Straipsniai

Tikras krikščionis negali toliau nuodėmiauti

Rick Renner
2016 August 03 d.

„Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jn 3, 6).

Tikrasis tikintysis, jeigu jo širdyje gyvena Kristus, negali toliau gyventi nuodėmėje. Tai tiesiog neįmanoma! Jeigu žmogus sako, kad jis yra krikščionis, tačiau ir toliau nusideda, tai yra visiškai akivaizdu, jog iš tiesų jis nėra krikščionis. Mat Biblija aiškiai sako: tikras tikintysis daugiau nebegali daryti nuodėmės. Ir šiandien aš jums papasakosiu, kodėl tai yra neįmanoma.

„Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jn 3, 6). Ar jūs pastebėjote, jog šioje eilutėje žodis „nusideda/nuodėmiauja“ vartojamas du kartus? Abiem atvejais originalas nurodo į užsitęsusį veiksmą, o tai reiškia, jog tikslesnis šios frazės vertimas būtų toks: „Kiekvienas pasiliekantis Jame, toliau nebedaro nuodėmių, nes tai jau nebėra jo gyvenimo būdas; kiekvienas, kuris toliau nuolat nuodėmiauja, ir tai yra jo gyvenimo norma, Viešpaties neregėjo ir nepažino“.

Aš suprantu, kad tai yra gana kategoriškas pareiškimas, tačiau kaip tik taip čia mums pasakė apaštalas Jonas. Kaip parašyta šioje eilutėje, tas, kuris toliau nusideda, nepažįsta Jėzaus. Galbūt šis žmogus artėjo prie Dievo Karalystės ir net pajuto jos jėgą, tačiau jeigu jis ir toliau daro nuodėmes, reiškia iš tiesų jis nėra tikintysis. Jeigu jo elgesys nepasikeitė, vadinasi nepakito ir jo prigimtis. Apie tai kalbėjo ir apaštalas Jonas.

Toliau Jonas sako: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo“ (1 Jn 3, 9). Graikų kalbos žodis, kuris čia išverstas kaip „nedaro“, taip pat nurodo į užsitęsusį laiką, todėl šią eilutę galima būtų  išversti taip: „ Kiekvienas, gimęs iš Dievo, negali toliau nusidėti...“ Ir toliau apaštalas Jonas aiškina kodėl: „... nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo“. Žodis „sėkla“ - graikų kalba sperma, ir, kaip jūs jau atspėjote, iš jo kilo žodis „sperma“. Ši fenomenali eilutė sako, jog tą akimirką, kai jūs savo gyvenimą pašventėte Kristui, Dievas jumyse pasėjo Savo sėklą. Kaip tėvo sperma vaikui perduoda jo DNR, taip ir Dievo sėkla – Dievo Žodis – perduoda žmogui Dievo gyvybę ir prigimtį. Kai ši Dievo sėkla patenka į jūsų širdį, jūsų dvasia gauna Paties Dievo prigimtį.

Apaštalas Petras taip pat primena šį stebuklą, kai rašo, kad „Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt 1, 23). Tai reiškia, kad tą dieną, kai jūs priėmėte išgelbėjimą, Dievo sėkla akimirksniu prasiskverbė į jūsų dvasią, suteikė Dievo gyvybę ir prigimtį, ir dabar jūs turite naująją prigimtį. Kaip žmogaus sėkla

pagimdo naują žmogaus gyvybę, taip ir Dievo sėkla, patekusi į jūsų širdį, tuojau pat pradeda jumyse gimdyti Dievo gyvybę.

Pirmame Pradžios knygos skyriuje Dievas sako apie dvasinio įstatymo nuostatą: visa, kas gyva, išaugins pagal gyvybę savo rūšį (žr. 21, 24-25 eil.). Žmonės gimdo žmones, arkliai – arklius, augalai – augalus ir t. t. Šis principas veikia ir dvasiniame pasaulyje. Tą dieną, kai Dievo sėkla buvo pasodinta jumyse, ji suteikė  jūsų dvasiai Paties Dievo prigimtį, kad Jo gyvybė ir prigimtis užgimtų ir vystytųsi jūsų viduje. Todėl iš karto po jūsų atgimimo iš dvasios pasikeitė jūsų norai. Būtent todėl jūs jaučiatės kalti dėl nuodėmės, kuri anksčiau niekuomet nesukeldavo kaltės jausmo, ir kaip tik dėl to jūs siekiate teisiai gyventi. Jūs esate jau nebe tas žmogus, koks buvote anksčiau, nes jūs turite naują prigimtį – Paties Dievo prigimtį!

Dėl tos priežasties atgimęs iš dvasios žmogus daugiau nebegali nuodėmiauti ir gyventi taip, kaip anksčiau. Jo nauja prigimtis skatins jį keistis, gyventi teisų gyvenimą ir tapti Dievo sekėju. Atgimusi žmogaus dvasia liūdės, sielosis ir krimsis, jeigu žmogus vis tiek nuodėmiaus, nes nuodėmingi veiksmai trypia ir suteršia naująją prigimtį, kurią jis gavo atgimdamas iš dvasios. Jeigu žmogus ir toliau nusideda, lyg jo dvasioje nieko nebūtų įvykę, reiškia iš tiesų su juo nieko ir neįvyko, reiškia iš tiesų jis neatgimė iš dvasios, kitaip Dievo prigimtis, esanti jo viduje, neleistų jam gyventi nuodėmėje.

Taigi, ką visa tai reiškia? Jeigu žmogus, kuris kalba, kad jis yra tikintysis, nusideda kaip anksčiau, reiškia, jis neatgimė iš dvasios. Tikriausiai, jis prisiartino prie Dievo Karalystės ir galbūt net vartoja krikščionišką leksiką, tačiau, jeigu jo elgesys nepakito, vadinasi nepakito ir jo prigimtis. Jeigu Dievo sėkla būtų jo širdyje, ji taip būtų jį pakeitusi, kad žmogus jau negalėtų kaip anksčiau gyventi. Todėl aš sakau: jeigu žmogus teigia, kad pažįsta Viešpatį, bet jo gyvenimas nepakito, jis turi susimąstyti, ar iš tikrųjų jis atgimė iš dvasios. Didysis pamokslininkas Čarlzas Finėjus (Charles Finney) kartą pastebėjo, jog dauguma lankančių bažnyčią žmonių nėra atgimę iš dvasios. Kai jo paklausė, kodėl jis taip mano, Finėjus atsakė, jog tikrasis Dievo vaikas niekuomet negyvens atviroje nuodėmėje, kaip tą daro daugelis krikščionių. Jis tai pasakė daugiau negu prieš 100 metų. Mąstydamas apie tai, kiek daug šiandien bažnyčiose yra nuodėmės, aš nustėrau: kiek gi yra žmonių, kurie lanko bažnyčią, o iš tiesų visai ir nėra atgimę iš dvasios?

* Galbūt daugelis tų, kurie laiko save krikščionimis, iš tikrųjų nėra atgimę iš dvasios, o tik yra priartėję prie Dievo Karalystės?

* Jeigu žmogus iš tiesų yra atgimęs iš dvasios, ar jis gali toliau nuodėmiauti, ar gali jo elgesys ir santykiai likti tokie, kaip anksčiau?

* Argi apaštalas Jonas mums nepasakė, kad jeigu žmogus gavo Dievo prigimtį, jis daugiau nebegali nuodėmiauti?

* Ar jūs nelaikote tikra tragedija to, kad žmonės, kurie nuolat lanko bažnyčią ir mano esą išgelbėti, iš tiesų neturi išgelbėjimo ir neatgimė iš dvasios?

1 Jn 3, 9 aiškiai sakoma, jog tikras tikintysis negali nuolat gyventi nuodėmėje. „Gimęs iš Dievo“ taip vidumi pasikeičia, jog tai pasireiškia ir išorėje. Jis kitaip elgiasi, nes tapo kitoks. Dievo sėkla gyvena jo dvasioje ir sukuria jame Dievo gyvybę, todėl žmogus galvoja kaip Dievo vaikas, elgiasi, kaip Dievo vaikas, daro taip, kaip ir priklauso Dievo vaikui.

Kita vertus, jeigu žmogus nesiekia sekti Dievu, tai yra ženklas, kad jo dvasioje nėra Dievo sėklos. Kitaip sėkla augintų apčiuopiamus dalykus, matomus pokyčius jo gyvenime. Jūs turite prisiminti, ką apaštalas Paulius pasakė apie tuos, kurie daro kūno darbus: „...kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5, 21). Imkime ir dar kartą prisiminkime žodžio prasto – „daryti“ reikšmę. Jis taip pat reiškia praktikuoti ir perteikia idėją kažką padaryti savo gyvenimo būdu. Šioje eilutėje kalba eina apie žmogų, kurio kūno darbai tapo gyvenimo norma. Šią eilutės dalį būtų galima išversti dar taip: „Tas, kuris nuolatdaro šiuos darbus, nepaveldės Dievo karalystės“.

Mielas bičiuli, nėra nieko svarbesnio už jūsų išgelbėjimą. Jeigu nustatydamas savo dvasinę būklę jūs darote klaidą, dėl šios klaidos jūs apgailestausite visą amžinybę. Kadangi klausimas apie tai, kur jūs praleisite amžinybę, yra svarbiausias, aš jums patariu išanalizuoti savo gyvenimą, kad suprastumėte, ar jis atspindi Dievo gyvenimą ir prigimtį.

* Ar jūsų gyvenimas rodo, kad jūsų esmė pasikeitė?

* O galbūt jūs toliau nuodėmiaujate, nors esate įsitikinęs, jog esate išgelbėtas?

* Ar jūsų kasdienis gyvenimas patvirtina faktą, kad jūs išgelbėtas? O gal jūs perpratote krikščionišką kalbą ir tiesiog suprantate, kaip elgtis, kai esate tarp tikinčiųjų?  

Išgelbėjimo klausimas yra per daug svarbus, kad leistume sau klysti. Jeigu šie klausimai jus jaudina, prašykite Šventosios Dvasios atskleisti jums tiesą. Jeigu jūsų gyvenimas įrodo, kad jūs esate išgelbėtas, tada džiaukitės! O jei nuoširdi jūsų gyvenimo analizė parodys, kad jūs tapote tik labiau religingas ir daugiau niekuo nepasikeitėte, tai galbūt jums reikia susimąstyti, ar jūs esate išgelbėtas?

Jeigu jūs manote, kad paskutinis teiginys susijęs su jumis, tada laikas iš tiesų atsigręžti į Dievą ir priimti Jo išgelbėjimą. Daugelis žmonių praleis amžinybę pragare tik dėl to, jog nenorėjo atvirai pripažinti, kad iš tiesų jie nėra išgelbėti. Neleiskite išdidumui sulaikyti jus nuo teisingo sprendimo. Klausimas „Kur jūs leisite amžinybę?“ yra per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Atmeskite į šalį savo išdidumą ir padarykite tai, ką jus ragina padaryti Šventoji Dvasia.