Pamokslai

Dovydo senatvė

Aleksėjus Kolomicevas
2015 January 26 d.

Žmonijos išgelbėjimo plane kai kurie Dievo žmonės vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Kalbėdamas apie tokius žmones, Dievas nori mus kažko pamokyti. Vienas iš tokių žmonių - karalius Dovydas, kurį pats Dievas pavadina „vyru pagal mano širdį". Tad pažvelkime į šio nuostabaus žmogaus senatvę.

Gyvenimo vaisiai senatvėje

Štai kas sakoma apie senatvę 92 psalmėje: „Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras. Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali, kad skelbtų Viešpaties teisumą. Jis yra mano uola ir Jame nėra neteisybės.“ (Ps 92, 12-14). Visų pirma, čia kalbama ne apie bet kurį pagyvenusį žmogų, bet apie teisiuosius - tuos, kurie pažįsta Dievą ir su Juo gyvena. Antra, pabrėžiama, kad jie „pasodinti" Viešpaties namuose, - Viešpaties namai jiems labai svarbūs. Toliau sakoma, kad jie „žydi" Dievo kiemuose, - visa, ką jie turi geriausia, skirta Dievo namams, Jo bažnyčiai, Jo tautai. Tai žmonės, kurie rimtai žiūri į Dievą ir Jo tautą - bažnyčią, jie darbuojasi taip, kad Dievo šlovė per juos taptų regima aplinkiniams. Štai tokie žmonės, net ir būdami seni, vis dar neš vaisių.

Visai kitoks žmogus, nepažįstantis Dievo. Kuo jis vyresnis, tuo nuobodesnis, vis labiau nepatenkintas, vis sunkiau jam įtikti. Senatvė bus vaisinga ir visavertė tik tuomet, jei žmogaus gyvenimo tikslas yra skelbti Viešpaties didybę ir šlovę. Kuo labiau mes artėsime prie amžinybės slenksčio, tuo labiau suprasime, kad išties tai vienintelis tikslas, dėl kurio verta gyventi. Visa kita su kiekvienais metais vis labiau praras savo vertę.

1 Kronikų 29, 28 pasakyta: „Jis [Dovydas] mirė sulaukęs žilos senatvės, turtingas ir gerbiamas; jo sūnus Saliamonas užėmė jo vietą.“ Dovydas visuomet pripažindavo absoliučią Dievo valdžią savo gyvenime. Jis suvokė, kad paklusnumas Dievo valiai - tai didžiausias gėris, kokį tik gali patirti žmogus. Nors Dovydas nusidėdavo, bet visada ir atgailaudavo. Būtent šios savybės ir lėmė Dovydo senatvę, o jo gyvenimas subrandino brangius vaisius.

Žmogus, priklausantis nuo Dievo

Visų pirma, Dovydas nuo jaunystės suvokė savo visišką priklausomybę nuo Dievo, ir šis suvokimas su amžiumi tik stiprėjo. Dažniausiai žmogus, kuris nepažįsta Dievo arba neauga Jo pažinime, kuo tampa vyresnis, tuo labiau pasitiki savimi, jaučiasi vis labiau patyręs, išmintingesnis. Pagyvenęs žmogus jaučiasi galįs visus mokyti ir susierzina, kai kažkas nori jam patarti. Tačiau kuo ilgiau tikintysis gyvena, tuo aiškiau suvokia, kad Dievas yra viskas visame, o jis pats net nežino, kaip reikia žinoti.

Prisimenu, kai mokiausi seminarijoje, mus mokė įvairaus amžiaus profesoriai: jauni ir pagyvenę. Pastebėjau, kad ko nors paklausus jaunesnio mokytojo, jis tiesiog akimirksniu pateikia tau aiškų, kategorišką atsakymą. Visai kitaip elgėsi vyresnio amžiaus profesoriai. Mums dėstė toks senukas, kuris buvo pasaulyje autoritetingiausias Naujojo Testamento specialistas. Kai paklausdavome ko nors, jis giliai susimąstydavo, ir galiausiai tardavo: „Žinai, brolau, man reikėtų pagalvoti apie tai. Šiuo klausimu yra keletas nuomonių, aš turiu šį tą pasitikrinti, ir galėsiu tau atsakyti rytoj." Kito susitikimo metu jis būtinai atsakydavo į pateiktą klausimą: „Remiantis štai tuo, labiausiai tikėtina, kad atsakymas turėtų būti toks..." Paradoksas - kuo daugiau žmogus žino, tuo nuolankesnis jis yra, tuo labiau abejoja savo pažinimu. Matome, kad ir Dovydui Dievas iš savo malonės suteikė tokį charakterio bruožą: jis suvokia savo priklausomybę nuo Dievo. Tai labai svarbu. Paklausykime, ką jis šneka apie save būdamas jau senas:

„Karalius atsistojęs tarė: „Paklausykite, mano broliai, mano tauta. Aš norėjau statyti namus Viešpaties Sandoros skryniai, pakojį mūsų Dievui ir buvau pasiruošęs statybai, bet Dievas man tarė: ‘Tu nestatysi namų mano vardui, nes tu esi karys ir praliejai kraują'. Tačiau Viešpats, Izraelio Dievas, pasirinko mane iš visų mano tėvo namų, kad būčiau karalius viso Izraelio. Jis išrinko iš Judo giminės mano tėvo namus ir iš mano tėvo sūnų mane panorėjo paskirti viso Izraelio karaliumi." (1 Krn 28, 1-4). Pasenęs Dovydas sušaukia visus geriausius Izraelio tautos žmones ir pradeda kalbėti apie savo gyvenimą ir tai, kas jam svarbiausia - pastatyti Viešpačiui namus. Bet Dovydas pabrėžia ne savo nuopelnus, o Dievo. Jis rodo į savo silpnybes: Dievas jam uždraudė statyti šventyklą, palaikęs jį netinkamu, nes kaip karys jis praliejęs daug kraujo. Dovydas nė kiek nesididžiuoja, kad tapo karaliumi, nes puikiai suvokia, kad tai įvyko tik dėl Dievo malonės ir pasirinkimo. Tai atskleidžia karaliaus brandą. Žmogus nesusireikšmina ir nesiekia, kad jo nuopelnai būtų pripažinti. Jis laisvas Viešpatyje.

Tęsdamas toliau, Dovydas vėl rodo į Dievo nuopelnus: „Viešpats davė man daug sūnų ir iš visų Jis pasirinko Saliamoną, kad jis sėdėtų Viešpaties karalystės soste ir valdytų Izraelį. Jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas pastatys mano namus ir mano kiemus; Aš jį išsirinkau savo sūnumi ir Aš būsiu jam tėvas. Be to, Aš įtvirtinsiu jo karalystę per amžius, jei jis vykdys mano įsakymus ir nurodymus kaip iki šiolei'“ (1 Krn 28, 5-6). Ne pats Dovydas pasirinko sau įpėdinį, tai padarė Dievas. Greičiausiai Dovydas pasirinktų kitą sūnų, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su didžiausia jo gyvenimo klaida. Juk Saliamonas - Betšebos sūnus, visiems primenantis skaudžiausią Dovydo nuodėmę.

Dovydas ne tik paklūsta Dievo valiai, bet ir atiduoda Dievui šlovę už jo pasirinkimus. Tai nepaprastai svarbu suprasti, nes būtent ši savybė nulemia, kaip klostysis mūsų gyvenimas. Tačiau Šventajame Rašte apstu pavyzdžių, kaip žmonės, kurie pasitikėjo Dievu ir vaikščiojo prieš Jį pagarbioje baimėje jaunystėje, subrendę tampa labiau pasitikintys savimi. Vienas iš jų - Judo karalius Asa, Dovydo provaikaitis. Antroje Kronikų knygoje, 14-16 skyriuose matome kontrastą - koks jis buvo jaunystėje ir kokiu tapo senatvėje. 14-ame skyriuje skaitome, kaip prieš Judo žmones išėjo Etiopų kariuomenė. Tuomet „Asa šaukėsi Viešpaties, savo Dievo: „Viešpatie, Tu gali padėti ir galingam, ir bejėgiui. Padėk mums, Viešpatie, mūsų Dieve, nes mes šliejamės prie Tavęs ir Tavo vardu einame prieš šitą daugybę! Viešpatie, Tu esi mūsų Dievas, tenenugali Tavęs žmogus". Viešpats sumušė etiopus priešais Asą ir Judą, ir etiopai bėgo.“ (2 Krn 14, 11). 

Praeina 30 metų, karaliui puikiai sekasi, bet ir vėl iškyla panaši problema. Dabar šaliai grasina priešas iš šiaurės. Ką daro Asa? Ar jis tapo protingesnis? Ne, jis labiau pasitiki savimi ir bando pats spręsti problemą. Tikriausiai samprotauja: „Kaip mums apsiginti? Gal galėtume pasisamdyti stipresnę kariuomenę? Bet iš kur gausime pinigų? Taigi iš Šventyklos galima paimti aukso ir sidabro." Ir štai karalius paima Šventyklos brangenybes ir pasamdo Sirijos karalių, kad įveiktų savo šiaurės kaimyną. (2 Krn 16, 1-6). Tuomet pas karalių ateina Dievo žmogus, pranašas, ir štai kaip įvertina Asos poelgį: „Tuo metu regėtojas Hananis, atėjęs pas Judo karalių Asą, jam tarė: „Kadangi tu pasitikėjai Sirijos karaliumi, o ne Viešpačiu, savo Dievu, Sirijos karaliaus kariuomenė ištrūko iš tavo rankų. Ar etiopai ir libiai neturėjo didžiulės kariuomenės, kovos vežimų ir raitelių? Kadangi pasitikėjai Viešpačiu, tai Jis juos atidavė į tavo rankas. Nes Viešpaties akys stebi visą žemę, kad parodytų savo galią dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš Jį. (kurie yra su juo visa širdim - LBD vertimas, vert. past.) Tu pasielgei neišmintingai, todėl nuo šiol turėsi daug karų" (2 Krn 16, 7-9).

Kas pasielgė neišmintingai? Išmintingasis, patyręs senolis. Būdamas jaunas, pasielgė išmintingai, o štai pasenęs - suklydo. Ir ne todėl, kad stokojo patirties ar pažinimo, priešingai. Problema - pasitikėjimas savimi ir savo išmintimi, savo jėga, o ne Dievo. Pažiūrėkime, kaip reaguoja karalius į Viešpaties pabarimą: „Asa, užsirūstinęs ant regėtojo, įmetė jį į kalėjimą, nes labai supyko ant jo dėl to dalyko.“ (2 Krn 16, 10). Ne ant savęs pyksta karalius, kad pasielgė neišmintingai, bet ant pranašo, kuris drįso jam apie tai pasakyti. Būtent taip reaguoja žmonės, kurie neteisingai paseno - išlieja įtūžį ant aplinkinių. Gera pradžia dar negarantuoja gerų gyvenimo vaisių pabaigoje. Deja, tai būdinga daugeliui brandžių krikščionių. Kuo vyresni tampa, tuo labiau jie vaizduojasi esą kažkuo, tuo labiau pasitiki savimi. Tai tarsi savaime ateina. Iš tiesų pažinimas auga, patirties daugėja, ir pradeda atrodyti, kad tu jau nusipelnęs, išskirtinis. Štai kodėl kasdien turime būti nuolankūs. Senatvėje Viešpaties baimė ne mažiau svarbi, nei jaunystėje.

Teisingos vertybės

Tai antroji svarbi Dovydo savybė. Jei žmogus ilgus metus gyvena bijodamas Viešpaties, tai suformuos ir jo vertybes. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Dovydas rūpinosi ne ekonomika ar valstybės stabilumu, ar savo, kaip politiko, įvaizdžiu. Visas savo jėgas jis skyrė Viešpaties namų statybai. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į tai, kas pasiliks amžinai. Savo gyvenimą jis norėjo investuoti į tai, kas padėtų tautai priartėti prie Dievo. Tai svarbus dievotos senatvės bruožas: kuo žmogus arčiau amžinybės, tuo mažiau jam svarbūs materialūs dalykai. Jam jau nerūpi mašinos, namai, karjera, mados, pokyliai, įvaizdis aplinkinių akyse - jo žvilgsnis fokusuojasi į amžinuosius dalykus. Būtent todėl Dovydas surenka visą tautą ir ne tik įsako Saliamonui pastatyti Viešpačiui Šventyklą, bet ir pasirūpina viskuo, kas bus reikalinga. „Dabar įsidėmėk! Viešpats tave išsirinko, kad pastatytum namus šventyklai. Būk stiprus ir daryk tai". Dovydas davė savo sūnui Saliamonui šventyklos planą: prieangių, pastatų, sandėlių, aukštutinių ir vidinių patalpų ir Švenčiausiosios; taip pat ir kitus brėžinius, kurie buvo jo širdyje: Viešpaties namų kiemo, visų aplinkui esančių patalpų, Dievo namų turtų saugyklos ir pašvęstų daiktų saugyklos, patalpų kunigų bei levitų padaliniams ir įvairiems šventyklos darbams, ir visų Viešpaties namų tarnystės indų. (1 Krn 28, 10-13).

Matome, kad Dovydui rūpi ne tai, kas pastatys šventyklą ir už tai susilauks šlovės, bet kad ji būtų pastatyta. Jam rūpi, kad Dievas gyventų su savo tauta. Dovydas ne tik paruošė aukso Šventyklos reikmėms, bet ir apskaičiavo, kiek jo reikės kiekvienam daiktui nulieti (14-18 eil). Saliamonui buvo paruoštas pastato projektas ir visos reikalingos medžiagos. Tam Dovydas panaudojo ne tik karališką iždą, bet paaukojo nemažai ir savo nuosavybės (1 Krn 29, 2-5). Jis mato šio projekto vertę, todėl investuoja į jį viską, ką gali. Toks pavyzdys įkvepia aukoti ir kitus izraelitų vyresniuosius.

Labai svarbu, kokios yra mūsų vertybės. Šiandien teigiama, kad jaunimui sunku išsiugdyti teisingas vertybes, nes mokykloje per mažai to moko. Bet juk svarbiausias vaikų kelrodis yra jų tėvai. Vaikai stebi, kur tėvai investuoja savo laiką, jėgas, sugebėjimus, pinigus, ir pagal tai kuria savo gyvenimus. Tėvų vertybės daro įtaką vaikams. Teisingos vertybės atneša džiaugsmą Dievo žmonėms. Štai kodėl svarbu, kad bręsdamas žmogus vis labiau vertintų tai, kas vertinga Dievui, o ne pasauliui.

Šlovinimas arba dėkingumas

Dar vienas svarbus Dovydo bruožas - jis nepaliauja šlovinti Dievo. Dažnai pagyvenę žmonės garsėja savo nepasitenkinimu. Juk iš tiesų yra dėl ko: sveikata šlubuoja, jaunimas nepagarbiai su jais elgiasi, ir apskritai, viskas ne taip, kaip turėtų būti... Vis dėlto Dovydas elgiasi kitaip - jo širdis pilna dėkingumo. Nors jo gyvenimas buvo išties sunkus - ilgus metus teko slapstytis nuo Sauliaus nepagrįstos rūstybės, patirti gėdą ir sūnaus Abšalomo išdavystę bei daug kitų negandų, - vis dėlto žilagalvis senolis Dovydas stovi prieš visą susirinkimą ir garbina Viešpatį. „Dovydas garbino Viešpatį susirinkusiųjų akivaizdoje ir tarė: „Garbė Tau per amžius, Viešpatie, mūsų tėvo Izraelio Dieve! Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje. Viešpatie, Tavo yra karalystė ir Tu esi valdovas virš visko. Iš Tavęs ateina turtai ir garbė, Tu viskam karaliauji. Tavo rankoje yra jėga ir galybė, Tu gali išaukštinti ir suteikti stiprybės. Mūsų Dieve, mes dėkojame Tau ir giriame Tavo šlovingą vardą. Kas esu aš ir kas mano tauta, kad mes galėtume taip dosniai aukoti Tau? Juk iš Tavęs ateina viskas, o mes tik atiduodame, ką gavome iš Tavęs. Mes esame svetimi ir ateiviai Tavo akivaizdoje, kaip buvo ir mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje kaip šešėlis ir nė vienas nepasiliekame.“ (1 Krn 29, 10-15).

Dovydas aiškiai mato visa, kas vyksta, ir supranta, kad viskas ateina iš vienintelio šaltinio - Viešpaties. Jis suvokia, kad pats iš savęs jis nieko vertas. Jis suvokia žmogaus gyvenimo trapumą, todėl be galo dėkingas už visą patirtą gėrį. Jei atidžiau pažvelgtume į savo gyvenimą, pastebėtume begalę Dievo palaiminimų. Išmokime būti dėkingi ir iš visos širdies šlovinti Dievą. Kad ir kokia būtų šiandieninė tavo situacija, visada gali atrasti už ką dėkoti ir dėl ko skųstis. Tu renkiesi, kaip elgsies. Dovydas pasirinko šlovinti Dievą.

Manau, kad šios trys aptartos savybės - savo priklausomybės nuo Dievo suvokimas, teisingos vertybės ir dėkingumas - formuoja žmogaus charakterį senatvėje. Tačiau dar trumpai žvilgtelėkime į kitus du svarbius Dovydo bruožus.

Rūpinimasis tautos dvasine būkle

Dovydas brangina Dievo tautą. Būtent dėl tautos jis ir nori pastatyti šventyklą, kad tauta artėtų prie Viešpaties: „Taigi dabar viso Izraelio ir mūsų Dievo akivaizdoje jums sakau: klausykite ir vykdykite visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus, kad gyventumėte šioje geroje žemėje ir ji liktų jūsų vaikams per amžius.“ (1 Krn 28, 8). Karalius supranta, kas svarbiausia gyvenime, ir stengiasi tai perteikti visai tautai. Tačiau jis meldžiasi Dievui už tautą, suvokdamas, kad vien įtikinėjimų nepakanka: „Mano Dieve, žinau, kad Tu ištiri žmonių širdis ir mėgsti nuoširdumą. Aš visa tai paaukojau iš tyros širdies ir matau, kad čia esanti tauta aukoja Tau su džiaugsmu ir noriai. Viešpatie, mūsų tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, išlaikyk savo tautos širdžių nusistatymą tokį, koks jis šiandien, kad jie liktų Tau ištikimi.“ (1 Krn 29, 17-18). Karaliui svarbu ne piniginės lėšos, kurias aukoja tauta, bet jų širdies nuostata - pasišventimas Viešpaties darbui. Juk ne visada tauta turės aukso, ne visada turės tokias galimybes aukoti. Todėl Dovydas prašo ne materialios aukos, bet kad žmonių širdys visada linktų prie Dievo. Jis žino, kad tai svarbiausia.

Rūpestis ateinančia karta

Dovydui rūpi ne tik tauta, bet ir jo sūnūs - jaunoji karta. Turime pripažinti, kad vaikai - silpniausia grandis Dovydo gyvenime. Šis žmogus buvo tvirtas karys, patyręs daug išbandymų, daug pergalių ir pralaimėjimų, bet silpnas kaip tėvas, nes per mažai laiko skyrė vaikams. Prisiminkime Adoniją, Abšalomą, įvairius konfliktus tarp karaliaus sūnų. Turbūt todėl Dovydui ypatingai rūpi pamokyti Saliamoną Dievo baimės: „O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir Jam tarnauk tobula širdimi ir su tikru noru, nes Viešpats ištiria visų širdis ir siekius. Jei Jo ieškosi, rasi Jį, o jei Jį paliksi, Jis atmes tave amžiams.“ (1 Krn 28, 9-10). Dovydas ragina Saliamoną būti ištikimą, suprasdamas, kad būtent tai nulems jo karaliavimo sėkmę. Prieš iškeliaudamas Dovydas drąsina savo įpėdinį pastatyti Viešpaties namus ir dar meldžiasi už sūnų: „O mano sūnui Saliamonui duok tobulą širdį, kad jis laikytųsi Tavo įsakymų, nuostatų bei paliepimų ir pastatytų šventyklą, kuriai paruošiau reikalingų medžiagų.“ (1 Krn 29, 19).

Dovydas mirė sulaukęs žilos senatvės, turtingas ir gerbiamas. Jis buvo ne toks jau senas - šiek tiek per 70 metų. Šiandien daugelis gyvena ilgiau. Bet svarbu ne tiek gyvenimo trukmė, kiek jo kokybė: Dovydas buvo visų gerbiamas ir mėgavosi gyvenimu net ir senatvėje. Tai yra Viešpaties palaiminta senatvė, kurią gali mėgautis kiekvienas Dievo vaikas, jei tik puoselės tas penkias savybes, kurias matėme Dovydo gyvenime.

www.btz.lt