Straipsniai

Kam turi būti pasiruošę tikintieji šiais sunkiais laikais

Mark De Jesus
2016 July 31 d.

Stebint daugelį tikinčiųjų, susidaro įspūdis, kad jie nėra pasirengę veikiai artėjantiems įvykiams.

Prašau, supraskite mane teisingai. Aš jokiais būdais nesu niūrus pesimistas. Tačiau aš iš tiesų atpažįstu didėjančią mūsų dienų sumaištį. Didėja pasipriešinimas Dievo Karalystei, ir jau ne už kalnų laikas, kai vien tik pati sąvoka „būti krikščioniu“ mūsų kultūroje susidurs su rimtu pasipriešinimu.   

Taigi, ką mums daryti, kad pasiruoštume veikiai ateinantiems įvykiams?

Iš tiesų atsakymai pakankamai paprasti, nes jie susiję su trimis dalykais, su kuriais šiandien daugelis net nesusiduria. Jūs ilgą laiką galite į juos nekreipti jokio dėmesio, tačiau galiausiai vis tiek turėsite su jais susidurti. 

Ruošiantis ateičiai, būtinai reikia apsiginkluoti, kad sugebėtumėte tvirtai išstovėti, kai tuo metu daugelis žus tamsybėse, puolę dvasioje, izoliuoti ir neviltyje. Šių sričių sekimas geriausiai jus paruoš būti vilties indais pačiu blogiausiu laiku:

1. Žvelkite tiesiai į savo baimes: nenorėkite jų išvengti arba jas pateisinti. Biblija sako, jog „Žmonės sustings išbaimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį“ (Lk 21, 26). Laiko įtampa naikins žmones, nes jie neturi savyje audras nugalinčios Dievo karalystės taikos ir ramybės. Dauguma žmonių pasiduoda baimėms ir pagal jas priima gyvenimo sprendimus. Tai reikia pakeisti, nes lengviau jau tikrai nebus.  

Atėjo metas liautis vertinti baimę kaip dalį savo asmenybės, kaip kažką pagrįstą ir tiesiog kaip tai, kas mes iš tikrųjų esame. Mums reikia išsižadėti ir nusigręžti nuo mūsų baimių ir su meile suartėti mūsų santykiuose su Dievu Tėvu. To reikia, kad mes galėtume uoliai ir drąsiai rizikuodami vaikščioti ten, kur anksčiau ėjome mažiausio pasipriešinimo keliu. Tai susiję ir su tarpusavio santykių, finansinių praradimų baimėmis ir net baime prarasti bet kokį komfortą.

2. Nustokite būti lengvai pažeidžiami ir kasdien atleiskite. Mūsų kultūra moko vengti ką nors įžeisti, dėl to kiekvienas aplink santykius vaikšto ant pirštų galų, ir todėl nevyksta jokių realių pokyčių. Nėra nuoširdžių žmonių, nes šiandien santykių pasaulio varomoji jėga yra nuoskaudos (įsižeidimai). Kai tik pasirodo nuoskauda, iš karto išauga karti šaknis (kartėlis).  

Jokie santykiai neturi ateities, jeigu viena arba abi pusės lengvai įsižeidžia. Taip yra sutrikdomas bendravimas, neteisingai yra traktuojami motyvai, ir santykiai pradeda trūkinėti. Jeigu mes sugebėsime išsaugoti „neįsižeidžiančią“ širdį, tuomet turėsime tamprius tarpusavio santykius ir galėsime tarnauti Dievo Karalystei. Veikiai ateisiančiomis dienomis mes turėsime labai mažai laiko puoselėti savo tarpusavio santykių nuoskaudas. Iš tiesų bažnyčios, kurios pritaria nuoskaudoms, sugrius, nes jos tai darys norėdamos įtikti žmonėms, kol praras sugebėjimą išlaisvinti gryno Viešpaties Žodžio jėgą.

3. Išmokite taip mylėti žmones, kaip jų niekuomet anksčiau nemylėjote. Jėzus taip pat sakė, jog paskutinėmis dienomis „daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12). Akivaizdus paskutiniųjų dienų ženklas – faktiškai visiškas tarpusavio santykių suirimas – tokia būklė, kai žmonės negalės turėti efektyvių tarpusavio santykių ir bus labai lengvai pažeidžiami. Karšta meilė užges, nes broliai ir seserys nežinos, kaip mylėti vienas kitą kantria meile, kuri nesibaigia.

Aš tikiu, jog Dievas skatina Bažnyčią gyvuoti turint didžiausią meilę šiuo metu labiau, negu bet kada anksčiau. Tai susiję su tuo, kad žmones reikia mylėti tokia jėga, kuri parodo Dievo gerumą. Mes niekuomet neturėtume praskiesti tiesos arba kompromituoti Dievo Karalystės vertybių.  

Pasaulis mums sakys, kad vienintelis būdas mylėti – tai su viskuo susitaikyti arba viską, ką daro žmonės, priimti. Tai nėra meilė, nes Dievo meilė prasideda nuo santykių, nepaisant esančios nuodėmės. Kai jūs priimate meilę, atsiskleidžia Dievo charakteris ir prigimtis, kad mus perkeistų į tą paveikslą, pagal kurį Jis mus sukūrė. Kuo daugiau mes turėsime gebėjimų nešti Jo meilę žmonėms, tuo puikesnę atmosferą atnešime į mus supančią kultūrą. Jo gerumas veda mus į atgailą.

Vienintelis pasaulyje skausmo ir priklausomybės problemos sprendimas yra Dievo meilė, kuri teka per žmogiškus kūrinius, kurie nori aukštesniu lygmeniu mylėti žmones, negu jie tą darė anksčiau. Mes turime trokšti mylėti tuos, kurie mūsų nemyli. Mes turime persiorientuoti nuo meilės žmonėms, kurie su mumis sutinka, prie meilės žmonėms, kurių gyvenimai kupini kovos ir visokio šlamšto tiek, kad tai mums sukelia norą nuo jų atsitraukti arba net juos atstumti.

Mūsų gebėjimui mylėti žmones taip, kaip mokė Kristus, reikia atnaujinimo. Ir kadangi jie nekentė Jo, jie nekęs ir mūsų. Tačiau neškime savyje tokią stiprią ir autentišką meilę, kad per ją būtų atskleistas mūsų krikščioniškas identitetas.