Straipsniai

Ką Dievas mano apie apkalbas?

Rick Renner
2016 June 27 d.

Taigi, ką Dievas mano apie apkalbas? „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams“ (Ef 4, 29), - toks yra Aukščiausiojo atsakymas. Tariant bjaurius apkalbų žodžius, tikintieji liūdina ir įžeidinėja Šventąją Dvasią, nes apkalbos yra nuodėmė.

Graikų žodžiu phaulos, kuris yra išverstas fraze „bjaurus žodis“, buvo vadinama viskas, kas skleidė bjaurų, vemti verčiantį kvapą, kokį skleidžia, pvz., pūvanti mėsa, kurioje jau užsiveisė lervos. Pasirodo, bjaurūs žodžiai skleidžia siaubingą smarvę!

Apkalbos veikia taip pražūtingai, kad apaštalas Paulius uždraudė liežuvauti: „Mat bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad pats nebūčiau toks, kokio jūs nenorite; kad nebūtų nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių, šmeižtų, apkalbų, pasididžiavimo, netvarkos“ (2 Kor 12, 20). Apaštalas Paulius apkalbas pastatė į vieną gretą su tokiu nepadoriu ir nešvariu poelgiu, kaip: 

Nesantaika. Graikų kalboje žodis eris reiškia vaidas, ginčas. Šioje eilutėje šis žodis apibūdina susiskaldymus bažnyčioje dėl bažnyčios politikos.

Pavydas. Žodis zelos dar yra verčiamas kaip įtūžis, uolus pavyduliavimas. Tai susiję su žmogumi, kuris mato tik patį save ir siekia savo, net jei jam tenka lipti per kitų galvas.

Pyktis. Žodis thumos (pyktis) apibūdina žmogų, kuris be jokios akivaizdžios priežasties pasikarščiavo, liovėsi save kontroliuoti ir prapliupo baisiu pykčiu, iš įtūžio užvirė.

Barnis. Žodis eritheia apibūdinaegoistišką norą įrodyti savo, net jei tai prives prie bažnyčios skilimo. Tai susiję su žmonėmis, kurie bažnyčioje palaiko kurią nors pusę ir skaldo bažnyčią į priešiškas grupuotes.

Šmeižtas. Žodis katalalia yra verčiamas kaip apkalba, pažeminimas, piktžodžiavimas.

Apkalbos. Žodis psithurismos yra verčiamas kaip liežuvautojas. Liežuvautojai paprastai šnibždasi, nes žino, kad elgiasi nedorai, ir kad jie gali turėti nemalonumų dėl to, kad skleidžia piktus gandus.

Pasididžiavimas. Žodis phusiosis dar yra verčiamas kaip išpuikimas, žiūrėjimas iš aukšto, arogancija, pasipūtimas. Žodis apibūdina žmogų, kuris nesitveria iš išdidumo, kita vertus, jis neturi labai jau kuo didžiuotis, tačiau vis tiek laiko save geriausiu iš visų.

Netvarka. Akatastasia yra dar verčiama kaip anarchija, chaosas, nepaklusnumas, ekscesas. Žodis apibūdina žmogų, kuris sukelia siaubingą netvarką.

Štai kokioje gretoje yra apkalbos. Ar jums tai kažką sako, kokia Dievo nuomonė apie apkalbas ir liežuvautojus?

Imkime ir papildykime liežuvautojo apibūdinimą. Tai žmogus, kuris garsina kažkokius kito žmogaus asmeninio gyvenimo faktus, skleidžia gandus, platina apie jį kokias nors žinias, kurios jo visiškai neliečia.

Prie apkalbų galima priskirti:

  • kalbas apie kokius nors įvykius, vykstančius kito žmogaus gyvenime, kurie su mumis neturi jokio ryšio;
  • kitų žmonių žodžių atkartojimą apie kokį nors žmogų, ypač jei jūs nesate tikri, jog tai yra tiesa;
  • manierą kalbėti apie kitus taip, lyg jūs tikrai žinotumėte, apie ką kalbate, nors iš tiesų jūs nesate įsitikinę, ar būtent taip ir yra. 

Apkalbos veikia kaip nuodai; jos apnuodija tarpusavio santykius, palaužia pasitikėjimą, sukelia skausmą. Pavyzdžiui, darbe apkalbas gali skleisti tarpusavyje susidraugavę bendradarbiai, kurie dalinasi tuo, ką sužinojo apie kitus. Jie gali liežuvauti apie žmogų, kuris juos kaip nors įžeidė, ir kai tik sužinos dar ką nors apie savo įžeidėją, jie tuojau pat tai aptars su kitais, kurie taip pat nori pasišnabždėti. „Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius“ (Pat 18, 9).

Apkalbos – tai netikslios arba sąmoningai neteisingos, melagingos žinios. Jos sukelia žmonėms įtarimus, nepasitikėjimą ir tarp jų sėja susiskaldymus. Įdomu, jog graikų kalbos žodis Biblijoje išverstas kaip apkalbos, dar reiškia šnibždėtis. Paprastai apkalbos yra persakomos slapta ir pritildytu balsu. Jeigu ir jūs kada nors skleidėte apkalbas, tai, tikriausiai, tai vyko taip: kas nors jums perdavė pikantiškas naujienas apie kitą žmogų, o jūs paskleidėte jas toliau ir ėmėte šnibždėtis, pavyzdžiui:  

  • su drauge moterų kambaryje;
  • už uždarų kabineto durų, kad niekas jūsų neišgirstų;
  • per pietų pertrauką, kai prie staliuko sėdite tik jūs ir jūsų pašnekovas;
  • maldos metu, vaizduodami, jog meldžiatės;
  • kampe, kur viršininkas, bendradarbis, pastorius - jūsų apkalbų objektas – negalėtų jūsų išgirsti.

Liežuvautojai kaip magnetas traukia vienas kitą. Jie visuomet turi bendrą pokalbių temą. Jie ima telkti aplink save bendraminčių grupelę, manydami, kad elgiasi teisingai, kai susirenka draugėn ir svarsto kitų problemas, kurios jų niekaip neliečia. 

Jeigu jūs nenorite, kad jus priskirtų prie liežuvautojų, leiskite duoti jums gerą patarimą: prieš tai, kol imsite pasakoti ką nors apie kitą žmogų, paklauskite savęs: ar aš galėčiau tai pasakyti viešai? Ar aš galėčiau tai papasakoti, tam žmogui dalyvaujant? Jeigu ne, neverta apie tai su kuo nors ir akis į akį kalbėti, nes tai bus apkalba.

Iš visos širdies patariu jums neįsitraukti į šią nuodėmę – neliežuvauti. „O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų“ (Jok 3, 8). Bet jūs galite atsisakyti skleisti gandus, platinti šį mirtiną nuodą. Jeigu jūs iš tikrųjų mylite Jėzų, jūs neimsite griauti žmonių reputacijos, juos kiršinti ir savo plepalais sukelti jiems skausmo. Sakykite, jeigu būtų skleidžiami gandai apie jus, argi jums nebūtų skaudu? Argi tai jūsų neįskaudintų? Jeigu jūs negalite apie ką nors pasakyti viešai, tai neverta to sakyti iš viso. Paverskite tai savo taisykle: jei aš prie visų negaliu apie tai pasakyti, reiškia, aš nekalbėsiu apie tai visai. Nuspręskite kartą ir visiems laikams neliežuvauti ir nebendrauti su liežuvautojais.