Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Aktualu šiandien

Vieniši bažnyčioje

Eric Geiger
2015 March 16 d.

Per Kalėdas viename mažame Ilinojaus miestelyje (JAV) kai kurie gyventojai nustebę išsiaiškino, jog viena jų kaimynė Sunita Simons mirė. Be to, moteris numirė prieš metus, ir visą tą laiką jos palaikai pragulėjo jos namo garaže.

Moters palaikus aptiko giminės, kurie atvyko jos aplankyti iš Japonijos. Pagal tyrėjo žodžius, moteris mirė natūralia mirtimi.

Kai tai perskaičiau, drauge aš pajutau ir šoką, ir gilų liūdesį. Juk tai iki skausmo baisios vienatvės pavyzdys. Suspaudžia širdį pagalvojus, kad kažkas gali numirti ir visus metus gali taip ir likti nepastebėtas!

Bet juk galėjo būti kitaip. Jos vyras jau seniai buvo miręs, ir ši moteris sirgo depresija (ji pati dėl to buvo prisipažinusi). Kai ji numirė, net iš šalies buvo galima pastebėti, kad namuose kažkas atsitiko, „kad kažkas ne taip“. Prieangyje buvo išmėtyti daiktai, dėžės – jų mėnesių mėnesius niekas netvarkė. Kiemas buvo užžėlęs piktžolėmis. Kyla klausimas: ką sau galvojo kaimynai? Kodėl niekas pas ją neužėjo, nepasidomėjo, kas atsitiko?

Ši liūdna istorija paskatino mane pagalvoti apie tuos, kurie yra „nepastebimi“ mūsų bažnyčiose. Kaip Sunita „gyveno tarp žmonių“ ir tuo pat metu buvo visiškai nuo jų izoliuota, taip ir bažnyčioje yra nemažai tokių, kurie lanko bažnyčią ir taip pat yra izoliuoti. Sunita su savo kaimynais buvo susijusi tik tuo, kad jos elektros energijos tiekėjas buvo tas pats kaip ir kaimynų, jie gyveno toje pačioje gatvėje ir galbūt žiūrėjo tas pačias TV naujienas. Dar ją su kaimynais „vienijo“ orai. Tačiau visa tai negalėjo pakeisti realaus bendravimo, kai žmonės vieni pas kitus lankosi, padrąsina, vieni kitais rūpinasi, vieni kitiems tarnauja. Žmonės gali toje pačioje vietoje parkuoti automobilius, naudotis vienomis ir tomis pačiomis durimis ir tuo pačiu metu nebūti bendruomenė.

Bendruomenė numato dalyvavimą kitų žmonių gyvenime, o ne vien tik buvimą greta. Biblijos žodis: „koinonija“ (kuris paprastai verčiamas kaip „bendravimas“) turi dalyvavimo kitų gyvenime prasmę. Dievas nori, kad Jo vaikai vieni kitais rūpintųsi, kad mylėtų vieni kitus, padrąsintų ir tarnautų  vieni kitiems, o ne paprasčiausiai lankytų vienas ir tas pačias pamaldas ir klausytų vienus ir tuos pačius pamokslus.

Kaip tik dėl to mažos tikinčiųjų grupelės turi didelę reikšmę. Jų dėka, atsiranda daugiau galimybių kitiems tarnauti, rūpintis jų dvasinėmis ir kitomis reikmėmis. Jeigu bažnyčiai rūpi tik sekmadienio pamaldos, ji greičiausiai yra kongregacija, kurioje žmonės tik kontaktuoja, bet nebendrauja (nedalyvauja vienas kito gyvenime).

Savo knygoje „Keičiančios (gyvenimą) grupės“ (Transformational Groups) aš, remdamasis tyrimais, mėginu įrodyti, kad mažos tikinčiųjų grupės iš tikrųjų yra labai svarbios. Jos daro didelę įtaką žmonių dvasiniam gyvenimui. Tokių grupių nariai dažniau negu tie, kurie nepriklauso jokiai grupei, yra pasirengę dalintis Gerąja Naujiena su netikinčiaisiais, dažniau pasiaukojamai tarnauja kitiems, yra labiau dosnesni ir dažniau išpažįsta savo nuodėmes. Beje, tokie rezultatai neturėtų stebinti.

Mes savo bažnyčiose neturime lyginti kontaktų su tikru bendravimu. Mes neturime nusiraminti paviršutiniškai bendraudami. Kitu atveju mūsų bendruomenėse augs „nepastebimų“, kenčiančių dėl vienatvės žmonių skaičius.