Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Aktualu šiandien

Kodėl tikime Dievu, bet nuolat nerimaujame?

C. Groeschel
2015 May 18 d.

Kaip besiklostytų mūsų gyvenimas, lengvai atrasime dėl ko nerimauti. Kita vertus, nerimas patvirtina, kad nepasitikime Dievu taip, kaip galbūt tvirtiname tikį, t. y. nors tikime Dievu, bet labiau pasitikime savo paties gebėjimais nei Jo ištikimybe. Nerimaudami, kad prarasime darbą, iš esmės teigiame, kad mūsų aprūpintojas - darbas. 


Bet ar ne Dievas mus aprūpina? O jei Dievas sumanė mums ką nors kitą? O jei kelias į tą „ką nors kitą“ veda per skausmą? Ar mes vis tiek pasitikėsime, kad ir tada Dievas mus aprūpins?

Nerimas iš tiesų yra nepasitikėjimas Dievo pažadais ir jėga. Tai pasirinkimas mąstyti ir apsistoti ties blogiausiu atveju. Tai tikėjimas blogiu, o ne Dievu. Ne Dievas siunčia baimės ir nerimo dvasią. Ji - piktojo įrankis, kuriuo jis atitraukia mus nuo tikrojo tikslo. Jėzus tiesiog pataria niekuo nesirūpinti. (Mt 6, 25).

Žmonės dažnai būna apsėsti troškimo valdyti aplinkybes. Tiesa, kad gyvenime daug kas priklauso nuo mūsų gebėjimų, tačiau ne viskas. Nerimas rodo, kad nenorime leisti Dievui spręsti tam tikrų klausimų – na, bent ne taip, kaip Jis to nori, ir tikrai ne Jo numatytu laiku. Mėginimas užsikrauti naštą ne pagal savo pečius, baigiasi nerimu. Dievas mums atrodo per menkas, todėl gelbėtis nusprendžiame patys.

Tačiau kartais atrodo, kad tikėti - tai nieko neveikti ir leisti, kad už mus viską padarytų Dievas. 

Ar galime apsaugoti vaikus nuo visų pavojų? Ne. Ar Dievas gali paliepti savo angelams saugoti juos? Gali. Todėl protingai darykime tai, ką galime savo vaikams apsaugoti, o ko negalime, patikėkime Dievui. Ar nerimaudami apskritai galime ką pakeisti? Ne. Darykime, ką liepia Dievas, o ko negalime - patikėkime Dievui.

Reikia darbo? Pasirašykime CV. Kreipkimės į pažįstamus. Pasiskambinkime. Susitvarkykime. Tai išmintinga. Bet jei pastebite, kad net ir pasielgę išmintingai, vis tiek nerimaujame, prisiminkime, kad Dievas didesnis už mūsų bėdas ir nori, kad savo bėdas perduotume Jam. Nerimas tampa ženklu, įspėjančiu, kad laikas melstis. Maldoje baime grįstą galvojimą keičia tikėjimu grįsta galvosena. Išsakydami Dievui tai, dėl ko nerimaujame ar ko mums reikia, savo naštą atiduodame Jam. Pareiga daryti, ką galime, gula ant mūsų pečių, o ko negalime - jau ne mūsų reikalas. Tai atneša palengvėjimą, neatsiejamą nuo antgamtinės ramybės (Fil 4, 7).

Kuo pasitikime labiau - Dievu ar savimi? Jei Dievas daro tai, ką, anot mūsų, Jam ir reikėtų daryti, pasikliaukime Juo. Jei Dievas nedaro to, ką, anot mūsų, Jam reikėtų daryti, pasikliaukime Juo. Jei pildosi patys baisiausi košmarai, patikėkime, kad Jis - visavaldis. Ar vakar Dievas valdė? Be jokios abejonės. Ar šiandien Jis valdo? Žinoma, kad taip. Tai valdys ir rytoj. Net jei ateitis, kurią mums parinko Dievas, ne tokia, kokią mes pasirinktumėte, pasitikėkime Juo.

Pradžioje lengva nebus, bet ilgiau gyvendami su Dievu ir ne kartą įsitikinę Jo ištikimybe, tikrai galėtumėte liautis nerimavę. „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius“ (Pat 3, 5 - 6).

„Šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė“ bei kiti dalykai nustelbs Dievo gyvybę mumyse (Mt 13, 22). Niekad nebūsime laisvi nuo troškimų. Jei nereikia rūpintis maistu, tada neramių troškimų bangos užgrius iš kitos pusės - pinigų stygius, vienatvė, blogi santykiai ir kitos bėdos. Šis nerimo antplūdis - nuolatinis, jis liejasi tarsi tvanas, jei neleidžiame Dievo Dvasiai pastatyti užtvaros. Dievas sako, kad rūpintis turime tik santykiais su Juo. Jis pasirūpins, kad gyventume laimingai ir būtume ramūs net varguose, nesusipratimuose, susidūrę su šmeižtais, nes mūsų gyvenimas paslėptas Dieve (Kol 3, 3).

Daiva Širkaitė pagal Groeschel C. knyga „Krikščionis ateistas“  

www.btz.lt