Straipsniai

Išdidumas vieną kartą tave sunaikins

Marshall Segal
2017 May 19 d.

Viena iš pavojingiausių išdidumo savybių yra jo gebėjimas įsibrauti į tas mūsų širdies kerteles, kur kažkada buvo kitos nuodėmės. Su Dievo pagalba mes pradedame nugalėti tam tikrą santykį arba įprotį, arba priklausomybę, ir gana greitai imame žavėtis savo pačių jėga, ryžtingumu arba tyrumu, lyg mes viso to savo jėgomis būtume pasiekę. K.S. Luisas (Clive Staples Lewis) rašo: “Velnias mėgsta ‚pataisyti‘ mažą klaidą, įteikdamas tau didelę“ („Paprasčiausiai krikščionybė“, 127). Pasitikėjimas savimi, kurį mes pajuntame nugalėję nuodėmę, gali atitraukti mus nuo Dievo taip pat toli, kaip ir nuodėmė, kurią mes nugalėjome.

Jeigu mes kovojame su kai kuriomis nuodėmėmis, bet sveikiname išdidumą, mes pralaimime visą karą. Tačiau jeigu mes smaugiame išdidumą, kiekviena kita nuodėmė kankinsis dėl deguonies trūkumo.

Išdidumo karas prieš tave

Išdidumas užsibūna mumyse ilgiau už daugelį kitų nuodėmių, nes mums nepavyksta pamatyti, koks jis iš tikrųjų yra nuodingas ir žudantis. Išdidumas papuošia mūsų savęs suvokimą bei pasaulį aplink mus, įpūsdamas virš realybės tirštą ir klastingą rūką. Jis žaloja mūsų sielas, laikydamas mus taip susikoncentravusius į save, kad mes beveik visai nebesugebame mylėti. Ir išdidumas mus pražudys, jei mes leisime jam mus tempti mirties link, ir nepaisant to, jis mus įtikinės, kad mes viską kontroliuojame.

1.    Išdidumas tau meluos

Išdidumas mus tikina, kad mes esame svarbesni už Dievą, ir kad mūsų žvilgsnio prizmė geresnė už Jo. „Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!“ (Jer 17, 9). Tavo širdis. Tiksliau - „Tavo širdies išdidumas“ (Abd 1, 3), kuris teigia, jog tu žinai geriau už viską žinantį Dievą. Mes galime aklai sekti paskui išdidumą. Saliamonas jį vadina „nedorėlio žibintu“ (Pat 21, 4 naujas anglų k. vert.). K. Luisas, kuris išdidumą vadina „didele nuodėme“, rašo: „Išdidus žmogus visuomet žiūri į žmones ir reiškinius iš aukšto; ir natūralu, kol žiūri iš aukšto, tu negali pamatyti nieko aukščiau savęs“. Išdidumas sulaiko mūsų žvilgsnį ties mumis pačiais – ties mūsų poreikiais, dovanomis, pastangomis, problemomis – ir nuveda mus į šalį nuo Visavaldžio  Dievo, Jo pakankamumo ir grožio. Išdidumas užtemdo mūsų požiūrį į Dievą ir išaukština mūsų požiūrį į save. Jis ne tik mus apakina Dievo atžvilgiu, bet ir pašalina bet kokią motyvaciją Jo ieškoti (Ps 10, 4).

Blogiausia, kad dažnai išdidumas turi dievotumo išvaizdą (2 Tim 3, 2-5) ir jis pagimdo klaidingą pasitikėjimą savimi ir neišvengiamą žlugimą.

2.    Išdidumas tave sužalos

Išdidumas apakina ir apgauna mus, bet jis taip pat ir žaloja, darydamas mus bevaisius. Mes taip susikoncentruojame į savo pačių gyvenimą, kad jį leidžiame veltui. Ir vėl K. Luisas rašo: „Išdidumas – dvasinis vėžys: jis praryja meilės, pasitenkinimo arba net sveiko proto galimybę“. Jeigu jo nešalinti, išdidumas gausės ir išplis, pakenkdamas net geriausiems jūsų santykiams ir pastangoms. Jį reikia sunaikinti ir naikinti kiekvieną kartą, kasdien tikrinant savo širdį ir panaudojant Dvasios kalaviją - Dievo Žodį (Ef 6, 17).

Jeigu mes jaučiame, kad neturime pakankamai atjautos aplink mus esantiems, turime išdžiūvusį dosnumą, nenorą tarnauti arba aukotis dėl kitų, greičiausiai sieloje gaminasi blogą lemiančios išdidumo ląstelės.

3.    Išdidumas tave sunaikins

Jeigu mes leisime išdidumui nekliudomai gyventi mumyse, jis mus sunaikins. Jo pagrindinis tikslas – ne paaukštinti mūsų savivertę, bet nusiųsti mus begalinio skausmo ir bausmės link, kuo toliau nuo Dievo. Mus perspėja Saliamonas: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą“ (Pat 16, 18). Izaijas šį grėsmingą perspėjimą pakelia į aukštesnį lygį: “Nes kareivijų Viešpaties diena užgrius kiekvieną, kuris išdidus ir pasipūtęs, tą, kuris didžiuojasi, ir jie bus pažeminti“ (Iz 2, 12).

Visas išdidumas turi pražūti. Iš tiesų kiekvienas išdidus žmogus turi būti taip siaubingai nubaustas. Tačiau Dievas Kristuje sudarė mums galimybę numirti išdidumui, tuo pačiu nenumirštant per jį. Pastorius Džeisonas Mejeris (Jason Meyer) rašo: „Garbė Dievui, nes žmogaus išdidumas susidurs su viena iš dviejų žlugimo vietų: pragaru arba kryžiumi. Arba mes sumokėsime už mūsų nuodėmes pragare, arba už mūsų nuodėmes sumokės Kristus ant kryžiaus“.

Arba išdidumas tave sunaikins, arba tu tikėjime pasiduosi Dievui ir leisi Jam tavyje užmušti išdidumą.

Tavo karas prieš išdidumą

Kaip gi mums nužudyti išdidumą, kuris grasina iš mūsų atimti gyvenimą? Mejeris tęsia: „Visų pirma, išdidumas – tai garbinimo dalykas. Mes negalime mažiau galvoti apie save, jeigu negalvosime daugiau apie ką nors kitą“. Daugiau galvodami apie save mes nenugalime išdidumo, bet tai padarome susikoncentruodami į Dievo pažinimą. Šis teiginys atspindi populiarų K. Luiso „nuolankumo“ apibūdinimą: „nuolankumas reiškia ne galvoti mažiau apie save, o galvoti apie save mažiau“.

Būdami nuolankūs, mes skiriame sau mažiau dėmesio ir mainais gauname viską.

1.    Nuolankumas atvers tavo akis

Psalmė 25, 9 žada, jog Dievas „Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius“. Kol išdidumas užtemdo mūsų supratimą, kas teisinga ir neteisinga bei apakina mus Dievo atžvilgiu, nuolankumas gydo mūsų aklumą ir padeda mums teisingai matyti. Aš vis dar prisimenu, kai ketvirtoje klasėje užsidėjau savo pirmuosius akinius. Aš niekada neįsivaizdavau, kiek visko aš negalėjau pamatyti, kol nepasižiūrėjau per lęšius. Lygiai taip pat yra ir su išdidumu bei nuolankumu.

Velnias apakina mus Dievo atžvilgiu, pripildydamas šviesą tamsa (2 Kor 4, 4). Tačiau Dievas užpildo mūsų tamsą šviesa ir regėjimu, parodydamas mums, kokia teisinga ir gera yra Evangelija (2 Kor 4, 6). Mes išvysime begalinį apdovanojimą, kurį turime Kristuje, ir pamatysime, kaip labai mums Jo reikia. Mejeris sako: „Mes nesidarome vis geresni ir geresni, kad mums Jo reikėtų vis mažiau ir mažiau. Ne, kai mes subręstame, mes mokomės tapti vis labiau ir labiau priklausomi nuo mūsų Dangiškojo Tėvo“.

Jeigu mes gyvensime tam, kad patys daugiau matytume Dievą ir padėtume kitiems matyti Dievo daugiau, mes tapsime žymiai mažiau susirūpinę savimi ir ne tokie išdidūs. 

2.    Nuolankumas patenkins tavo širdį

Nuolankumas ne tik mus gelbsti ir parodo realybę. Tikras nusižeminimas prieš Dievą ir Jo gailestingumą įvykdys kiekvieną norą patenkinti save, išplaukiantį iš nuolankumo. Jeigu mes žinotume, kokie galime būti laimingi be išdidumo, tai būtume senų seniausiai iš jo išsivadavę.

Pats Dievas mėgaujasi nuolankumu. „Viešpats gėrisi savo tauta; Jis romiuosius papuoš savo išgelbėjimu“ (Ps 149, 4). Dievas Kristuje tave palaimino. Dievas mėgsta nuolankiesiems dovanoti dar daugiau malonės – papildomai malonės prie visos malonės, kurią Jis jau mums apreiškė. „Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiems teikia malonę“ (1 Pt 5, 5). Nuolankieji patiria tokią malonę, kokios išdidieji nėra niekada ragavę. Dievui patinka pasitikti nusižeminusius, suteikiant jėgą kiekviename silpnume (2 Kor 12, 9-10).  

Nuolankūs Dievui ir Jį priėmę dar ir gieda: „Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą“ (Ps 34, 3).

3.    Nuolankumas išvaduos tave nuo išdidumo

Pats Dievas, kalbėdamas su Saliamonu, žada nuolankiems: „Ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę“ (2 Kr 7, 14). Laisvė, kurios dėl mūsų išdidumo mes desperatiškai norime, per tikėjimą nekliudomai ir su visa pilnatve išplaukia iš Dievo. Pasveikimas, kurį mes stengiamės padirbti arba uždirbti, nekliudomai ir su visa pilnatve išplaukia iš Gydytojo rankų.

Jokūbas (kaip ir Petras) cituoja Patarles, sakydamas: „bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: ‚Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiems teikia malonę‘. Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantys“ (Jok 4, 6-8). Tai nuostabus pažadas žmonėms, kurie kovoja kovą su išdidumu. Jeigu jūs bėgate nuo velnio (ir visų jo pagundymų, susijusių su išdidumu), jūs ne tik galėsite nuo jo pasišalinti, bet ir jis bėgs į kitą pusę, toldamas nuo jūsų. Ir jeigu jūs nuolankiai seksite Dievą, prieš Kurį jūs vis iš naujo ir iš naujo nusidėdavote dėl savo išdidumo, Jis ne tik jus priims, bet išbėgs jūsų pasitikti su meile ir gailestingumu.

Tikėk Dievą

Mes turime taip aršiai priešintis išdidumui, kaip kovojame su kiekviena nuodėme. Galimas daiktas, net ir stipriau, nes išdidumas – „didelė nuodėmė“, kuri uždega visas kitas nuodėmes. Ji tave apakina ir apgaudinėja. Ji sužalos ir net nužudys tave. Nejaugi tik tu vienas buvai nuolankume ir tikėjime išlaisvintas iš išdidumo tironijos ir nuo maišto prieš Dievą naštos?

Netikėk savimi; tikėk Dievą. Tu visiškai negali pasiekti arba uždirbti pačių būtiniausių dalykų. Evangelijos grožis glūdi tame, kad tau jau ir nebereikia to daryti. Ši našta ir atsakomybė guli ant Kristaus pečių, ir Jo laisvė, nuolankumas ir džiaugsmas dabar ilsisi ant tavųjų.