Straipsniai

Pasikalbėti, atleisti ir užmiršti

Rick Renner
2017 July 18 d.

„(...) Jei tavo brolis, nusidės prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3).

Kartais sunku tiesiai pasakyti žmogui, kad jis mus įskaudino. Tačiau kartais yra būtina tai padaryti. Atsisakydami atviro pokalbio, mes leidžiame nuoskaudai giliai įsibrauti į mūsų širdį ir peraugti į kažką dar blogesnio. Šie blogi jausmai gali įsišaknyti viduje, kunkuliuoti ir kunkuliuoti iki tol, kol žmogus jau nebegalės blaiviai vertinti situacijos.

Geriau ramiai pasakyti, ką jaučiate, ir užmiršti nuoskaudą, negu leisti jai pavirsti baisiu monstru, pasirengusiu bet kurią akimirką išsiveržti laukan ir užpulti auką. Ir, jei nesutramdysite blogų jausmų, taip ir atsitiks. Žinoma, tiesus pokalbis gali būti sunkus ir nemalonus, tačiau vis dėlto būtų mažiau skausminga, negu vėliau atsiprašinėti už pykčio priepuolio metu išsiveržusias emocijas, kurios kaip išsiveržusi lava nušluoja viską nuo savo kelio. Todėl Jėzus pasakė: „...Jei tavo brolis, nusidės prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3). Graikų k. žodis hamartano – nusidėti, dar reiškia peržengti taisykles, peržengti leistinas ribas, įžeisti. Jeigu kas nors pasielgė taip, kad jūs tai priėmėte kaip asmeninį įžeidimą, tai jūs turite jam tai išsakyti.

Graikų k. žodis epitimao – „išsakyti“, reiškia pasakyti žmogui atvirai, sąžiningai ir mandagiai, kad jis su jumis pasielgė neteisingai ir apbūdinti, ką dabar jūs dėl to jaučiate. Nereikia su juo kalbėti kaip su piktadariu – pateikite jam savo pretenzijas tiesiai ir sąžiningai. Nuoširdumo problema yra bažnyčiose labai aktuali. Daugelis krikščionių slepia savo tikras mintis ir jausmus. Savo viduje jie yra kupini pykčio ir apmaudo prieš jį įžeidusį žmogų, tačiau, nepaisant to, jam šypsosi, apsimesdami, kad viskas tvarkoje. Tokia veidmainystė nepastebimai išskiria tikinčiuosius ir neleidžia Viešpačiui veikti bažnyčioje.

Žmonės, kurie savyje slepia kokį nors nepasitenkinimą arba nuoskaudą ir toliau apsimeta, kad viskas gerai, žaidžia su ugnimi: jie ne tik nesąžiningai elgiasi – jie yra kalti dėl atviro melo. Jeigu jūs atsisakote sąžiningai pripažinti savo jausmus ir atvirai pasakyti apie nuoskaudą, jūs lygiai taip pat esate neteisūs, kaip ir žmogus, kuris jus įžeidė.

Neužmirškite, kad Jėzus pasakė: „...Jei tavo brolis, nusidės prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3). Jeigu jus įžeidė, atvirai išsakykite apie tai įžeidėjui ir tokiu atveju jūs pasielgsite kaip dvasiškai brandus krikščionis. Tai yra sunku, tačiau vis dėlto suteikia mažiau širdies skausmo, negu nuolatinė nuoskauda ir širdies kartėlis.

Jeigu jums reikia pasikalbėti su jus įžeidusiu žmogumi, aš rekomenduoju žengti tokius tris žingsnius:

Žingsnis Nr. 1

Nepradėkite pokalbio nepasimeldę

Malda savaime išsprendžia daug problemų. Būdavo, kad aš ant ko nors įsižeisdavau, tačiau pradėdamas melstis dėl iškilusios problemos, iš karto suprasdavau, jog mano elgesys už įžeidėjo elgesį buvo ne ką negeresnis. Kai aš tik tai suprasdavau, nuoskauda pradingdavo. Kai jūs melsitės, įsiklausykite, ką jums pasakys Dievas. Jeigu po maldos jūs toliau jausite, jog vis dėlto būtina pasikalbėti su įžeidėju, pirmiau pasimelskite už šį žmogų. Šventoji Dvasia gali duoti jums teisingą pokalbio strategiją: ką, kuomet ir kaip pasakyti. Noriu jus patikinti, jog įsiklausymas į Šventosios Dvasios pamokymus, kaip reikia spręsti delikačius klausimus, išeis jums tik į gera. Iškviesti žmogų pokalbiui dėl įskaudinimo be maldos – lygiai tas pats, kaip nepasiruošus  eiti į mūšį. Malda jus nuteiks teisingai ir paruoš pokalbiui.

Melsdamiesi Dievui, padėkokite Jam už skriaudėją. Tai jums padės, sprendžiant klausimą, turėti teisingą požiūrį. Prisiminkite visus šio žmogaus gerus darbus. Pamąstykite apie visas su juo susijusias džiugias minutes ir kokie jums naudingi buvo santykiai su juo. Sunku tuo pat metu už žmogų dėkoti Dievui ir ant jo pykti.

Žingsnis Nr. 2

Nepradėkite pokalbio kaltinimu

Mes visi klystame – ir jūs taip pat! Todėl įsivaizduokite, jog jus įžeidė netyčia. Pradėdami kalbėtis su jus įžeidusiu žmogumi, pirmiausia duokite jam suprasti, kad jūs jo veiksmų nelaikote tyčiniais. Pasakykite jam, kad kažkokiu būdu velniui pasisekė panaudoti jo poelgį, kad įsiterptų į jūsų santykius, ir dabar jūs norite susitaikyti ir tokiu būdu velnią išmesti lauk. Toks žingsnis iš karto išsklaidys kaltinimo atmosferą, perkels akcentą nuo žmogaus ant velnio, ir į klausimą jau bus žvelgiama kitokiu rakursu.

Tokia pokalbio pradžia turi ženkliai daugiau pranašumo negu savigyna, kuri jūsų pašnekovui sudarytų įspūdį, neva jis yra jūsų priešas. Atsiminkite, šis žmogus nėra jums priešas, jis nėra prieš jus. Galbūt dabar jūsų santykiai nėra patys geriausi, tačiau vis vien jūs vienas kitame turite matyti sąjungininką. Atviro pokalbio tikslas yra ne tas, kad reikia įrodyti įžeidėjo neteisybę, o tas, kad išsaugotumėte gerus santykius.

Žingsnis Nr. 3

Prisiminkite, kad jūs, greičiausiai, taip pat įžeisdavote žmones

Praeityje jūs, manau, taip pat įskaudindavote žmones ir, žinoma, tai darydavote netyčia. Kartais (kol jums nepasakydavo) jūs apie tai net nenumanydavote. Jūs nenorėjote sukelti skausmo. Galimas daiktas, jūs sumišote ir sutrikote, sužinoję, jog žmogui susidarė toks įspūdis. Kai jūs buvote atsidūręs tokioje situacijoje, argi jums nesinorėjo, kad ant jūsų įsižeidęs žmogus būtų atvirai jums pasakęs tiesą ir neliktų įsižeidęs? Argi jūs nesidžiaugtumėte, jog galite tuoj pat paaiškinti situaciją ir su tuo žmogumi atstatyti santykius? Argi jūs nesidžiaugtumėte turėdami galimybę su juo susitaikyti?

Tad jeigu jus įskaudino, prisiminkite: praeityje ir jūs ką nors įskaudinote. Ar jums atleido? Ar jums buvo nuolaidūs? Atėjo laikas ir jums būti nuolaidžiam savo įžeidėjui ir jam atleisti.

Jeigu po šių trijų žingsnių jūs vis dar jaučiate, jog būtina nuoširdžiai pasikalbėti su įžeidėju, tai padarykite tai teisingai nusiteikęs. Jūs meldėtės, kad būtų išspręsta ši problema, ieškojote Viešpaties patarimo, jūsų širdis išsilaisvino iš blogų emocijų ir išankstinio nusistatymo. Dabar jūs galite prieiti prie to žmogaus norėdami susitaikyti, o ne norėdami jį apkaltinti. Ir, kaip pasakė Jėzus: „... jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3).

Žodis aphiemi – „atleisti“, taip pat verčiamas žodžiu „išleisti, išlaisvinti nuo atsakomybės, duoti visišką laisvę“. Ankstyvosios bažnyčios laikais šis žodis buvo vartojamas skolos dovanojimo prasme, atleidimo nuo pareigų atlikimo (pagal sudarytą sutartį) prasme arba atleidimo nuo pažadų įsipareigojimo. Tokiu būdu jis reiškia: atsisakymą nuo teisės susieti žmogų su ankstesniu pažadu arba klaida. Iš esmės žodis aphiemi reiškia visišką žmogaus išlaisvinimą, išvadavimą. Šiuolaikinė šio žodžio interpretacija skambėtų taip: „Aš atleidau, ir užmirškim tai!“.

Mes su jumis neturime teisės laikyti žmonių įkaitais dėl jų ankstesnio elgesio. Jeigu jie nuoširdžiai atgailavo ir prašė atleidimo, mes turime užmiršti nuoskaudą ir daugiau niekuomet jos neprisiminti. Jūs turite atsikratyti visų blogų jausmų, kuriuos turėjote prieš jį. Jūs turite atleisti!

* Ar jūs galite užmiršti nuoskaudą?

* Aš jūs galite atleisti įžeidėjui ir vis iš naujo nepriminti praeities?

„Kaip toli nuo rytų vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 12). Štai taip ir jūs turite užmiršti jums padarytą skriaudą. Ir jei kartą jau atleidote, tai nebesikabinkite į nuoskaudą. Jūs išlaisvinote žmogų nuo įžeidimo ir dabar jo nuodėmė atleista. Jūs nebeturite teisės atgaivinti šios nuoskaudos, tam žmogui ją primindami. Nuoskauda jau nebeegzistuoja!