Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Aktualu šiandien

Širdis, gerbianti kitus

Joyce Strong
2015 February 20 d.

Mylėti tampa lengviau, kai mes suvokiame, koks brangus Dievo akyse kiekvienas žmogus.

Savo knygoje Calvinas Milleris sako, kad meilė visada eina greta neapykantos - kaip tylios šachmatų figūros viena šalia kitos, skiriasi tik langelių spalva. Deja, tai yra tiesa. Vieną akimirką galime būti mylintys ir gerbiantys, kitą jau galime nekęsti. Mes žinome, kad esame įpareigoti mylėti Dievą, save ir vienas kitą. Neapykanta neatneš mums palaiminimo. Tačiau liniją tarp šių dviejų kraštutinumų brėžiame mes.

Kai žeminame, ignoruojame, nevertiname kitų gyvenimo, mes judame iš vieno šachmatų langelio į kitą, keisdami langelių spalvas pagal tai, kaip jaučiamės. Tačiau taip galime ir pralaimėti žaidimą. Visiškai nesvarbu, kieno atžvilgiu mes elgiamės nepagarbiai - valdžios, mums pavaldžių žmonių, o gal nevertiname savęs, menkiname savo poreikį būti gerbiami, principai visgi išlieka tie patys. Įvertina ir brangina tik mylinti širdis. Jei negerbsime kitų, mes niekada jų nemylėsime, kad ir kaip stengtumės.

Pagarba kitiems

Jei pradėsime vertinti kitų gyvenimą, nekreipdami dėmesio į jų elgesį kokiu nors vienu konkrečiu momentu, mes nešmeišime, neskaudinsime ir neatstumsime jų. Suvoksime, kad kiekvienas asmuo yra brangus Dievui ir mums.

Jei prisiminsime savo silpnybes, atrasime kantrybės iškęsti ir kitų silpnybes. Mylėdami kitus mes trokšime pasidalinti su jais laisve, kurią atradome pasitikėdami Dievu. Jei gerbsime kitus, pradėsime investuoti į santykius. Pripažindami kiekvieno žmogaus ypatingą vertę Dievo akyse, mes palaikysime juos ir padėsime jiems siekti savo svajonės. Kai mes užsitarnaujame žmogaus pasitikėjimą, būdami jam ištikimi, mes galime mažais žingsneliais raginti juos apsvarstyti galimybes priimti Dievo valią atitinkančius sprendimus.

Pagarba valdžiai

Toje pačioje situacijoje mes galime elgtis skirtingai: suklydę gailėtis ir melsti Dievo, kad Jis tai pakeistų, arba savo nusivylimą išlieti kitiems. Mes neturime pamiršti, kad Dievas yra pasaulio teisėjas. Kai mes žaidžiame teisėjus, prisiekusiuosius ir budelius, atsiduriame pavojuje - mes maitiname aroganciją ir teisuolišką, maištingą savo sielą.

Dovydo pavyzdys rodo, kad jis tai suvokė. Jis nepamiršo Sauliaus didybės, matė kenčiančią karaliaus širdį ir dėl jo sielvartavo. Bet kaip, jūsų nuomone, Dovydas sugebėjo mylėti žmogų, kuris troško jį nužudyti? Paprastai - Dovydas tiesiog gerbė Saulių, nes gerbė Dievą. Dovydas suvokė, kad Dievas per pranašą Samuelį patepė Saulių karaliumi (1 Sam 9, 15-16). Kol Saulius sėdėjo soste, Dovydas gerbė jį dėl jo turimos valdžios. Visi Dovydo veiksmai Sauliaus atžvilgiu rodė, kaip jis vertino ir mylėjo savo pamišusį karalių.

Dovydas pasigailėjo Sauliaus oloje (1 Sam 24, 4-22) ir mūšio lauke, kai Saulius ilsėjosi (1 Sam 26, 1-12). Dovydas meldė Sauliaus, kad prisimintų jo ištikimybę ir liautųsi karštligiškai jį persekiojęs (1 Sam 26, 17-25), tačiau Saulius nesiliovė persekiojęs, kol pats buvo nugalėtas ir krito ant savo paties kardo. Kai amalekietis karys pranešė žinią apie Sauliaus mirtį, Dovydo kariuomenė džiaugėsi, kad pagaliau Dovydas galės užimti sostą, suvienys tautą ir grąžins karalystei šlovę. Bet Dovydas žinią apie Sauliaus mirtį pasitiko perplėšdamas savo drabužius, raudodamas ir pasninkaudamas. Jis gedėjo karaliaus, Jehonatano ir žuvusių mūšio lauke - tų, kurie ilgus metus jį persekiojo.

Dovydas netgi parašė giesmę, kad pagerbtų žuvusį karalių ir jo sūnų, ir liepė visam Judui raudoti ir kartu giedoti (2 Sam 1, 17-27). Užuot priminęs Sauliaus silpnumus, Dovydas giedojo apie Sauliaus šlovę ir jėgą. Dovydas gerbė savo priešą net po jo mirties. Kaip naujai pateptas karalius jis gerbė ankstesnį karalių ne dėl jo veiksmų, bet kaip žmogų ir dėl jam patikėtos valdžios.

Pagarba pavaldiniams

Gerbti tuos, kurie yra mums pavaldūs, yra taip pat svarbu, kaip ir gerbti valdžią. Tiesą sakant, mes šiandien esame tikintieji todėl, kad Viešpats Jėzus Kristus gerbė savo Tėvą ir gerbia tuos, kurie Jam tarnauja.

Jėzus, gyvendamas žemėje tarp savo mokinių, niekada, net tamsiausią valandą, neprimindavo jiems jų praeities šešėlių, menko išsilavinimo, apmaudžių klaidų, kurias jie darė mokydamiesi pasitikėti Dievu, netgi jų išdavystės. Priešingai, Jis labai vertino tuos, kurie Jį sekė. Jis pasitikėjo jais ir kantriai aiškino jiems dvasines tiesas (Jn 15, 14-16; Mt 13, 10-52).Jėzus klausė savo mokinių net ir tuomet, kai jie elgėsi niekingai (Mk 10, 35-45). Jis rūpinosi mokinių fiziniais poreikiais, už juos meldėsi ir dalinosi su jais malone (Mk 8, 1-8; Jn 17, 22-26). Jėzui nerūpėjo lytis ar ekonominis statusas, Jis žvelgė į mokinių širdis. Jėzus linkėjo jiems viso, kas geriausia, ir žadėjo jiems didžių dalykų, kuriuos ištesėjo.

Kristus iki pat pabaigos guodė ir stiprino mokinius jų silpnumo akimirkomis. Palikęs juos prie kryžiaus, Jis grįžo, kad padrąsintų juos ir parodytų, kaip Šventosios Dvasios, kurią atsiųs, jėga gyventi toliau (Jn 20, 19-31; Apd 1, 1-8).Viešpats perleido savo karalystę būsimiems lyderiams - su Jo palaiminimu ir patepimu mokiniai apvertė pasaulį aukštyn kojomis. Jėzus visuomet gerbė Jį sekusius vyrus ir moteris, niekada iš jų nesijuokė ir nesityčiojo. Jis nenuvertino ir neatstūmė savo sekėjų, net jei jie, apimti silpnumo, ir parklupdavo.

Kristus žinojo, kad Jo mokiniai išmoks pamokas, tik tam reikia laiko. Jis su meile investavo į juos - skyrė jiems savo laiką. Jis vertino mokinius, ir jie tai žinojo. Jie buvo pasiruošę palikti viską, kad galėtų sekti paskui Jį. Dovydas, gerbdamas Saulių, gerbė Jehovą; Jėzus gerbė savo Tėvą, Dievą. Kadangi jie ištikimai laikėsi Dievo plano ir metodų, jie nesuklupo. Taip ir mes tarnausime sėkmingai, jei garbinsime Dievą ir gerbsime tuos, kurie mus veda ir kuriuos vedame mes. Dievas aprūpina vadovus daugeliu stiprybių, kurios reikalingos veiksmingai tarnystei ir vadovavimui. Kai mes vertiname ir gerbiame kitus, mes galime puikiai tai suderinti. Tačiau, kai mes negerbiame valdžios arba su tais, kuriuos mes vedame, elgiamės kaip su įrankiais savo tikslams pasiekti, mes nesukursime dieviškų santykių. Jei neprisiminsime Kryžiaus pamokos, peržengti ribą, kuri skiria nepagarbą nuo neapykantos, labai paprasta.

Atraskime Kryžių

Ne visada mes, krikščionys, elgiamės teisingai. Kartais, kai į mus sminga ietys, galime keletą jų nukreipti atgal. Kai mus išduoda tie, kuriems aukojame savo gyvenimą, jaučiame pagundą apkalbėti juos savo draugams. Tačiau ir sužeisti mes turime grįžti prie Kryžiaus ir atgailauti už tai, kad buvome gundomi neatleisti. Dievas su meile pasirūpins nuodėme mūsų širdyje ir išgydys mūsų širdies žaizdas, bet jei mes ką nors piktai apšnekėjome, svarbu nuoširdžiai atsiprašyti, kad santykiai su tuo žmogumi būtų atstatyti, kad vėl galėtume jį ar ją gerbti.

Ir tarnavimų vadovai kartais patenka į spąstus, galvodami, kad jie yra visa ko centras. Kai taip nutinka, vadovavimo stilius gali tapti diktatoriškas, į komandą renkami tik „tinkami" žmonės, siekiant išlaikyti valdžią ir tęsti tarnystę. Tuo metu gailestingasis Dievas kaip dangaus sargas įvairiais būdais mėgina mus įtikinti nusižeminti prie Jo kojų. Mes vėl ir vėl turime atrasti kelia prie Kryžiaus. Tai - pats svarbiausias mūsų gyvenime kelias. Mes vėl ir vėl ten keliausime. Ir kiekvieną kartą atgailaudami mes atrasime džiaugsmą ir dėkosime už apvalymą. Pagarbūs santykiai yra atstatomi, kai mes pripažįstame ir atgailaujame dėl savo nuodėmių. Jėzus garantuoja mums savo meilę, praskaidrina viziją, padeda pakilti ir vėl įstato į teisingą kelią. Jei trokštame atsisakyti nepagarbos kitiems, kasdien turime melstis Dovydo malda: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju“ (Ps 139, 23-24). Dievas parodys mūsų silpnybes, suteiks malonės mylėti kitus ir nesavanaudiškai jiems tarnauti. Jo akivaizdoje, garbindami Jį ir melsdamiesi, mes išgyvensime Jo nuolankumą. Mes vis labiau panašėsime į Jį ir vis aiškiau suvoksime vertę tų, kuriuos Jis sukūrė.

www.btz.lt