Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Naujienos

Ką labiausiai vertina besigilinantys į Dievą tikintieji

Mark DeJesus
2017 February 16 d.

Daugelis tikinčiųjų kalba apie jų dvasinio vaikščiojimo su Dievu gilumas (atsidavimą), tačiau dažnai jie nesupranta, kas glūdi šiuose žodžiuose. Tuo tarpu, daugeliui krikščionių neblogai „būti seklumoje“, kur (kaip jiems atrodo) yra saugu, nuspėjama ir patogu.

Problema ta, jog tikras vaikščiojimas su Dievu neatskiriamai susietas su nemaža rizika, išmėginimais, kliūčių įveikimu. Būdami seklumoje tokios patirties mes neįgysime. Būdami Kristaus sekėjai, mes dvasiškai plečiamės, priešindamiesi mūsų komforto zonai ir mūsų širdžių motyvams.

Visų pirma, Dievas nori mūsų pasikeitimo, o ne mūsų komforto. Dažnai mūsų pasikeitimo procesas teka per „gilius vandenis“, kur mes, vaikščiodami mūsų tikėjime, išeiname už įprastų ribų ir rizikuojame. Dievo planas nėra pašalinti pasipriešinimą, kliūtis ir audras, kurios mus ištinka giliuose vandenyse. Jo keliai nukreipti, kad audros metu mes išmoktume kovoti, kad taptume tvirtesni ir savo gyvenime įgytume dar daugiau jėgos. Čia nėra aplinkinio kelio: veržlus augimas yra įmanomas tik tuomet, kai mes drauge su Dievu einame gilyn ir, kaip niekad anksčiau, leidžiame Jam mus išplėsti.

Psalmėje 42, 8 (Biblijos draugijos vert.) sakoma: „Bedugnė šaukia bedugnei Tavo krioklių griausmu“. Ši Šventojo Rašto eilutė kalba apie giluminę Dievo dalį, kuri sąveikauja su gilumine mūsų esybės dalimi. Daugelio viduje skamba šis kvietimas eiti gilyn su Dievu ir išmėginti viską, ką Jis turi mums parengęs, tačiau mažai tų, kurie palieka savo saugų krantą ir eina į gelmes su Dievu.

Štai kai kurios savybės, kurias aš pastebėjau tikinčiųjų gyvenime, kai jie vieną kartą ir visiems laikams nusprendė palikti seklumą ir judėti gilyn su Dievu.

1. Jie turi iškilų prioritetą kasdien asmeniškai bendrauti su Dievu 

Būnant seklumoje mums atrodo, kad galima ir taip tvarkytis, atidedant mūsų intymų bendravimą su Dievu į gilų stalčių ir pakeičiant jį „greitomis“ maldomis bei paviršutinišku Biblijos skaitymu. Mums atrodo, jog pakanka remtis bažnytinėmis tarnystėmis, kaip vienintelėmis mūsų dvasinio pasisotinimo priemonėmis. Toliau mes galime pamėginti „kažką“ nuveikti dėl Dievo, vildamiesi, kad tokiu būdu užsitarnaujame Jo pritarimą. Besigilinantys į Dievą tikintieji labai greitai ima suprasti, jog tikras intymus bendravimas su Dievu neturi nieko bendro su paviršutinišku gyvenimu ir dvasiniais „užkandžiais“.

Tie, kurie jau įsigilino į Dievą, sustygavo savo asmeninį vaikščiojimą su Juo taip, kad jiems nereikia kalbėti apie savo laiko pašventimo svarbą bendravimui su Dievu. Jiems tai jau yra vertybė, kuri atsispindi jų dienotvarkėje. Jie skubėdami nebendrauja su Dievu, bet sąmoningai apdairiai praleidžia laiką, leisdami Dievo Dvasiai ir Žodžiui įkvėpti gyvybę į jų širdis. Paskirtas laikas skaityti Žodį ir būti ištirpusiam (nuščiuvusiam) Tėviškoje širdyje – tai tie dalykai, kurie „gilybėse“ net nėra svarstomi.

2. Jie reguliariai nusižemina prieš Dievą

Giliuose vandenyse tampa aišku, kokie mes esame išdidūs ir linkę savim pasitikėti. Giluminiai vandenys praryja tuos, kurie remiasi išimtinai savo žmogiškomis jėgomis ir pasiaukština. Kaip tik čia mes galime teisingai įvertinti visą Jokūbo ir Petro elgesio jėgą: „nusižeminkite po galinga Dievo ranka“; „atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui“ (1 Pt 5, 6; Jok 4, 7). Mes negalime pasipriešinti velniui, jei iš tikrųjų nepaklusime Dievui ir Jo keliams. Daugeliui būtinai reikia „persilaužimo“ paklusnume, kad galėtų sulaužyti piktojo strėles – ir tai įmanoma pasiekti tik tuomet, kai mes nulenkiame galvas prieš Dievo valią. Panašiose situacijose problema – ne priešas, o paklusnumo Dievui nebuvimas.

Gilūs vandenys „pasipriešina“ mūsų maištui, mūsų paklusnumo autoritetams problemoms, kai mes nežinome, kaip save palenkti Dievui ir žmonėms, kuriuos Jis pastatė būti viršesnius už mus. Ir štai kur gilūs vandenys gali būti labai nuožmūs.

Kai mes būsime tikrai nuolankūs, neatrodysime silpni arba kenčiantys dėl pasiaukojimo. Kai būsime galingose Dievo rankose, Jis mus iškels, tačiau savo laiku ir savo keliais. Kiekvienas, kuris eina šiuo keliu, išsiugdo savyje gilų autoritetą, priverčiantį priešą drebėti.

3. Jie turi nugalėtojų širdis

Tie, kurie pasineria į „gilumą“, turi tvirtą nugalėtojo širdį. Raštas sako, kad paskutinėmis dienomis kaip tik ištvers ir paveldės palaiminimus visi tie, kurie turės nugalėtojų širdis. Nugalėtojai yra nusiteikę tik „Planui A“ – jiems nėra jokių „planų B“. Jie visiškai atsidavė Dievui ir Jo keliams. Jų mąstymas remiasi principu: „Visa, kas manyje yra ne iš Dievo, turi būti pasišalinta“, taip ugdomas dvasinis atsparumas tiems jų gyvenimo momentams, kai iškyla kliūtys didesnei laisvei. Tuo tarpu, kai daugelis toleruoja arba pateisina savo pozicijas, nugalėtojai niekuomet nesidžiaugs priešu.

4. Jie nėra dvilypių minčių žmonės

Giluminiai žmonės mokosi gyventi be dvilypių minčių. Kai užeina audros, jie neturi laiko žaisti: „o kas, jeigu?“ arba „jeigu būtų ir kad būčiau“ – kai tikintysis tokioje būklėje, jį lengva sugauti, štai kodėl Biblijoje yra parašyta: „Toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“ (Jok 1,8; Biblijos draugijos vert.).

Sprendimų jie nepriima skubotai ir neapgalvotai, bet taip pat ir neįklimpsta į debatus arba spėliojimus. Kai kuriems žmonėms svarbu matyti idealų vaizdą prieš tai, kol jie žengs pirmąjį žingsnį. Tačiau „idealiam vaizdui“ nereikia tikėjimo. Giluminiai žmonės supranta, jog Jėga ateina, kai mes žengiame pirmąjį žingsnį.

Jėzus pasakė: „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Tie, kurie nusprendė judėti gilyn, priėmė vienareikšmį sprendimą eiti pirmyn ir nesižvalgyti atgal. Jie vaikšto sandoroje su Dievu, dar daugiau, jie vysto sandoros santykius su juos supančiais žmonėmis. Panašios kokybės dvasiniame gyvenime nėra vietos žmonėms, kurie bijo aplinkybių, nes kai pakyla audra, juos labai lengva išvesti iš kelio.

5. Jie auga santykiuose ir mokosi bendrauti su kitais

Tai gali pasirodyti labiausiai stebėtinu dalyku, nes įsišakniję Dieve tikintieji mums atrodo tarsi žmonės, kurie daug laiko praleidžia vienumoje su Dievu. Tuo tarpu gilūs santykiai su Dievu turi atsispindėti mūsų santykiuose su aplinkiniais. Tie, kurie teigia, kad gilinasi į Dievą, bet neauga santykiuose su aplinkiniais žmonėmis, gyvena netikrą krikščionišką gyvenimą.

Jėzus pasakė, kad visi įsakymai remiasi šia Rašto vieta:

„ ‚Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu‘. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37-40).

Mūsų Viešpats mums viską labai aiškiai išaiškino. Mylėk Dievą. Mylėk save. Mylėk žmones. Taškas.

Daugeliui norinčių įsigilinti į Dievą, atrodo, jog kalba eina tik apie juos ir Dievą. Iš tiesų, kalbama apie juos, Dievą ir apie tai, kaip jie sąveikauja su artimaisiais. Įsigilinimas į Dievą iš tiesų supriešina mus su mūsų neteisingais santykiais su žmonėmis ir su tuo, kaip mes sąveikaujame su pasauliu. Dievas nedirbs mūsų gyvenime, kol mes vengiame aplink mus esančių žmonių; kas šią mūsų dvasinio augimo pakopą paprastai daro labiausiai nepatogia. Besigilinantys į Dievą neišvengia konfliktų ir įtampų, nes tai yra jiems galimybė augti, suprantant meilę, kaip tokią. Todėl giliuose vandenyse susistyguoja tikri santykiai ir tampa matoma Dieviška širdis.