Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Mirties šešėlio slėnis. Paguoda sielvartaujančiam tikinčiajam

C. H. Spurgeon
2017 May 08 d.

„Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“ (Ps 23, 4).

AŠ ESU TIKRAS,  kad šis nuostabus pažadas visuomet bus su manimi, iki to laiko, kol aš prieisiu Jordano krantą, ir tuomet savo paskutinę valandą aš džiugiai giedosiu:

„Nors eičiau

Per mirties šešėlio slėnį,

Nebijosiu pikto,

Nebijosiu pikto...“

Vakar pajutau, jog man būtinai reikia vėl pasisotinti dangiškąja duona ir aš pasisotinau. Aš dažnai atsiversdavau šiuos žodžius, kai mane užklupdavo nelaimės, ir dieviškas medus, tekantis iš dvidešimt trečiosios psalmės žodžių, visuomet mane paguosdavo. Jis prieinamas kiekvienam tikinčiajam. Didžiausia paguoda mirštančiam krikščioniui, be abejo, yra ketvirtoji eilutė, bet ne vien jam. Jeigu jūs esate palūžę, jeigu jūs einate beveik mirties slėniu, ji skirta jums. Aš kviečiu jus susimąstyti apie psalmininko pasakytų žodžių prasmę. Šie žodžiai nėra susiję su ateitimi, jie kalba apie dabartį.

Dovydas nemiršta. Maža to, jis ilsisi „žaliuojančioje ganykloje“, Viešpats jį veda „prie tylių vandenų“. Tačiau jei danguje pasirodys grėsmingi debesys ir užtemdys saulę, o pats Dovydas atsidurs mirtiname pavojuje, vis vien jis iš Viešpaties tikėsis tik gero. Dievo gerumas ir gailestingumas lydės jį per visas jo gyvenimo dienas.

Visų pirma man norėtųsi atkreipti jūsų dėmesį į patį kelią ir į jį lydintį siaubą. Mąstydamas apie tai aš prisimenu Alpių tarpeklius. Kai žvelgi į siekiančias dangų uolas, būdamas tokio tarpeklio dugne, į kurį tik vos vos prasiskverbia saulės šviesa, nejučia prisimeni „mirties šešėlį“. Kartais mūsų problemos klojasi viena ant kitos, iškildamos kaip aukšti kalnai, kurie užstoja šviesą, o mums reikia tęsti savo kelią. Įsivaizduokite save tarpeklio dugne, iš kurio jums atrodo, jog nėra išeities, uolos susiglaudžia virš galvos, aplinkui tamsu kaip naktį. Tačiau yra išeitis, ir ji yra numatyta Aukščiausiojo Proto.

Pirma, į ką mes atkreipsime dėmesį: tarpeklis yra ypatingai niūrus. Mirties šešėlio slėnis. Gyvenimo džiaugsmas susietas su saulės šviesa, pasislėpė kartu su šviesuliu. Slidus ir lipnus nusiminimo šešėlis užgulė tikinčiojo širdį, abejonių ledas sujaudino sielą.

Aš kreipiuosi į jauną tikintįjį: jeigu jums toks jausmas nėra pažįstamas, puiku. Iš visų jėgų laikykitės šviesos. Būkite panašus į vieversį, kylantį link saulės. Tačiau tarp mūsų yra tokių krikščionių, kurie iš vieversių pavirtę pelėdomis, prarado skrydžio aukštį. Jie daugiau nebegieda džiaugsmingų giesmių, dažniausiai tyli, o jeigu ryžtasi išleisti garsą, tai tas garsas primena apuoko ūkavimą. Vargšams krikščionims reikia jūsų rūpesčio ir jūsų dėmesio. Tačiau tie, kurie gali padėti, abejingai praeina pro šalį, ir liūdesys didėja, auga depresija. Aš žinau, kad išmintingi broliai pasakys: „Šalin, nusiminime!“ Tai puiku, tačiau nusiminimas nenori eiti šalin.

Tačiau, - pasakysite jūs, - nusiminusius krikščionis reikia peikti ir pliekti.

Aš žinau, kad reikia, bet aš taip pat žinau, jog jiems būtinai reikalinga ir mūsų užuojauta, o mėgstantys papeikti neišvengiamai kada nors patys paklius depresijon. Ir atsidūrę joje, susidurs su kaltintojų kietaširdiškumu ir tik tuomet supras, jog paguodos negalima pakeisti griežtumu. Kiekvienas, kas darbuojasi Viešpačiui, susiduria su dvasinėmis problemomis, ir kuo daugiau žmogus dirba, tuo jo depresija stipresnė, tuo dažniau jis atsiduria tamsumoje.

Abraomas niekuomet nebūtų supratęs sandoros galios, jeigu nebūtų atsidūręs neįžvelgiamoje tamsoje. Į ją pakliuvęs, jis  pamatė tarp perkirstų gyvulių praėjusią ugnies liepsną. Didesnis už Abraomą buvo Dvasios nuneštas į dykumą gundymui, o vėliau Jis praėjo mirties šešėlio slėniu, bet neišsigando piktojo. Palaimintas Viešpats, dovanojantis mums džiaugsmo kalnus, ramybės slėnius ir malonumų sodus, tačiau pas Jį yra ir mirties šešėlio slėnis, ir daugeliui iš mūsų tenką jį pereiti.

Antra, į ką mes atkreipsime dėmesį: slėnis yra ne tik tamsus, bet ir pavojingas. Keleiviai Rytuose labai dažnai pakliūdavo į plėšikų žabangus. Mano jaunieji draugai, neseniai pradėjusieji eiti krikščionišku keliu, aš nenoriu jūsų gąsdinti, tačiau žmonių sielų priešas laukia pasaloje ir gali gana smarkiai sužeisti. Mažiausias dvasinis svyravimas suteikia jam galimybę jus užpulti. Pagundų gyvatės yra pasislėpę po kiekvienu slėnio krūmų, o už akmenų jūsų lūkuriuoja riaumojantys liūtai. Jeigu jūs dar nepriėjote šio baisaus slėnio, tai aš džiaugiuosi už jus, tad melskitės: „nevesk mūsų į pagundymą“ (Mt 6, 13).

Tačiau ką daryti, jeigu vis dėlto jums teko įžengti į šį baisų tarpeklį? Atkreipkite dėmesį į žodžius: „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“ (Ps 23, 4). Neverta ieškoti lengvos apylankos. Pagalvokite, čia jūs galite būti saugesnėje vietoje, juk pats Viešpats čia saugoja jus. Šaltos gundymų uolos gali pasirodyti esančios saugesnė vieta, už karštus malonumų slėnius.

Trečia, kelias mirties šešėlio slėnyje yra apgaubtas paslapties. Čia gimsta tamsa. Dažnai mes nežinome depresijos priežasčių, ja jūs laikote tai, ką jums siūlo žmonių sielų priešas. Kokia prasmė ištraukti iš makšties kalaviją ir juo kirsti į šešėlį? Prisiminkite piligrimą iš Džono Bunjano knygos (John Bunyan, 1628-1688; „Piligrimo kelionė“). Po susitikimo su Apolionu jis papuolė į Mirties šešėlio slėnį. Krikščionis paėmė kalaviją, kad galėtų gintis, tačiau priešo nesimatė, jį supo tik abejonių šešėliai ir nepasitikėjimo šmėklos. Kovoje su jais Sveiko proto kalavijas buvo bejėgis padėti. Abejonės nenori girdėti protingų argumentų.

Mirties šešėlio slėnyje nutinka, kad tikintįjį apleidžia džiaugsmo jausmas, o jis nežino, kokia to priežastis. Jį apima nesuprantamas nerimas, neaiškios nuojautos ir nepasitikėjimas. Panašius jausmus patyrė Belšacaras, kai pamatė ant sienos rašančią rankos plaštaką. Jis nematė nei rankos, nei kūno rašančiojo. Taip ir mes, patirdami išmėginimą, kartais nesuprantame, jog tai Dievas mus tiria. Pažvelkite, štai čia susilieja dvi jūros, tačiau mes nematome srovės. Panašiai atsitinka ir tikintiesiems, jie dėl kažko sunerimę, bet dėl ko  - nežino. Ką gi jiems daryti, atsidūrus panašioje situacijoje, kaip elgtis? Jie turi sekti Dovydo pavyzdžiu, kartu su juo giedoti: „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi... Ne mano reikalas žinoti, kas manęs laukia, Tu žinai kelią nors aš jo nežinau. Savo lazda Tu parodysi man išeitį iš labirinto, Tu manęs nepaliksi ir neapleisi, kodėl gi aš tuomet kažko bijau? Man nėra ko bijoti, Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“. Tamsa išsisklaidys, pavojaus jausmas praeis, neaiškus nerimas ištirps, kai veikiant Dievo Žodžiui, žibinte tikėjimo liepsna užsiliepsnos auksinis pažado aliejus.

Ketvirta, kelias per mirties šešėlio slėnį – tai kelias negyvenamoje vietoje (dykynėje). Atsidūręs joje keliautojas visuomet jaučiasi vienišas. Vienatvė yra stipriausias išmėginimas, daugeliui iš mūsų pažįstamas jausmas. „Tačiau juk jūs apsupti daugybės žmonių?“ Iš tiesų, tas tiesa, tačiau galima būti nuolat apsuptam žmonių ir būti vienišam, ir tokia vienatvė dar sunkesnė. Avys aptvare bendrauja su panašiomis į save avimis, tačiau piemuo neturi su kuo bendrauti. Pašaukti tapti sielų globėjais, jie dažnai neturi jokios žmonių pagalbos. Našta, gulinti ant pastoriaus sielos, yra paslėpta nuo pašalinių akių.

Kas nors gali pasakyti: „Tačiau su tokiais išmėginimais, kurie išpuolė mano daliai, vargu ar kas nors buvo susidūręs“. O galbūt, jūs murmate: „Žinoma, kas nors labiau kenčia, tačiau mano kančios – yra ypatingos“.

Ką gi, jūsų taurė karti, ir ją išgerti teks jums patiems. Tačiau kodėl gi jums nepasakius kartu su savo Viešpačiu: „Jūs mane paliksite vieną, tačiau Aš nesu Vienas, nes su Manimi yra Tėvas“.

Laikas tikėti.               

Jūs turite Dievą ir jūs turite draugą. Kuriuo reikėtų daugiau pasitikėti? Tai nėra paprastas klausimas, tačiau jeigu jūsų draugas paliks jus, tai atsakymas yra paprastas: „Tikėsiu Dievu“. Jeigu jūs ir aš vaikštinėsime kartu, o mums iš paskos seks šuo, tai kaip, sakykite, žmonės nuspręs, kuris iš mūsų šuns šeimininkas? Bet kai tik mes išsiskirsime, nustatyti šuns šeimininką nebus sunku: šuo seks šeimininką.

Jeigu Jūs galite pasitikėti Dievu, atsidūrę vienatvėje, tai jūs iš tikrųjų galite pasitikėti Dievu, jūs, be jokios abejonės, esate tikintis žmogus. Todėl naudinga atsidurti vienatvėje vien jau dėl to, kad įsitvirtintumėte tikėjime. Joje reikia stovėti tvirtai ant abejų kojų, negalima viena koja remtis į Amžinybės Uolą, o kita – į lakų smėlį. Tokiu atveju puolimas yra neišvengiamas. Mano siela, pasikliauk tik Dievu! „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi“ (Ps 23, 4). Mano Dievas yra šalia.

Penkta, Mirties šešėlio slėnis yra gana dažnai lankoma vieta. Juo praeina žymiai daugiau žmonių, negu mes galime įsivaizduoti. Žmonės, dėvintys kaukes „man viskas gerai“, iš tikrųjų ne retai atsiduria šiame slėnyje, o daugelis iš jų ir dabar yra ten. Jeigu man tenka vilkėti liūdesio ašutinę, tai aš ją slepiu, kad niekas negalėtų jos pamatyti. Ar gi nesakė Viešpats: „O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs“? (Mt 6, 17-18). Kodėl mes turėtume apsunkinti mūsų aplinką? Juk liūdesio pasaulyje ir šiaip pakanka.

Man atsiunčia daug knygų, kad galėčiau jas peržvelgti, ir jeigu jos pasakoja apie skurdą, tai aš jų neskaitau. Man nepatinka tokia literatūra. Mus supančiame pasaulyje yra per daug problemų, pasaulyje visur karaliauja liūdesys ir širdgėla. Man nereikia prasimanymo apie tai, su kuo aš susiduriu realiame gyvenime. Jeigu žmonės negali nerašyti, tai kodėl gi jiems neparašyti apie nuostabius dalykus? Kam reikia draskyti skaitytojų širdis? Daugeliui patinka pasakoti liūdnas savo gyvenimo istorijas, tačiau jeigu mano širdis plūsta krauju, kodėl turi kraujuoti ir mano aplinkinių širdys? Žmonės, sustokite, nekankinkite kitų žmonių!

Noriu jus patikinti, kad daugelis nusipelniusių pastorių ne kartą yra perėję per mirties šešėlio slėnį, ir tai jus turėtų padrąsinti. Jų palikti pėdsakai iki šiol ten. Kaip tikra yra tai, kad mus supantis pasaulis yra Dievo pasaulis, taip ir tikra, jog pats Viešpats yra jautęs ledinį mirties šešėlio slėnio kvėpavimą. Ar Jis nėra pasakęs: „Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau“? (Ps 68, 20) Viešpaties pėdsakai amžių amžiams atsispaudė ant šio slėnio uolos!

Tokiu būdu, mes priėjome šeštą momentą – su nuodėme nesusietas tarpeklio tamsybes. Sielos liūdesys ne visuomet yra nuodėmės pasekmė, nes pats Viešpats kartą pasakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mt 26, 38). Kristus nepadarė nuodėmės, Jo depresija nebuvo nuodėminga.

Mes tikrai negalime žinoti, kiek tyri (švarūs) yra vieni ir kiti džiaugsmo ar liūdesio pasireiškimai, tačiau sielvartas nebūtinai yra nuodėmingas. Žmogus gali būti laimingesnis už visus dangaus paukščius, giedančius Viešpačiui gyriaus giesmę, ir jo jausmas gali būti neaptemdytas nuodėmės. Jis taip pat gali būti prislėgtos būklės ir nesant nuodėmei. Aš nesakau, jog patys savaime jausmai yra nenuodėmingi, tačiau jie nebūtinai turi būti nuodėmingi; aš noriu tik padrąsinti prislėgtą brolį: tavo liūdesys, brangus broli, gali nebūti nuodėmingas. Jeigu problema yra dėl mažo tikėjimo arba dėl nepasitikėjimo, tai tegul siela šaukiasi Dievo prašydama pagalbos. Tačiau jei siela sako: „Mane, turbūt, užmuš, tačiau aš vis tiek tikėsiu“, - tai puiku, liūdesys tokiu atveju nėra nuodėmė.

Jeigu žmogus kreipiasi į Dievą žodžiais: „Mano Dieve, aš esu prislėgtas, todėl aš einu pas Tave“, - tai čia nėra nuodėmės. Todėl mums ne visuomet reikėtų teisti save dėl nusiminimo (liūdesio). Liūdesio kelias ir nuodėmės kelias – skirtingi keliai. Maldos apšviestu liūdesio keliu praėjo  tūkstančiai tikinčiųjų, dabar esančių danguje, ir jie jį praėjo deramai. 

Toliau man norėtųsi apsistoti ties mintimi apie tai, ką turi jausti keliautojai, einantys mirties šešėlio slėniu.

Visų pirma, mes turime ramiai žiūrėti į priekį. Laukiantis nemalonumų, savo vaizduotėje juos dažniausiai piešia rimtesniais (pavojingesniais) ir baisesniais, negu jie iš tikrųjų gali būti. Apmąstydami mes kenčiame labiau, negu iš tikrųjų, esant tam tikroms aplinkybėms, galėtume kentėti. Tikintysis žmogus nepervertina (neperdeda) būsimų problemų galios, jis ramiai žiūri pirmyn: „Mirties šešėlio slėnis? Ką gi, praeisiu ir jį ir neišsigąsiu pikto“.

Mano mylimas drauge, ar tau atrodo, jog nelaimė yra neišvengiamai arti? Drąsiau žiūrėk į ateitį, prisijunk savo balsu prie karaliaus Dovydo balso: „Nors stovėtų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors ir karas kiltų prieš mane, aš pasitikėsiu“ (Ps 27, 3).

Sutelkęs kariuomenę ir pasirengęs stoti į mūšį priešas visuomet atrodo baisiau, negu jau pradėjęs kovą. Kovos šūkiai ir žvanginimas ginklais kario širdžiai sukelia siaubą, tačiau, štai atėjo mūšio valanda, ir baimės pradingo, kariui rūpi tik viena: nugalėti priešą. Atlaikyti psichologinį priešo spaudimą prieš mūšį – reiškia laimėti pusę kovos. Ar gi nėra parašyta apie tikintįjį: „Įsitvirtinusi jo širdis, jis nebijos, kol pamatys sugėdintus savo priešus“ (Ps 112, 8)?

Antra, einantis mirties šešėlio slėniu turi nuolatos judėti pirmyn. „Taip, nepaisant nieko, aš eisiu šiuo keliu“. Niekas neragina jo sparčiai žygiuoti, nereikalauja niekur skubėti, reikia ramiai ir paprastai eiti. Dažnai mes stengiamės kuo greičiau išspręsti savo problemas. Kas nors sako: „Šiaip ar taip man būtina išspręsti šią problemą, ir kaip galima greičiau“. Tačiau, brangus mano drauge, tikėjimas nepakenčia šurmulio, parašyta: „Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas“ (Rom 10, 11).

Uolumas reikalingas tarnystėje, o laukiant gailestingumo – kantrybė. Pažvelkite į Dovydą, jis nebėga per nemalonumus, „Nors eičiau mirties šešėlio slėniu“ (Ps 23, 4), jo žingsnis lygus ir ramus, lyg jis būtų vakare išėjęs į sodą pasivaikščioti. Manęs neturi išmušti iš kelio nelaimės, man nėra ko jaudintis. Tegul Viešpats duoda jums ir man panašų tikėjimą, bent jau man jis yra būtinai reikalingas.

Trečia, einantis slėniu kažko laukia. Jis sako: „Nors eičiau mirties šešėlio slėniu...“ (Ps 23, 4). „Slėniu“, t.y. per slėnį, kuris turi pabaigą. Jis kupinas vilties pamatyti šviesią šalį. Jis lyg ir sako: „Tai dabar mane supa tamsa, tačiau aš tęsiu kelią ir išeisiu iš šešėlio į šviesą“. Taip turi galvoti kiekvienas krikščionis.

Net jei jam reikėtų eiti jūros dugnu, jis eitų teisinga kryptimi, nes Dievo apvaizda jam parodytų patį nepavojingiausią išėjimą. Jeigu jūs esate Dievo tarnas ir pakliuvote į keblią padėtį, kurią numatė Dievas, kad jus išmėgintų, būkite tikri, Jis numatė ir išeitį, kad parodytų jums Savo meilę, gerumą bei ištikimybę. O, kad mes turėtume daugiau tikėjimo, tai mes niekuomet nesuabejotume, kad įeinant į išmėginimus iš vienos slėnio pusės, mes būtinai iš jo išeisime iš kitos. Jeigu Dievas už mus, tai kas prieš mus?!

Ketvirta, ir tai svarbiausia, einantis mirties šešėlio slėniu nejaučia baimės! Jis sako: „nebijosiu“. Kaip nuostabu matyti Dievo vaiką drąsiai einantį savo keliu, taika ir ramybė pripildo jo širdį. Aš skaičiau apie mažą berniuką, kuris plaukdamas laivu pateko į baisią audrą. Ši buvo tokia baisi, kad ne tik keleiviai, bet ir visa komanda buvo apimta siaubo. Tik mažylis, rodės, nebijojo bangų, priešingai, jis smalsiai žiūrėjo į visa, kas vyksta. Jo paklausė:

-      Nejaugi tau nebaisu?

-      Ne, - atsakė berniukas, - mano tėvas šio laivo kapitonas, ir jis žino savo darbą.

Jis neabejojo, kad, kol prie vairo yra jo tėvas, laivui nieko neatsitiks. Žinoma, mažylio viltys buvo netvirtos, bet jis to nežinojo. Tačiau mes pasitikime dangiškuoju Tėvu, galinčiu bet kokį laivą sveiką ir saugų atplukdyti į bet kurią prieplauką, ir tas pasitikėjimas žymiai tvirtesnis už jaunojo drąsuolio pasitikėjimą. Pasikliaukite Dievu, Jis apsaugos jus nuo pikto.

Penkta, keliautojas turi svarią priežastį nebijoti – „nebijosiu pikto, nes Tu su manimi.“ Jokio aklo pasitikėjimo, jokio fanatizmo, tik tikėjimas, pagrįstas tuo, kad Viešpats šalia. Ar galima surasti padangėje svaresnę priežastį nebijoti? Jis su mumis, Jis už mus, Jis visuomet pasirengęs ateiti į pagalbą. Visur esantis Dievas tiesiog nepalieka vietos baimei. Tegul ištirpsta dangus, o žemė išsilydo, tačiau krikščionio širdis nesusvyruos, jis pats įsitvirtins kaip uola, stovinti ant nesvyruojančio pagrindo, nes Viešpats Dievas nepaliks ir neapleis savo žmonių ir nenutrauks sandoros ryšių.

„Nebijosiu pikto, nes Tu su manimi.“ Šiuose žodžiuose slypi kažkas daugiau už paprastą išlaisvinimą iš baimės, nes tikras tikintysis mėgaujasi bendravimu su Dievu. „Tu su manimi“ – Karalių karalius; serafimai užsidengia savo veidus sparnais, kad nebūtų apakinti Tavo šlovės, „Tu su manimi“. Šalin baime, juk tave saugoja Liūtas iš Judo giminės!

Mano brangus, negalintis drąsiai žiūrėti į priekį broli, visos tavo baimės būtų praėjusios, jeigu atmerkęs akis būtum pažvelgęs į tave supančius angelus sargus, jeigu tu būtum pamatęs ugninius vežimus ir visą dangaus kariuomenę, pasiruošusią tave apginti. Tačiau jų apsauga – niekis, palyginus su ta apsauga, kurią tau garantuoja Visuomet Esantysis Šalia. Dievas geriau už miriadus vežimų. „Dievo vežimų tūkstančių tūkstančiai, Viešpats tarp jų ant Sinajaus, savo šventykloje“ (Ps 68, 17).

Dievas visada yra šalia kiekvieno savo vaiko. Jis gyvena mumyse, mes – Jame. „Aš juose ir Tu Manyje“ (Jn 17, 23), – sako Kristus. Amžina tikinčios sielos sąjunga su Kristumi, duodanti gyvenimą, yra nepajudinama, ir kadangi taip yra, tai kokios priežastys baimei? „Tu su manimi“. Tegul Viešpaties gailestingumas įkurdins jumyse drąsą ir pasitikėjimą, kad mes esame visai ne vieniši savo kelyje. Pirmyn, draugai, su Viešpačiu!