Straipsniai

Neatsakytų maldų skausmas

Andrejus Blinkovas
2015 January 22 d.

Dievas atsako į mūsų maldas. Ir vis dėl to, gyvenime dažnai būna taip, kad daugelis krikščionių giliai širdyje nešioja neišpažintą nuoskaudą dėl neatsakytų maldų, ir tai labai trukdo jiems augti dvasiškai.

Jeigu tuo pačiu metu paspaustumėte ir stabdžio, ir greičio pedalus - automobilis reaguotų neadekvačiai, o jei tai darytume dažnai, jis labai greit sugestų. Žmonių, nusivylusių Dievu dvasinis gyvenimas panašus į tokį vairavimą - jie jaučia pašaukimą artintis prie Dievo, tačiau neužtikrintumas ir nusivylimas tarsi nuolat užkerta kelią.

Sesuo Rima kartą meldėsi, ir Viešpats prisilietė prie jos širdies. Savo širdyje ji išgirdo: „Tu įsižeidus ant manęs nuo devyniolikos metų.“ Rima pradėjo verkti, prisiminusi, kad kai jai buvo devyniolika metų, staiga mirė jos tėtis, palikęs šeimą be duonos kąsnio. „Dieve, kodėl Tu tai leidai?!“, - klausė ji Dievo. Ėjo laikas ir Rima susitaikė su tėvo netektimi, įstojo studijuoti teologijos, tačiau užsigavimas ant Dievo tūnojo jos širdyje iki tos dienos, kai ji maldoje išpažino Viešpačiui savo klausimus, nuoskaudą, kartėlį ir susitaikė su Dievu...

Man, kaip pastoriui, gerai žinomi neatsakytų maldų išgyvenimai. Žinoma, mes mokame atrasti teisingą teologinį paaiškinimą, kodėl Viešpats neatsakė į tą ar kitą maldą, tačiau nuo to nesikeičia širdies būsena, į kurią lengvai gali patekti atmetimo šaltukas, nepasitikėjimas, o vėliau - nusivylimas Dievu. Jeigu dėl to nebūsime visiškai atviri Dievui, galiausiai mūsų tikėjimo laivas gali sudužti.

Leiskite papasakoti dar vieną istoriją iš brolio Aurimo gyvenimo. Jaunas žmogus pajuto troškimą tarnauti Viešpačiui - ganyti bažnyčią. Aurimas paaukojo savo pasaulietinį darbą ir įstojo į dvasinę seminariją. Baigusį mokslus jį pakvietė tapti pastoriumi viena iš denominacijų Amerikoje. Aurimas išvyko labai džiaugdamasis ir nusprendęs tarnauti ganytoju visą savo gyvenimą. Praėjo viso pusantrų metų, kai bažnyčios taryba paskelbė nuosprendį: mums netinka šis jaunas žmogus, nes jis turi per mažai patirties, yra pernelyg karštas ir nesukalbamas. Denominacijos vadovybė buvo rūsti - jei nesugebėjai būti šios bažnyčios pastoriumi, nesi reikalingas nė vienoje denominacijos bendruomenėje...

Visiškai sudaužytas Aurimas grįžo į seminariją - ten, kur jį mylėjo tokį, koks jis buvo, ir pradėjo dirbti administratoriumi. Gili nuoskauda draskė jo širdį kelerius metus. Pirma, Aurimui reikėjo atleisti tiems žmonėms. Laikas ėjo ir širdis ėmė „atitirpinėti“. Taip pat jam buvo sunku, nes jis nepajėgė suprasti Dievo vedimo ir valios šioje situacijoje. Bet štai kartą maldoje Aurimas patyrė Dievo aplankymą ir suvokė, kad karjera ir kitų žmonių nuomonė buvo stabai jo širdyje, kad jis ne tiek tarnavo Dievui, kiek veržėsi į tam tikrą poziciją bei ieškojo garbės. Atgailos ašaros persipynė su skausmo bei džiaugsmo ašaromis. Šventosios Dvasios sužadintos ašaros - neužmirštamas išgyvenimas. Aurimas suprato, kad Viešpats iš tikro jį myli ir visuomet mylėjo, ir ši meilė yra tokia stipri, kad sukėlė Dievo pavydą Aurimo širdyje tūnantiems stabams. Tai buvo tikros atgailos akimirka ir susitaikymas su meilės Dievu, akimirka Aurimo, kaip Dievo tarno, atgimimo...

Pasirodo, Viešpats yra pavydus - Jis nepakenčia nieko, kas užima Jo vietą mūsų širdyse (Jok 4, 5). Būtent dėl Dievo pavydo, o ne Jo abejingumo ar neištikimybės kai kurios maldos taip ir lieka neatsakytos...

Tad kaip mums melstis, jeigu mūsų širdy atsirado neužtikrintumas Dievu, jeigu kartėlio nuodas pradėjo nuodyti mūsų dvasinį gyvenimą, vis labiau ir labiau atitolindamas mus nuo Viešpaties? Mano patarimas - pirmiausiai, maldoje nuoširdžiai atverk Dievui visus savo jausmus. Išliek savo klausimus, įsižeidimą, kartėlį, nusivylimą... Galų gale, mes turime daug biblinių pavyzdžių tokių maldų - ištisa psalmių virtinė vadinasi raudos ir sielvarto psalmėmis. Jose gan atvirai Dovydas, Asafas ir kiti psalmininkai išlieja savo skundus ir klausimus apie tai, kad Viešpats dar neatsakė į jų maldas. Dovydas verkė: „Ar amžinai? Ar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą? Ar dar ilgai mane spaus liūdnos mintys, širdį skaudės kas dieną?“ (Ps 13, 1-2). Akivaizdu, kad Dievas visai neprieštarauja tokioms maldoms.

Antra, būk atviras išpažinti Viešpačiui tuos stabus, kurie yra tavo širdyje ir kuriems, galimas dalykas, Jėzus tavęs pavydi. Jis ir tik Jis vienas nori užimti svarbiausią vietą mūsų gyvenime.

Trečia, atsimink Kryžių. Tegu tau naujai nuskamba pažįstami žodžiai: „Elojí, Elojí, lemá sabachtáni?“ Tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ (Mk 15, 34). Tėvas paliko Sūnų numirti ant kryžiaus. Jis ne šiaip pasijuto pamirštas ir atmestas - Jis buvo tą siaubingą valandą paliktas Dievo. Todėl tu šiandien gali drąsiai atnešti savo įsižeidimus ir klausimus prie Kryžiaus bei būti tikras - Jėzus supranta tave, nes Jis pats patyrė Tėvo atmetimo skausmą. Kalbant apie mus, Dievas niekuomet mūsų nepaliko, netgi jeigu mums taip pasirodė - Jis myli ir myli pavydžiai...

Atsiverk Viešpačiui, papasakok Jam apie visus neatsakytus lūkesčius, apie sudaužytas viltis, priimk sprendimą atsisakyti stabų širdyje dėl meilės Tam, kuris tave pamilo, ateik prie Kryžiaus, kur kentėjo atmestasis Gelbėtojas ir priimk išgydymą iš Jo rankų, ant kurių iki šiol žiojėja vinių žaizdos - tai mūsų išgydymo bei susitaikymo su Dievu kaina...

www.btz.lt