Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Aktualu šiandien

Dešimt klausimų Timui Keleriui apie maldą

Tony Reinke
2015 June 23 d.

2014 m. pasirodė Timo Kelerio knyga anglų kalba „Malda: patirti pagarbią baimę ir artumą su Dievu“ (Prayer: Experiencing Awe and Intimacy with God). Nors ši knyga dar nėra išversta į lietuvių kalbą, manome, kad pokalbis su šiuo teologu bus įdomus bei aktualus ir Lietuvos skaitytojams.

1 klausimas. Maldos nebuvimas

Ar daug šių dienų krikščionių nesimeldžia? Ką tai parodo apie mūsų dvasinę būklę?


Iš patirties žinome, kad Vakarų visuomenėje žmogus daug rečiau būna vienas. Vis mažiau dienų, savaičių ar mėnesių, kai nebūname prie ko nors „prisijungę“ - kai ko nors neklausome, su kuo nors nekalbame ar nieko nerašome. Taip atsitiko dėl išpopuliarėjusios socialinės žiniasklaidos, interneto ir įvairių elektroninių prietaisų. Anksčiau dauguma žmonių tiesiog negalėjo nebūti vieni, o dabar tokių beveik nėra.

Gal taip nėra, bet visi, su kuriais man tenka bendrauti, atrodo labai užsiėmę, be perstojo su kuo nors bendrauja, todėl manau, kad mes vis mažiau ir mažiau meldžiamės. Vis rečiau atrandame laiko pasimelsti vienumoje. Esu įsitikinęs, kad meldžiamės kur kas mažiau nei anksčiau, o tai rodo, kad mūsų dvasinė būklė prastėja.

2 klausimas. Malda pagal Psalmes

Savo knygoje rašote, kad vaisingas maldos gyvenimas neįmanomas ne tik be vienumos, bet ir be Dievo žodžio. Jūs pasakojate apie laiką savo gyvenime, kai meldėtės iš nevilties, todėl atsivertėte Psalmių knygą ir pradėjote melstis pagal psalmes. Paaiškinkite, kaip tai darėte, ir ko per tai išmokote.


Džiaugiuosi, kad uždavėte šį klausimą. Aš supratau, kad Psalmės be galo svarbios maldai, galbūt todėl, kad prieš kelerius metus perskaičiau Eugene Petersono knygą „Dievas, kuris atsako“ (Answering God). Jis pateikia svarių argumentų, jog gerai meldžiamės tik tada, kai „panyrame“ į Raštą. Mes mokomės maldos žodžių taip, kaip vaikas mokosi kalbėti - jis tarsi panyra į kalbą, o tada ta kalba atsako. Taip pat E. Petersonas sako, kad Biblijos maldų knyga yra Psalmės, ir kad mūsų maldos gyvenimas be galo praturtėtų, jei mes panirtume į psalmes. Toks buvo mano pirmasis žingsnis - supratau, kad turiu tai daryti, bet nežinojau, kaip.

Tad porą metų studijavau Psalmes. Aptikau, kad nemažai psalmių atrodo pasikartojančios ar sunkiai suprantamos, todėl melsdamasis negaliu jų panaudoti. Tad nusprendžiau išsinagrinėti visas 150 psalmių. Pasitelkiau kelias papildomas knygas, komentarus Psalmėms ir studijavau. Kiekvienai psalmei parašiau trumpą santrauką ir apibūdinimą, apie ką, mano manymu, yra psalmė, pasižymėjau pagrindines eilutes, kurios būtų naudingos maldai.

Rytais ir vakarais aš skaitau psalmes, o tada meldžiuosi. Kartais meldžiuosi tiksliai pagal psalmę, tačiau dažniau aš tiesiog perskaitau psalmę, o tada meldžiuos. Taip darau kiekvieną rytą ir vakarą, ir per mėnesį perskaitau visas 150 psalmių. Štai ko aš išmokau ir dabar to laikausi.

Man patinka toks sąmoningas ir disciplinuotas požiūris. Manau, kad per tam tikrą laiką supratote, kad Petersono požiūris yra teisingas ir kad tokia praktika praplėtė jūsų maldos žodyną?

Taip, tik nebūtina melstis pažodžiui pagal psalmę, nors dažnai tai yra veiksminga. Tiesiog kai per mėnesį skaitai visas psalmes, o perskaitęs pasimeldi, keičiasi tavo žodynas, kalba, požiūris.

Psalmės atskleidžia, kad Dievo akivaizdon gali ateiti ir būdamas nelaimingas. Psalmės leidžia išlieti Dievui skundą taip, kaip mums galbūt atrodytų nepriimtina, jeigu tai nebūtų užrašyta Rašte. Iš kitos pusės, psalmės tarsi reikalauja nusilenkti prieš Dievo visagalybę, kam šiuolaikinė kultūra prieštarautų.

Alecas Motyeris yra pasakęs, jog psalmes užrašė žmonės, kurie Dievą pažinojo kur kas mažiau už mus, bet mylėjo Jį kur kas labiau. Tai reiškia, kad yra daug vietų, iš kurių suprantame, jog psalmių autoriai nežinojo apie Kryžių ir Dievo išgelbėjimo planus, bet, net ir nepažindami Dievo taip, kaip Jį pažįstame mes, mylėjo Jį kur kas labiau.

3 klausimas. Apmąstymai arba meditacijos

Savo knygoje apie maldą perspėjate skaitytojus, kad po Biblijos tyrinėjimo neskubėtų melstis ir nepraleistų vieno esminio žingsnio - apmąstymų. Kodėl mes dažnai tai praleidžiame?


Gali būti, kad šį žingsnį praleidžiame dėl to, jog gyvename kultūroje, kurioje neskatinama vienuma ir apmąstymas. Taip pat gali būti, kad evangelikų mokymas formuojamas šiek tiek per daug racionaliai. Kartais į Bibliją žvelgiame taip: svarbu rasti prasmę per gramatinę ir istorinę egzegezę, ir jei jau tą prasmę radai, to ir gana, nebūtina, kad ji pasiektų ir tavo širdį. 

Esu susirūpinęs ir dėl tokio požiūrio: „Skaityk Bibliją, negalvodamas apie teologiją, tiesiog leisk Dievui tau kalbėti.“ Susirūpinęs, nes Dievas kalba per Bibliją tada, kai tekstas yra tinkamai išnagrinėtas egzegetiškai, ir tu supranti, apie ką jame kalbama. Martynas Liuteris buvo įsitikinęs, kad reikia gerai išnagrinėti tekstą ir tą tiesą, kurią supratai nagrinėdamas tekstą, reikia „sušildyti“ ir įsileisti į savo širdį.

Mūsų maldos gyvenimą silpnina tai, kad ateiname melstis šalta širdimi. Jei nėra apmąstymų, dažnai iš karto puoli prašyti, maldauti, ir labai nedaug garbini ar išpažįsti. Jei širdis „sušildyta“, iš pradžių šlovini Dievą, išpažįsti, koks Jis. O kai tavo širdis šalta - o taip būna tada, kai tik studijuoji Bibliją ir po to iš karto šoki melstis, - labai didelė galimybė, kad tiesiog imsi vardinti maldos punktus, o širdis nebus iš tiesų įsitraukusi.

Tai malda yra vaisinga tada, kai esi įsitikinęs, jog Biblija tikrai ir be jokių abejonių buvo užrašyta tau asmeniškai?

Žinoma. Pakartoto įstatymo knygoje rašoma: Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta - mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius (Įst 29, 29). Ta Dievo valios ir minčių dalis, kurią Dievas nori, jog žinotume, užrašyta Biblijoje. Tačiau tai, ką Jis sako Rašte, supranti jį analizuodamas. Atradus prasmę, svarbu ją perkelti į savo širdį, kad ta tiesa taptų asmeniška, o ne tiesiog dar viena sąvoka. 

4 klausimas. Kas trukdo maldai?

Socialiniame tinkle „Twitter“ Jums uždavė klausimą: „Kaip manote, kodėl jauniems krikščionims taip sunku patirti Dievą savo gyvenime?“ Jūs atsakėte: „Dėl triukšmo ir išblaškymo. Daug lengviau rašyti žinutes nei melstis.“ Liūdna, bet tai tiesa. Mums patinka spragsėti mygtukais. Kadangi skaitmeninės technologijos labai patogios, nuo maldos mus gundo atsitraukti Twitter,Facebook, telefono žinutės, elektroninis paštas... Tam tikra prasme mes norime, kad mus blaškytų! Jūs ir anksčiau kalbėjote, kad tai yra problema. Ką patartumėte krikščioniui, kuris gundomas nukreipti dėmesį nuo maldos į kitus dalykus?


Ko gero, aš jau atsakiau į šį klausimą. Niekaip kitaip neišeina - tik pasakyti sau: „Šitas laikas turi būti skirtas maldai.“ 

Knygoje miniu žmonos man pateiktą pavyzdį: „O jei gydytojas pasakytų tau, kad mirtinai sergi ir  mirsi, jei kiekvieną vakarą tarp 11.00 ir 11.15 neišgersi paskirtų vaistų? Tokiu atveju juk būtinai juos gertum, tiesa? Juk nesakytum - buvau labai pavargęs, neradau vaistų, žiūrėjau filmą, neturėjau laiko... Juk niekada taip nepasielgtum.“

Tad kai žmonės klausia: „Kaip man nueiti melstis? Ką daryti, kad nesiblaškyčiau?“, atsakau klausimu: „O gal jūs tiesiog netikite, jog jums malda reikalinga?“ Tai - teologinė, dvasinė problema, ir nelieka nieko kito, kaip tiesiog nukreipti savo širdį ir mintis į Dievą.

Tačiau  kartais, net jei ir esi apsisprendęs nesiblaškyti, gali būti sunku išlaikyti dėmesį. Ir čia labai padeda apmąstymai. Martynas Liuteris yra pasakęs, kad jei šildai savo širdį mąstydamas apie Raštą, širdis išties sušyla ir meldiesi todėl, kad iš tiesų nori melstis, nes nori šlovinti Jį už tai, ką matai aplinkui, nori išpažinti Jam savo nuodėmes.

Rašto apmąstymas padeda man meldžiantis nesiblaškyti. Tiesiog mąstai: „Nagi, ką tai reikštų man? Kaip galėčiau už tai pašlovinti Dievą? Kaip man tai išpažinti? Kaip galiu dėl to melstis?“ Apmąstymai sušildo širdį ir įtraukia protą, todėl nesiblaškau.

Taigi atsakymas susideda iš dviejų dalių: turite nuspręsti, kad malda yra svarbi, ir turite melstis. O jei jau skiri laiko maldai, meditacija, Šventojo Rašto apmąstymai saugos mintis nuo blaškymosi.

5 klausimas. Liūdesys Dievo akivaizdoje

Sugrįžkime prie liūdesio Dievo akivaizdoje. Knygoje kalbate apie raudas prieš Dievą, skundus Dievui dėl to, kaip viskas žemėje vyksta. Mes žinome, kad Dievas viską valdo. Taigi kada ir kaip turime raudoti maldoje kaip psalmininkai? Kitaip tariant, kaip turėtų skųstis tikras kalvinistas?


Esu įsitikinęs, jog kalvinistai supranta, kad nors viskas ir nulemta Dievo sprendimų, yra kita neatsiejama aplinkybė - Dievo valia ir mūsų atsakomybė veikia tolygiai. Dievas nulemia per mūsų apsisprendimus. Nesinori visko supaprastinti, kad imtume galvoti, jog mūsų pastangos, skundai, užtarimas ir veiksmai nieko nereiškia. Raštas sako, kad jie yra reikšmingi. Ir Donas Carsonas knygoje „Dievo suverenumas ir žmogaus atsakomybė“, ir J. I. Packeris knygoje „Evangelizmas ir Dievo suverenumas“ iškelia mintį, jog mūsų prote šie du dalykai sukelia įtampą, tačiau tai - ne dieviškas supratimas.

Mes neturime sumenkinti nei vieno, nei kito ar sakyti: „Jei jau tokia Dievo valia, tai kam melstis? Dievas darys tai, ką nori daryti, tai kam tada melstis?“ Jei laikytumės tokio kraštutinio kalvinistinio požiūrio ir sakytume, kad Dievas viską kontroliuoja, visos maldos būtų beprasmės. Ir jei malda nėra beprasmė, tai kodėl raudos turėtų būti beprasmės? Jei prašymas duoti kasdienės duonos nėra beprasmis, tai kodėl ašaros ir skundai dėl to, kas vyksta, turėtų būti beprasmiai? Taip nėra. Svarbu ir viena, ir kita.

O kaip yra jūsų gyvenime? Ar buvo gyvenime laikas, kai skundėtės Dievui? Kokios jūsų raudos?

Žmonės miršta, ir tai, atrodo, visiškai nepadeda Karalystei. Mąstau apie tai ilgą laiką. Stiprūs krikščioniškų bažnyčių vadovai ant medžių neauga. Kai kas nors nutinka, ir vadovas liaujasi tarnauti (miršta ar dėl kitų priežasčių), aš tam prieštarauju: „Dieve, kažin ar supranti, ką darai?“

Aišku, baisu taip sakyti, bet psalmėse daug tokių dalykų. Buvo laikas mano gyvenime, kai kovodavau, priešindavausi, sakydamas: „Viešpatie, tebūna Tavo valia. Taip, Tu geriau žinai, bet jei nuoširdžiai - aš su tuo nesutinku, nes man tai atrodo visiška nesąmonė.“

6 klausimas. Patirti dievišką džiaugsmą

Jūsų knyga persmelkta iš Dievo ateinančiu džiaugsmu. Rašote, kad „per maldą mes galime išgyventi paties Dievo džiaugsmą“. Paaiškinkite šį sakinį.


Šį dalyką akcentavau, rašydamas apie didį Džonatano Edvardso veikalą „Kodėl Dievas sukūrė šį pasaulį?“ Edvardsas teigė, kad Dievas laimingas todėl, jog džiaugiasi savo šlove, tarsi Trejybė - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia - šlovina vienas kitą (J. Piperis šį teiginį sumalė į miltus). 

Tačiau iš tikrųjų Dievas be galo džiaugiasi tuo, kas Jis yra, ir tiesiog yra laimingas savo šlovėje. Kai jūs Jį garbinate, aukštinate ir šlovinate Jį, būtent tada ir patiriate Jo džiaugsmą, nes darote tai, ką daro Jis, ir išgyvenate tą patį džiaugsmą. Būtent toje vietoje apie tai ir kalbu.

7 klausimas. Melstis Tėvui

Yra tokių Rašto vietų, kaip Lk 11, 11-13, kurios tarsi sakytų, jog vaisingam maldos gyvenimui reikalingas pamatinis įsitikinimas, kad Dievas yra mano Tėvas, kad Jis yra už mane ir nedvejodamas stoja mano pusėn, kad Jis nori man tik gero. Kiek svarbūs šie teiginiai mūsų maldos gyvenimui?


Tai iš tiesų pamatinis dalykas, kitaip Jėzus nepradėtų Viešpaties maldos žodžiais „Tėve mūsų“. Gal koks Biblijos žinovas ir atrastų išimčių tam, ką čia kalbu, bet nemanau, kad Jėzus būtų kada kreipęsis į Dievą kitaip, nepavadindamas Jo Tėvu. Taigi tai yra esminis dalykas. Esminis todėl, kad kreipinys „Tėve“ - Tu esi mano Tėvas - yra Evangelijos miniatiūra. Jei Dievas būtų mano viršininkas ar darbdavys, nors jis ir būtų geras viršininkas ar darbdavys, iš tiesų jis nebūtų besąlygiškai man įsipareigojęs. Jei aš blogai elgsiuos, jis suteiks man dar vieną ar dvi galimybes, tačiau galų gale atleis iš darbo.

Taigi, jei pamiršiu, jog Dievas yra mano Tėvas, melsdamasis pradėsiu derėtis: „Aš padariau tai ir tai, todėl dabar Tu man skolingas tai ir tai.“ Pirma, tai naikina gebėjimą aukštinti Dievą - tu praktiškai tik prašai. Antra, malda virsta manipuliavimu Dievu.

Aš turiu tris sūnus, ir visi jie skirtingi. Tačiau jei vienas iš jų pradėdavo blogai elgtis, jei vienas iš jų tapdavo mažiau klusnus, imdavo daugiau maištauti ar pan., mano, kaip tėvo, širdis labiau linkdavo prie jo. Aš imdavau labiau juo rūpintis, nes aš nesu jo viršininkas, aš esu jo tėvas! Todėl aš žinau, kad kai šaukiuosi Dievo Tėvo, aš kreipiuosi į Jį Jėzaus vardu. Ateinu pas Jį tik iš Dievo malonės. Aš žinau: Jėzus mirė už mane, todėl Dievas yra man įsipareigojęs.

Beje, jei sakau, kad Dievas yra mano Tėvas, ir žinau, jog Jis visada mane girdi, todėl galiu būti ramus ir aukštinti Jį, tai nereiškia, kad galiu ir toliau daryti nuodėmes. Jei nesilaikysi viršininko nustatytų taisyklių, tai jo taip smarkiai nežeis, bet jei nesilaikai tėvo taisyklių, tai drasko tėvo širdį.

Taigi, sakyčiau, jei Dievą vadinu Tėvu, tai reiškia, jog esu įsitikinęs, kad Jis maloningas ir visada mane išklausys, todėl prašydamas aš labiau pasitikiu. Iš kitos pusės, tai taip pat reiškia, kad turiu išpažinti savo nuodėmes, nes šis nuostabus Dievas padarė dėl manęs viską - sumokėjo neišmatuojamą kainą - brangią Jėzaus Kristaus auką ir priėmė mane į savo šeimą. Todėl turiu paklusti Jam dėl Jo begalinės malonės.

Taigi, kai kreipiesi į Dievą kaip į Tėvą, tai sustiprina visą tavo maldą. Jei nežinai, kad Dievas yra tavo Tėvas, visos maldos pasidaro blankesnės ir skurdesnės.

8 klausimas. Malda ir savęs pažinimas

Jūs rašote, kad malda padeda pažinti save. Gal galėtumėte tai paaiškinti?


K. S. Liuisas pateikia pavyzdį: jei esi išdidus žmogus, niekada nematysi Dievo, nes išdidus, į visus iš aukšto žvelgiantis žmogus negali matyti to, kas yra aukščiau už jį, kas yra didesnis. Būtent šis pavyzdys padėjo man suprasti, kad Dievo akivaizdoje aš mokausi nuolankumo. Iš tiesų aš nesuvokiu, koks nuodėmingas esu, kol neateinu švento Dievo akivaizdon. Būtent taip nutiko ir Izaijui. Kokie buvo pirmieji Izaijo žodžiai, jam atsidūrus „švento, švento, švento Dievo“ akivaizdoje? Jis nesako: „O, koks Tu šventas!“ Ne, jis sako: „Vargas man. <...> Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis“ (Iz 6, 5). Taigi jis iš karto suvokia savo nuodėmingumą - kuo ryškesnė šviesa, tuo aiškiau matai purvą ant savo rankų.

Kitaip tariant, priartėjęs prie tobulybės pamatai savo trūkumus. Ir niekaip kitaip iš tikrųjų nesuvoksime savo nuodėmingumo, ir nesuprasime, kas su mumis blogai, kol maldoje nepriartėsime prie švento Dievo.

Ar todėl mes nesimeldžiame? Nenorime pamatyti, kokie purvini esame?

Taip. Malda pažemina. Pavyzdžiui, jei iš tiesų esu nusiminęs, atėjus Dievo akivaizdon labai sunku likti nusiminusiam, nes sakai: „Viešpatie, Tu esi išmintingas ir viską žinai. Man nereikia liūdėti. Tu žinai, ką darai.“ Neįmanoma melstis, kai esi užrietęs nosį ar didžiuojiesi savo teisumu. Malda tuoj pat „išleidžia iš tavęs orą“.

9 klausimas. Neatsakytos maldos

Skaitydami Jokūbo laišką (Jok 4, 3) suprantame, jog yra tokių maldų, į kurias neatsakoma: kai meldžiamasi stabams, prašoma iš neteisingų motyvų. Ar galite tai paaiškinti? Į kokias maldas neatsakoma?

Dievas neduos to, kas tau pakenktų, kaip aš, būdamas tėvas, neduočiau savo vaikams to, ko jie prašo, nesuprasdami, kad tai jiems pavojinga, ir jie galbūt gali net susižeisti. J. I. Packeris savo knygoje apie maldą sako, kad nėra tokio dalyko kaip neatsakyta malda. Net ir Jonas Kalvinas sako, kad Dievas atsako į mūsų maldas, nors ne visada atsako taip, kaip mes prašėme. 

Taigi ir Packeris, ir Kalvinas sako, kad kartais mes prašome dalykų, kurie mums nėra geri, bet Dievas, kaip gerasis Tėvas, bando mums duoti tai, ko mes prašytume, jei žinotume viską, ką žino Jis, arba atsako vėliau ir ne taip, kaip mes prašėme.

Tačiau kartais mes prašome ko nors, skatinami blogų motyvų. Tuo metu mes to nesuvokiame. Tai gali būti savanaudiškumas, pasipūtimas ar išpūstos kokios tariamos dovanos... Kadangi prašome iš blogų motyvų, Dievas negali to duoti, nes tai tik pakurstytų mūsų išdidumą. Tai yra mums žalinga.

O kartais iš geriausių paskatų gali prašyti blogų dalykų - čia nei savanaudiškumas, nei stabmeldystė. Tai tiesiog neišmintinga, ir Dievas to tiesiog neduos. O stabmeldystės įkvėpti prašymai yra dar blogesni, ir Dievas į tokias maldas neatsakys.

10 klausimas. Naujoji knyga

Knygų apie maldą yra daug, ir kai kurios jų tikrai geros. Kaip manote, kas jūsų knygoje nustebins skaitytojus? Arba kuo jūsų knyga apie maldą išsiskiria iš kitų
?

Paminėsiu tris dalykus - manau, kad bent vienas iš jų žmonėms tikrai bus naudingas.

Pirma, ši knyga yra suprantamesnė už kitas. Ją parašiau todėl, kad yra daug gerų knygų apie maldą, tačiau jos arba krypsta į maldos teologiją, arba į praktiką, arba sužlugdo maldą. Negalėjau pasiūlyti žmonėms nė vienos knygos, kuri apimtų visas sferas - biblinį požiūrį į maldą, maldos teologiją ir maldos būdus. Kai kurie žmonės pasakytų, kad ši knyga - subalansuota ir ne per ilga.

Antra, ir tai gali stebinti, aš labai įsigilinau į Johno Oweno mokymą, ne tik į jo knygą apie Šventosios Dvasios vaidmenį maldoje, bet ir į jo knygą apie malonę bei pareigą mąstyti dvasiškai. Johnas Owenas yra mistikas. Jis tikrai tiki, kad galima tikėjimu matyti Jėzų Kristų - ne fizinėmis, bet širdies akimis matyti Dievo šlovę. Jis sako, kad turi būti sužadinti ir jūsų jausmai. Malda turi būti be galo ir be krašto džiaugsminga - jis yra mistikas būtent šia prasme. Tačiau tuo pat metu jis yra prastos nuomonės apie katalikišką misticizmą ir dar prastesnės nuomonės apie tai, kaip evangelikai maldoje bando pritaikyti katalikišką kontempliaciją.

Tuo ši knyga ir išsiskiria iš kitų. Daugelyje man žinomų knygų, kuriose kritikuojama kontempliatyvi malda, nepateikiama perkeisto, protestantiško požiūrio į maldą ir kontempliaciją. Apie tai kalba Martynas Liuteris, Džonatanas Edvardsas, Johnas Owenas. Tačiau daug žmonių, vengiančių kontempliatyvios maldos, bijo net šnekėti apie meditaciją ar apmąstymus, jie bijo kalbėti apie gilius patyrimus ir susitikimus su Dievu. Aš bandau pasakyti: „Ne, mes turime į tai eiti. Tokią malda praktikuojantys žmonės - puikūs žmonės. Tačiau tuo pat metu mes turime labai kritiškai žvelgti į kontempliatyvios maldos praktiką, kuri dabar taikoma bažnyčiose. Manau, kad skaitytojams mano nuomonė šiuo klausimu bus pakankamai įdomi.

Trečia, knygos pabaigoje yra praktinių patarimų. Radau begalę knygų, kuriose visgi bijoma pasakyti: „Štai taip iš tiesų galima melstis 15 ar 20 minučių.“ Aš stengiausi būti praktiškas. Manau, kad kai kurie žmonės iš tokio evangeliko reformato kaip aš tikisi šiek tiek daugiau, tad štai - egzegezė, imkit ir taikykit tai sau.

Iš www.desiringgod.org 
vertė Jurga Domarkaitė

www.btz.lt