Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Violetos giesmė

Dave Branon
2017 May 19 d.

„Nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingas jums“ (Fil 1, 23-24).

Pagyvenusi moteris, vardu Violeta, sėdėjo ligoninės lovoje ir šypsojosi atėjusiems jos aplankyti jauniems žmonėms. Tvankus pietų Jamaikos oras nekliudomai skverbėsi į patalpą, bet ji nesiskundė. Truputį susimąsčiusi, ji prisiminė giesmelę ir ėmė ją giedoti: „Aš bėgu, šokinėju, vaikštau – šlovinu Kristų“; giedodama ji lyg bėgdama judino rankas. Ją supusiųjų akyse pasirodė ašaros: Violeta neturėjo kojų. Ji giedojo giesmelę, nes kaip pati pasakė: „Jėzus mane myli ir danguje man duos naujas kojas“.

Džiaugsmas ir nuoširdus amžinybės laukimas, ką mes matėme Violetoje, suteikė Pauliaus laiške Filipiečiams svarstytiems mirties ir gyvenimo klausimams naują skambesį. „Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir kita: nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai geriausia“, - rašė jis (Fil 1, 22-23).

Visiem būna laikas, kai norisi, kad greičiau išsipildytų pažadėtoji dangaus paguoda. Bet panašiai kaip Violeta, kuri, nepaisant sunkių aplinkybių, džiaugėsi, mes taip pat galime šlovinti Kristų, kaip turėdami apsčiai gyvenimo, kurį Jis mums dovanoja dabar, taip ir mūsų laukiančiame gyvenime amžinybėje.

Viešpatie, kai pasidaro sunku, padėk man džiaugtis. Duok jėgų šlovinti Tave šiame pasaulyje, laukiant to, kas „geriausia“.

Dievas suteikia džiaugsmą, kuris niekada nesibaigs.

© Our Daily Bread