Dvasiniai skaitiniai

Garbė ir šlovė

Randy Kilgore
2017 June 15 d.

„Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje“ (Mt 6, 1).

Man visuomet daro įspūdį iškilmingas paprastumas, kai Arlingtono nacionalinėse kapinėse prie paminklo nežinomiems kariams keičiasi garbės sargyba. Kruopščiai nušlifuota ceremonija - atiduodant duoklę tiems, kurių vardai ir auka „žinomi tik Dievui“. Sekundžių dalių tikslumu yra atliekami sinchroniniai judesiai net tada, kai nėra lankytojų. Vis iš naujo ir iš naujo, valanda po valandos, diena iš dienos, net pačių blogiausių orų metu.

2003 metų rugsėjo mėnesį prie Vašingtono artinosi uraganas „Izabelė“. Garbės sargybai buvo pranešta, jog galima, pasislėpus pralaukti, kol pasibaigs audra, tačiau, didelei viršininkų nuostabai, kariai atsisakė. Nepaisant stichijos, jie pasiaukojamai stovėjo savo poste, atiduodami garbę žuvusiems draugams.

Mąstydamas apie Jėzaus Kristaus Kalno pamokslą, aš kaip jo esmę įžvelgiu pasiaukojantį ir negailintį savęs, atsidavusį pasišventimą. Biblija mus ragina daryti gerus darbus ir gyventi šventą gyvenimą, tačiau visa tai turi būti tarnavimo ir paklusnumo pasekmė (Mt 6, 4-6), o ne surepetuota scena, vardan žmogaus šlovės (Mt 6, 2). Apaštalas Paulius liudija savo paties pasišventimą Dievui, ragindamas mus „aukoti savo kūnus kaip gyvą ir šventą auką“ (Rom 12, 1).

Tegul mūsų visuomeninis ir asmeninis gyvenimas kalba apie visišką pasišventimą Tau, Viešpatie.

Duok, Viešpatie, man jėgų, atiduodant Tavo vardui šlovę, būti ištikimam. Aš noriu pasišventusiai ir atsidavusiai Tau tarnauti, nes Tu pirmas mane pamilai.

Kuo daugiau mes tarnaujame Kristui, tuo mažiau tarnaujame sau.

© Our Daily Bread