Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Aktualu šiandien

Dievo žodis pakeis tavo mąstymą

John Wilson
2015 February 09 d.

Ar pamenate, kada paskutinį kartą mokėtės mintinai kokią nors Šventojo Rašto ištrauką? Mokydamasis Biblijos mokykloje? O gal dar anksčiau, sekmadieninėje mokykloje, kai gavote užduotį išmokti 23-ąją psalmę? Nepamenate kada? Nieko tokio, gal dar prisiminsite.

Sakoma, kad Šventojo Rašto išmanymas yra evangelikų stiprybė. Jie sąmoningai mokosi mintinai Rašto eilutes. Tokia praktika buvo įprasta. Svarbiausias ištraukas pacituoti galėdavo net ir paskutinėse eilėse bažnyčioje sėdintys tikintieji, tad ką kalbėti apie pamokslininkus, kurie lengvai galėdavo pacituoti tiek Kunigų knygą, tiek Evangeliją pagal Luką.

Tai, kas buvo taip paplitę prieš kelis dešimtmečius, visiškai neišnyko, tačiau dabar tai jau nebėra visuotinai populiaru. Iš dalies tai atspindi ir mūsų kultūroje vyraujančias nuostatas bei pokyčius. Mes gyvename laikais, kai mokymasis mintinai yra niekinamas. Tokį požiūrį galima apibendrinti frazėmis „mechaniškas įsiminimas“, „mechaniškas mokymasis“. Sakoma, kad mokymasis mintinai neskatina kūrybiškumo, kritinio mąstymo ir konceptualaus suvokimo.

Tačiau tokios mintys - nepagrįstos ir neatitinka mūsų kasdienių patirčių, - juk mokantis būti gydytoju ar advokatu reikia įsiminti nepaprastai daug! Mes neturime kvailai manyti, kad tekstų ar natų įsiminimas gniuždo aktorių ir muzikantų kūrybiškumą.

Kodėl amerikietiškojo futbolo žaidėjas Peytonas Manningas yra toks puikus gynėjas? Iš dalies todėl, kad jis daugybę valandų praleidžia peržiūrėdamas varžybų įrašus, studijuodamas gynybos modelius, ieškodamas pavyzdžių, kuriuos reikėtų įsiminti, kad varžybų įkarštyje, susidūręs su 290 svarų sveriančiu puolėju, per kelias sekundės dalis galėtų priimti geriausią sprendimą.

Ką daro Helena Mirren, sužinojusi apie jai patikėtą naują vaidmenį? Ką mes visi darome nuo pat gimimo? Vyksta nuolatinis procesas: mes įsimename, pamirštame ir vėl stengiamės įsiminti. Ir labai dažnai tai darome net nesąmoningai.

„Kiekvieną kartą, kai skaitote knygą ar kalbatės, - sako JAV rašytojas George Johnsonas (mes galime pridėti: kai einate per gatvę, keičiate kūdikiui vystyklus ar mylitės), - jūsų patyrimas lemia fizinius pokyčius smegenyse. Vos per kelias akimirkas, susiformuoja naujos grandys, prisiminimai, kurie gali amžiams pakeisti jūsų pasaulio suvokimą.“

Žinoma, daugumos dalykų, kuriuos mes įsimename, poveikis nėra toks dramatiškas, kad amžiams pakeistų mūsų pasaulio suvokimą, bet tie pokyčiai iš tiesų realūs, ir, laikui bėgant, mes matysime pasekmes. Tad labai svarbu, kuo mes „maitiname“ savo protą, nes tai turės ilgalaikį poveikį. Pastorius Dallasas Willardas rašo: „Įsiminti Šventojo Rašto ištraukas yra vienas iš būdų, kaip mes galime „kontroliuoti“ savo sąmoningas mintis, jausmus, įsitikinimus ir net veiksmus, kuriuos lemia mūsų mintys.“

Dvasios tvirtybė

Prieš keletą mėnesių, man į rankas pateko nedidelė knygelė: Rašto mokymasis mintinai. Principai, padėsiantys įsiminti Dievo žodį. Nebuvau nieko girdėjęs apie jos autorių, Joshua Choonmin Kangą, kuris buvo pristatomas kaip vienos bažnyčios Los Andžele pastorius, parašęs per 30 knygų korėjiečių kalba ir vieną knygą anglų kalba. Kaip sakė pats autorius, ši man į rankas patekusi knygelė pradžioje taip pat buvo parašyta korėjiečių kalba, o po to buvo išversta į anglų kalbą.

Iš pirmo žvilgsnio knyga nepasirodė man labai miela. Joje buvo daugybė citatų: „Calvinas Coolidge sako: „Mes negalime visko padaryti iš karto, bet galime padaryti nors ką nors“ (kaip sako ir Larry Changas knygoje „Išmintis sielai“).“ Buvau linkęs padėti tą knygelę prie kitų ne itin naudingų dovanų, bet kažkas visgi patraukė mano dėmesį ir aš pradėjau ją skaityti. Gal tai lėmė knygelės autoriaus noras apginti jau nebemadingą įprotį įsiminti Šventojo Rašto eilutes ar ilgesnes ištraukas? Pradėjus skaityti, knygelė mane įtraukė. Nekreipiau dėmesio net į stilistikos trukdžius.

Mane traukė kažkas kita. Nerandu geresnių žodžių, tad pavadinsiu tai „dvasios tvirtybe“. Knygos autorius metė man iššūkį. Kai jį priėmiau, suvokiau Šventojo Rašto eilučių įsiminimo svarbą. Ar nebuvau anksčiau girdėjęs pavyzdžių, kaip mokytis Šventojo Rašto eilučių mintinai ir kaip svarbu tai daryti? Bet šios knygelės autorius primygtinai siūlė laikytis kasdienės disciplinos: ne daugiau kaip 30 minučių ir ne mažiau kaip 15 minučių per dieną, - ragino jis su jam būdingu charakterio tvirtumu. Tai mane pribloškė. Jis kvietė nuolatos prisiminti ir naujai pažvelgti į jau išmoktas eilutes, vėl ir vėl iš naujo jas apmąstant, atnaujinant meilę Dievui ir Jo žodžiui.

Perskaitęs tą knygelę, pradėjau ją skaityti iš naujo, stengdamasis ir pritaikyti tai, ką perskaičiau. Aš tikrai atradau kai ką nuostabaus! Galiu pasakyti, kad dauguma Šventojo Rašto eilučių, kurias norėjau įsiminti, nebuvo man visiškai naujos, bet ne visas jas taip puikiai prisiminiau, kad galėčiau tiksliai pacituoti. „Bet ar tai svarbu? Jei suvoki ištraukos prasmę, tai ar svarbu ją mokėti žodis žodin? Juk dauguma iš mūsų (įskaitant ir mane), skaitome jau Biblijos vertimą, o juk skirtingų vertimų dabar yra tokia daugybė!“

Perskaitęs minėtą knygelę, rekomendavau ją daugybei draugų ir pažįstamų. Dauguma jų mandagiai išklausydavo, bet nesusidomėjo tiek, kad imtų patys ją skaityti. Kai kurie mano draugai ir pažįstami, kilę iš katalikiškos aplinkos, prisiminė niūrią katechizavimo patirtį paauglystėje ar jaunystėje. Kiti pasidžiaugė, kad reikiamą Biblijos ištrauką dabar jie akimirksniu gali atsiversti kompiuteryje ar net mobiliajame telefone, - suprask: mokytis Biblijos ištraukas mintinai yra laiko ir jėgų švaistymas, o galbūt tai net pernelyg didelis susikoncentravimas į save, apleidžiant tai, ką Jėzus ragino mus daryti.

Mes gyvename laikais, kai mokymasis mintinai yra niekinamas. Tačiau toks mąstymas - nepagrįstas, tam prieštarauja ir mūsų kasdienė patirtis.

Žinoma, ir šį procesą galima iškreipti, kaip lengvai galima iškraipyti bet ką, net ir maldą. Minėtos knygelės autorius pastebi, kad Jėzus buvo įpratęs skaityti Raštą sinagogoje (Lk 4, 16), jis melsdavosi anksti ryte (Mk 1, 35), buvo pratęs melstis ant Alyvų kalno (Lk 22, 39) ir, kaip mokytojas, mintinai citavo Raštus. „Kai mes mokomės ir siekiame įsiminti Šventojo Rašto eilutes, mes sekame Jėzaus pavyzdžiu, einame Jo pėdomis. Mes siekiame gyventi taip, kaip Jis gyveno. Mes susikaupiame ir nukreipiame savo mintis į Jo žodį“, - rašo knygos autorius.

Vėl ir vėl autorius pabrėžia, kad tikslas nėra tik įsiminti Rašto eilutes. „Kai mes medituosime, giliai apmąstysime Šventojo Rašto žodžius, - rašo jis, - savo gyvenime mes pradėsime matyti ir Dvasios vaisius. Kuo labiau mes siekiame įsiminti Žodį, tuo turtingesni tampame. Melodingas Dievo žodžio skambesys tarsi aidas suskamba mumyse. Tada mes susitinkame su Dirigentu, mūsų Viešpačiu Jėzumi, Šventąja Dvasia, kuri padeda mums įsiminti Raštą, ir Tėvu, kuriam kyla visa šlovė.“

Žinote, kartais aš nusileidžiu į savo namo rūsį, kur sudėtos ne taip dažnai skaitomos knygos. Būdamas ten, dažnai randu ir kelias knygas, kurių nė neieškojau, bet tos knygos, galinčios padėti man vienoje ar kitoje sferoje kaip tik tuo metu, tarytum magiškai atsiduria mano rankose.

Taip nutinka ir žvalgantis po mūsų atminties „rūsius“. Atminty iškyla prieš keletą dešimtmečių girdėti, Šventąjį Raštą cituojantys balsai - ne visus juos jau atpažįstu. Vieni jų skamba aiškiai, kitus vos girdžiu, kai kurie „saldūs“, kiti skamba su patosu. Tarp visų tų balsų yra ir mano mamos, dabar jau 88 metų moters, balsas. Mano mama gimė misionierių šeimoje ir augo laikais, kai Šventojo Rašto mokymasis mintinai buvo gerbiamas. Ji buvo apdovanota nepaprastai gera atmintimi, tad jai tai sekėsi kur kas geriau nei daugeliui kitų. Jai svarbu buvo ne tik įsiminti, bet ir apmąstyti Dievo žodį. Bet jei kada ji cituodavo Bibliją, cituodavo labai užtikrintai - tos eilutės jai buvo nepaprastai gerai pažįstamos.

Šiandien ji negali pacituoti nė vienos eilutės. Jai apskritai sunku pasakyti bet kokį sakinį. Dažnai ji pradeda ką nors sakyti, ištaria vos keletą žodžių ir nutyla - nebegali tęsti. Žinote, Rašto eilučių mokymasis mintinai nėra stebuklinga praktika, kuri leis mums pabėgti nuo visų žemiškojo gyvenimo naštų. Tačiau tikiu, kad Dievo žodis guodžia ir stiprina mano mamą iš vidaus. Mes pasitikime pažadais, kuriuos primena ir pastorius D. Willardas: „Kai mokomės mintinai, Dievo žodžiai apsigyvena mūsų kūne, mūsų socialinėje aplinkoje, mūsų sielos gelmėse ir nuolatos kreipia mūsų valią. Jie tampa mūsų esybės dalimi, ta galia, ta substancija, kuri stiprina ir nukreipia mus, net kai apie tai negalvojame. Reikiamu metu jie tampa sąmoningomis mūsų mintimis ir veiksmais. Apie tai Jėzus ir kalbėjo, sakydamas: Aš pas juos ateisiu ir apsigyvensiu.

Nesvarbu, ar mano mama prisimena kokią Šventojo Rašto ištrauką, tačiau Žodis prisimena ją, ir ji, girdėjusi maloningą Jo kvietimą, pasilieka Jame.

Įprotis mintinai mokytis Rašto eilutes gali būti sumenkintas iki technikos, rungtynių ar kartojimo be jokio supratimo, bet tai gali ir padėti mums įsilieti bei dalyvauti nepaprastai „melodingame koncerte“, kaip kad švęsdami Eucharistiją, dalyvaudami Viešpaties Vakarienėje, mes dalyvaujame dar laikų pradžioje numatytoje šventėje. Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų! (Ps 119, 103).

www.btz.lt