Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Kartok paskui mane

Anne Cetas
2017 July 17 d.

„Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris (Ps 104, 3).

Rebeka išėjo į didelės konferencijų salės sceną. Žodžiai, sustiprinti garso aparatūros, aidu atsimušdavo į sienas ir grįždavo pas ją. Jai buvo neįprasta ir nemalonu po sekundės vėl išgirsti save pačią. Teko prisitaikyti ir nekreipti dėmesio į aidą, kuris kartojo viską, ką ji ištarė.

Įsivaizduokite, kaip jaustis, girdint viską, ką mes sakome. Ir apskritai, būtų neblogai, jeigu tai būtų kas nors panašaus, kaip: „Aš tave myliu“, „Atleiskite man“ arba „Dėkoju Tau, Viešpatie“. Tačiau juk ne visi mūsų žodžiai yra gražūs arba geri. O kaip dėl pykčio protrūkių arba ciniškų komentarų, kurių jau pirmą kartą niekas nenori išgirsti, nekalbant apie antrą? O kaip dėl tų žodžių, kuriuos mes norėtume atsiimti atgal?

Panašiai, kaip psalmininkas Dovydas, mes norime, jog Viešpats imtų kontroliuoti mūsų kalbą. Dovydas meldžiasi: „Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris (Ps 104, 3). Visa laimė, kad Jis yra pasirengęs tai padaryti ir padėti mums pažaboti liežuvį. Jis gali apsaugoti mūsų lūpas.

Kai mes mokomės save valdyti ir atkreipti dėmesį į tai, ką mes kalbame, Viešpats Pats kantriai mus moko ir duoda jėgų save suvaldyti. O svarbiausia, Jis atleidžia, kai mes suklumpame, ir džiaugiasi, jog mes prašome Jo pagalbos.

Prisiminkite ką nors iš to, ką pasakėte, ir ar norėtumėte atsiimti? Prašykite Viešpaties pažadėti jums tapti dėmesingesniais savo žodžiams.

Kontroliuoti kalbą yra dalis savitvardos.

© Our Daily Bread