją. Jo draugas stabmeldys mėgino jį įtikinti nueiti į Koliziejų, ir, kadangi jis buvo tam žmogui kažką skolingas, o spaudimas buvo labai didelis, tai Augustino herojus sutiko tik vieną kartą nukrypti nuo savo principo. Tačiau pats sau jis nusprendė nieko nesiklausyti ir niekur nežiūrėti. Todėl jis užmerkė akis ir užkimšo ausis. Atrodytų, jog aklam ir kurčiam nėra jokios rizikos būti tokioje  nedorovingoje vietoje. Bet pasirodymo viduryje žiūrovai taip audringai sveikino suteikusį jiems tiek malonumo gladiatorių, kad jis atsimerkė ir atkimšo ausis, kad pamatytų, kodėl minia taip šėlsta. Nuo tos akimirkos jis buvo kaip užburtas. Viskas, ką jis pamatė, jį sukrėtė. Jam tai patiko, ir jis visam laikui tapo žiaurių sportinių varžybų šalininku bei jų gynėju, nors anksčiau pats apie jas nenorėjo nieko girdėti. Jis išsiskyrė su krikščionybe.

Saugokitės pasaulietiškų malonumų raugo, nes jis veikia tyliai ir nepastebimai. Ir vis dėl to suraugina visą maišymą. Tarp krikščionybės ir pasaulio yra distancija; išlaikykite ją, neleiskite jiems suartėti. Prisiminkite tai nuolat.

Ar jūs esate girdėję apie pastorių, kuris skundėsi dėl velnio, jog šis pavogė vieną jo bažnyčios narį? Velnias ramus, jis sako, kad rado tą žmogų savo teritorijoje. Žinoma, galima gundytojui sakyti: „Šalin!“. Tačiau kokia prasmė? Bet kuris šeimininkas sakys, kad paukštis, esantis jo vištidėje, priklauso jam. Bergždžias darbas mėginti susigrąžinti pastoriaus teisę į sielą, kuri yra įsikūrusi nesutaikomo priešo teritorijoje. Bėkite nuo pikto (šalinkitės pikto).

Betgi negalima būti tokiu kietasprandžiu fanatiku.

Šiandien tokios kalbos nederamos. Jūs niekada nenueisite šventumo link per toli, niekuomet neprilygsite Jėzui Kristui. Jeigu jus kaltina, kad jūs esate pernelyg griežtas, nenusiminkite, o mėginkite pateisinti tą vardą, kuriuo jus norima įžeisti. Aš negaliu įsivaizduoti, kad paskutinę teismo dieną Viešpats Jėzus Kristus ką nors apkaltintų: „Tu nesuartėjai su pasauliu. Tu buvai perdaug uolus krikščionis, ir pasaulis tavęs nepripažino kaip savo.“

Ne, mano broliai, toks posūkis nėra įmanomas. Tas, Kuris pasakė: „Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje tobulas“ (Mt 5, 48), nustatė standartą, kurio jūs negalite peržengti.

„Gerai, - kas nors pasakys, - argi mums neleistina turėti jokių malonumų?“

Mano brangus drauge, krikščionims yra prirengta daug malonumų ir jie nėra maži, be to, jie niekaip nesusieti su nuodėme bei pamišimu. Nejaugi nuodėmė ir beprotystė suteikia jums malonumą?

Kai aš atvykstu į kaimą, matau ūkininkus nešančius (tempiančius) didelius kibirus, pilnus kiaulių ėdalo. Aš niekuomet nepasisakiau prieš jų rinktinį maistą, tačiau pats nejaučiau jokio noro dalyvauti jų puotoje. Šis maistas ne man. Ar tai reiškia, jog aš save skriaudžiu? Žinoma, ne! Aš neabejoju, kad kiaulėms šis maistas – visiškai gardus ir teikia malonumą, jos džiugiai jį ryja, nuolat priaugdamos svorio.

Jeigu pasaulio žmonės jaučia malonumą pasaulietiškoje puotoje, - tai jų reikalas. Vargšės sielos, jos neturi daugiau kuo mėgautis. Jos neturi ateities, neturi amžinojo rojaus. Jos neturi Kristaus ir Gelbėtojo, kad prisiglaustų prie Jo krūtinės. Tegul mėgaujasi tuo, kas yra joms prieinama. Tegul būna laimingi, kol gali būti laimingi. Tačiau kai aš kalbu su Dievo vaikais, mano tonas keičiasi. Jums, kurie paragavote Dievo malonės, nepriimtina tas, kas priimtina pasauliui.

„Tačiau, - man prieštarauja, - iš nedidelės ir nereikšmingos nuodėmės galima gauti didelį malonumą.“

Pažvelkite blaiviai į situaciją: taip mąstydamas, jūs negalite būti Dievo vaiku. „Kas gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“ (1 Jn 3, 9), tai nereiškia, jog jis puola. Nuodėmė jam atsitinka dėl jo silpnumo, bet ne dėl jo noro (troškimo) ir ji nesuplanuota. Jis – naujas kūrinys, jis jaučia malonumą gyventi su Dievu ir stengiasi būti Jam kuo artimesnis.

Kaip toli mes galime eiti į santykius su pasauliu? Žmonės dažnai užduoda šį klausimą. Ar jums teko girdėti istoriją apie ledi, kuri norėjo priimti į darbą vežiką? Į pokalbį atėjo trys. Pirmasis pretendentas pasakė:

-      Ponia, vargu ar jums pasiseks rasti geresnį už mane vežiką.

-      Taip, - tarė ji, - o kaip arti jūs galite pravažiuoti pro pavojingą vietą, nepapuolęs į eismo įvykį?

-      Jardo atstumu, ponia. Jūs neturėtumėte jaudintis per jardą nuo bet kokio pavojaus.

-      Ačiū, jūs man netinkate.

Antras pretendentas, girdėdamas klausimą ir atsakymą, kuris buvo atmestas, nusprendė pasirodyti iš geresnės pusės.

-      Ponia, koks pavojus? Per plaukelį nuo pavojingos vietos jums nekiltų jokios grėsmės.

-      Deja, jūs man taip pat netinkate.

Čia priėjo trečias pretendentas.

-      Ar tikrai jūs esate geras vežikas? – jo paklausė.

-      Nežinau, - sekė atsakymas, - aš stengiuosi važiuoti atsargiai, todėl niekuomet nepakliuvau į nemalonumus.

-      Bet jei taip atsitiktų, tai kaip arti jūs galėsite pravažiuoti pro pavojingą vietą?

-      Ponia, - atsakė pretendentas, - aš nemėginau. Visuomet stengiuosi laikytis kuo toliau nuo pavojaus.

-      Štai šis, - pasakė ledi, - yra tas, kurio aš ieškau. Aš priimu jus į darbą.

Tapkite tokiu vežiku sau ir vairuokite savo ekipažą toli nuo nuodėmės. Nesistenkite aiškintis, kaip arti jūs galite prieiti prie nuodėmės. Įsiklausykite į šį patarimą, šaukitės Šventosios Dvasios, kad Ji jus apvalytų, priešingu atveju bažnyčia turės pasakyti:

-      Kur dabar yra tie jauni žmonės, kurie teikė tiek vilčių? Jie kalbėjo, kad mes esame per griežti, ir štai, su mumis jų nėra.

Kad išvengtumėte blogiausių nuodėmių pasekmių, laikykitės toliau nuo jų. O dėl mūsų Viešpaties darbo, tai prisiglauskite prie Jo krūtinės, susiliekite su Juo ir suprasite, kad vengdami pasaulio malonumų, jūs, tiesą sakant, nieko neprarandate. Eiti Viešpaties keliu – tikras malonumas. Šis kelias veda į taiką ir ramybę. Pamaldžiame gyvenime yra daug džiaugsmo ir malonumų. Dievas savo malone, dovanota mums, išsaugoja mus šiame kelyje, nepaisant to, kad daugelis mus niekinamai vadina puritonais ir šaiposi iš mūsų šventos baimės nusidėti.