Dvasiniai skaitiniai

O kas pas jus girdėt?

Anne Cetas
2016 November 21 d.

„Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje“ (Pat 18, 21).

Emilija klausėsi, kaip jos draugai pasakojo apie savo šeimų tradicijas, švenčiant Padėkos dieną. „Mes visi drauge susirenkame ir iš eilės pasakojame, už ką kiekvienas yra dėkingas Dievui“, - pasakė Haris. Dar vienas draugas papasakojo, kad prie šventinio stalo jie meldžiasi. Jis prisiminė savo tėvą, prieš pat jam numirštant: „Tėvas buvo kamuojamas silpnaprotystės, tačiau jo padėkos malda buvo aiški ir nuoširdi“. Rendė pasakė: „Mes turime tradiciją šventės metu drauge giedoti. Labiausiai giedoti mėgsta močiutė: jai niekada negana“. Emilijos širdyje kaupėsi liūdesys ir apmaudas, kol pagaliau ji pasiskundė: „O pas mus visa tradicija tik suvalgyti kalakutą ir spoksoti į televizorių. Niekas nė nemano prisiminti Dievo ar Jam padėkoti“.

Tačiau Emilija dėl to tuoj pat pajuto sąžinės priekaištą. „Juk tu esi šeimos dalis. Ką tu galėtum padaryti, kad kas nors pasikeistų?“ – paklausė ji savęs. Ji nusprendė, kad pamėgins asmeniškai pasikalbėti su kiekvienu giminaičiu ir pasakyti, jog ji yra dėkinga Dievui, kad turi seserį, brolį arba sūnėną. Kai išaušo Padėkos diena, ji pakalbino kiekvieną iš jų gerais žodžiais, ir visiems pasidarė šviesiau širdyse. Žinoma, tai nebuvo taip paprasta, nes anksčiau niekas šeimoje taip nesielgė, tačiau buvo verta.

„Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir sukelia malonę klausytojams“ (Ef 4, 29). Mūsų lūpų dėkingumo žodžiai primins žmonėms, jog jie yra vertingi Dievui ir mums.

Brangus Viešpatie, parodyk man, kaip aš savo žodžiais galėčiau padrąsinti kitus.

Geri žodžiai pripildo dvasią viltimi.   

© Our Daily Bread