Pamokslai

Dievas tikisi tavo ištikimybės

Aleksandras Sipko
2015 January 19 d.

„Prarasti krikščionišką ištikimybę – tai mirtinas pavojus kiekvienai tikinčiai sielai.“ (Pastorius P. Šatrovas).

„Kas ištikimas mažame dalyke...“ (Lk 16, 10). Ši tema yra atsekama visoje Biblijoje. Aiškinamasis Dalio žodynas taip pateikia žodį ištikimybė: „Jausmų pastovumas ir nekintamumas santykiuose, taip pat atliekant savo pareigas, priedermes“. Biblija labai daug kalba apie ištikimybę Dievui. Pakartoto įstatymo knygoje skaitome: „Žinok, kad Viešpats tavo Dievas yra ištikimas Dievas, kuris laikosi sandoros ir yra gailestingas Jį mylintiems bei Jo įsakymus vykdantiems“ (Įst 7, 9). Nepaisant įvairių žmonių paklydimų, Dievo ištikimybė yra nekintanti: „Jeigu esate neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti“ (2 Tim 2, 13). Šis žodis yra taikytinas kaip Dievui Tėvui, taip ir Jo Sūnui Jėzui Kristui. Taip pat ir Apreiškimo knygoje yra parašyti žodžiai apie Viešpaties ištikimybę: „Tai skelbia Amen, išįtikimimasis ir tikrasis Liudytojas“ (Apr 3, 14). Dievo ištikimybė matoma ir didžiuose darbuose, ir nereikšmingose detalėse.

Pats būdamas ištikimas visuose dalykuose, Dievas nori, kad ir Jo vaikai būtų Jam ištikimi. Ištikimybė – būtina Dievo žmonių savybė. Ištikimybė – nekintantis tikro, nuoširdaus krikščioniško gyvenimo kriterijus. Kiekvienas krikščionis Biblijos - tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento puslapių - yra skatinamas būti ištikimas savo Viešpačiui ir Gelbėtojui. Ir, ko gero, nepralenkiamas ištikimybės pavyzdys yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis visuose dalykuose įrodė Savo nepriekaištingą ištikimybę Dangaus Tėvui: „Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti“ (Jn 17, 4).

Sektini ir perspėjantys pavyzdžiai

Žmogaus ištikimybės pavyzdys yra Abraomas. Išgirdęs Dievo kvietimą, jis paliko savo šalį, savo namus ir išėjo į svetimą žemę. Dar daugiau, jis buvo pasirengęs paaukoti savo sūnų, kaip savo pasitikėjimo Dievu įrodymą. Tai sukrečiantis ištikimybės liudijimas.

Ištikimybė nėra vienkartinis žygdarbis, vienkartinis veiksmas arba akimirkos proveržis. Tai būklė, visas krikščionio gyvenimas, pasireiškiantis tiek dideliuose, tiek ir mažuose darbuose.

Ištikimybė staiga iš niekur neateina, ji nepasireiškia kaip dovana, ji yra išugdoma, pradedant pačiais mažiausiais, regis, nereikšmingais dalykais. Ištikimybė mažuose dalykuose – laidas (garantija) dideliems dalykams, kelio pradžia dideliems Dievo palaiminimams. Neištikimybė mažuose dalykuose atima iš mūsų galimybę būti palaimintais, ir dažnai tokia neištikimybė krikščionio gyvenime yra didelių pralaimėjimų priežastis.

Štai, keli Biblijos pavyzdžiai. Mozė vietoje to, kad būtų pasakęs uolai duoti vandens, smogė į ją ir tuo pačiu užsitraukė Dievo rūstybę, prarasdamas galimybę įeiti į pažadėtąją žemę (Sk 20, 7-12). Uzas netinkamai prisilietė prie Dievo skrynios: jo mirtis buvo Dievo bausmė (2 Sam 6, 6-7). Atrodytų, jog Uzas turėjo gerų ketinimų, ir žmogiškai žiūrint, tai nėra esminė detalė: viso labo tik prisiliesti prie Dievo skrynios... Aarono sūnų Nadabo ir Abihuvo svetima ugnis, kurią jie atnešė Viešpaties akivaizdon, ir buvo jų mirties priežastis (Kun 10, 1-2). Karalius Saulius, nesulaukęs Samuelio, aukojo deginamąją auką. Atrodytų, kas čia ypatingo? Juk tai buvo daroma dėl pergalės, žmonių labui. Bet tai taip pat sukėlė Dievo rūstybę (1 Sam 13 skyrius). Visi šie pavyzdžiai demonstruoja žmonių neištikimybę mažuose dalykuose ir parodo Dievo požiūrį: juk Jis Pats lieka ištikimas visuose dalykuose.

Kas nors pasakys: „Tai Senojo Testamento pavyzdžiai, kurie su mumis neturi nieko bendro. Mes juk ne įstatymo, bet malonės valdžioje“. Tačiau apaštalas Paulius labai aiškiai ir suprantamai apie tai kalba. Laiške Korintiečiams jis rašo: „visi mūsų tėvai buvo po debesim ir visi perėjo jūrą (...) visi valgė tą patį dvasinį maistą ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą“, tačiau „jų kūnai liko gulėti dykumoje“, ir tai „yra mums pavyzdžiai“ (1 Kor 10, 1-12). Pavyzdžiai yra tam, kad jais sektume, o yra ir dėl to, kad mus perspėtų. Šie pavyzdžiai duoti, kad mus perspėtų, jog mes taip nesielgtumėme.

Kodėl ištikimybė mažuose dalykuose yra tokia svarbi Dievui?

Pats Dievas yra ištikimas ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Jis ištikimas pačiose nereikšmingiausiose detalėse. Tai patvirtina mūsų Visata su visais jos dėsniais, veikianti kaip sudėtingas mechanizmas, kaip žmogaus organizmas. Dievas yra ištikimas tyrumo, šventumo ir tvarkos dalykuose. Jis yra tvarkos ir ramybės Dievas, ir visuomet, visuose dalykuose lieka ištikimas savo esmei.

Jėzus Kristus mums parodė ištikimybės pavyzdį, atlikdamas didį žmonių giminės išgelbėjimo darbą. Jis yra tamsos, mirties ir pragaro Nugalėtojas. Tai didžiausias įvykis visos Visatos istorijoje, kuriam nėra lygių. Tačiau būdamas viso pasaulio Gelbėtoju, Kristus buvo ištikimas savo pašaukimui ir taip elgėsi su kiekvienu atskiru žmogumi kiekvienu konkrečiu atveju. Jis nepraėjo pro verkiančią nusidėjėlę, Jis nepaliko Jo išsigynusio Petro, Jis užsistojo moterį su alebastriniu miros indu, Jis pastebėjo našlę su jos dviem pinigėliais, Jis nepraėjo pro Zachiejų... Evangelija pilna tokių pavyzdžių. Ir štai tokie maži, nereikšmingi momentai didžiajame visų žmonių išgelbėjimo darbe neliko Kristaus nepastebėti.

Peršasi išvada: kad taptume didžiais arba gautume didį pavedimą, turime būti ištikimi mažuose dalykuose, tokiuose, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi. Palaimintasis Augustinas sakė: „Nuo ištikimybės mažuose dalykuose priklauso sėkmė didžiuose. Jei nori būti didis – pradėk nuo pačių mažiausių dalykų“. Tai visiškai atitinka Evangelijos dvasią: „Gerai, šaunusis ir ištikimas tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius“ (Mt 25, 21.23).

Kalbėdamas apie ištikimybę, Viešpats pasakė palyginimą apie neteisųjį ūkvedį. Šiame palyginime Kristus tiesiogiai susieja ištikimybę dideliuose ir teisinguose dalykuose su ištikimybe neteisiuose, t.y. praeinančiuose dalykuose. Teisingas požiūris į praeinančius, neteisius dalykus parodo, ar mums patikės dvasinius. Darydamas išvadą iš šio palyginimo, Jėzus kalba tiksliai ir apibrėžtai: „Jei nebuvote ištikimi, tvarkydami neteisiąją Mamoną, tai kas jums patikės tikruosius turtus?“ (Lk 16, 11). Dvasinius turtus ir palaiminimus Viešpats patiki tiems, kurie yra Jam ištikimi materialiuose dalykuose. Mūsų aukos, mūsų laikas, mūsų sveikata - visa tai yra praeinantys dalykai, tačiau mūsų požiūris į juos ir mūsų ištikimybė visa tai pašvenčiant Viešpačiui, nurodo į mūsų ateitį, ar gausime tikrąjį turtą.

Teisingos pamokos

O ko galima pasimokyti iš palyginimo apie talentus?

Mes visuomet turime prisiminti, kad Viešpats yra Kristus, o mes - Jo tarnai. Mes gimstame iš Šventosios Dvasios, esame nupirkti už brangią kainą ir mes jau nepriklausome sau. Jis išdalino dovanas bei talentus ir laukia, kad mes juos panaudotume Jo garbei. Jis kiekvienam pavedė savo darbą ir laukia, kad mes teisingai jį atliktume.

Ką gyvenime mums reiškia ištikimybė mažuose dalykuose?

Daugelis tikinčiųjų svajoja apie plataus masto grandiozinius projektus: dideles evangelizacines tarnystes, misionieriškas išvykas, ištisų tautų atvertimą Kristui ir t.t. Ir tuo pat metu mūsų kaimynas nežino, kad mes esame krikščionis, nors su juo daugelį metų gyvename vienoje laiptinėje. O juk mes esame pašaukti būti Jėzaus Kristaus liudytojai, ir kiekvienam iš mūsų Viešpats pavedė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją...“ (Mk 16, 15).

Mes galime įgyvendinti didžiulius pagalbos projektus nukentėjusiems, skurdžiams ir t.t., tačiau tuo pačiu metu abejingai praeiti pro stokojančius, kuriuos Viešpats apgyvendino šalia mūsų arba kuriuos mums pasiuntė, kad su jais susitiktume. Dievas iš mūsų tikisi kaip tik tokios, kartais nedidelės, kitiems nepastebimos užuojautos.

Mes galime kalbėti apie didį Dievo atleidimą, o mūsų pačių širdis plyš iš kartėlio, nuoskaudos ir neatleidimo savo broliui už kokią nors smulkmeną. Ir tuomet dėl neatleidimo mes tampame neištikimi mažuose dalykuose. Neatleisdami menkniekio broliui, mes negalime gauti didžiojo Dievo atleidimo. Kalno pamoksle Kristus mokė: „o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 15).

Mes galime būti karšti šventumo, pasišventimo, tyrumo, dorumo gynėjai ir dėl to atlikti tam tikras tarnystes. Ir visa tai iš tikrųjų būtina daryti. Tačiau kokie reikalai su mūsų ištikimybe mažuose dalykuose, mūsų kasdieniame gyvenime? Koks mūsų požiūris į mūsų pareigas darbe, namuose, bažnyčioje? Ką mes kalbame, ką skaitome, ko klausomės? Ar mes esame šviesa ir druska kasdieniniame gyvenime? Juk ne paslaptis, kad ištikimybė mažuose, įprastuose dalykuose bei kasdienybėje mums nėra patrauklus dalykas. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Dievas negali mums patikėti kažko daugiau: mes vis dar neišmokome būti ištikimi mažuose dalykuose.

Ištikimybė mažuose dalykuose kuria mūsų pačių dvasinius namus, mūsų vientisą visybę: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Maža neištikimybė, nedideli atpuolimai, kurie pasikartoja ir kaupiasi, griauna dvasinį statinį, užmuša dvasinį gyvenimą. Kodėl taip vyksta?

Nekreipdami dėmesio į savo neištikimybę mažuose dalykuose, mes palaipsniu užslopiname sąžinės balsą, ilgainiui prarasdami gebėjimą apskritai išgirsti šį balsą. Dar daugiau, mes imame galvoti, kad sąžinė mūsų nesmerkia, nes su mumis viskas gerai, o į įvairias smulkmenas Dievas „nekreipia“ dėmesio.

Kiekvienas iš mūsų atsiskaitys pats už save

Mes visuomet turime prisiminti, kad mūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas (1 Pt 5,8), tačiau apsimeta šviesos angelu (2 Kor 11,4). Jis veikia meilikaudamas ir suktai, jis neateis atvirai ir neims jūsų įtikinėti, kad nemylėtumėte savo brolio: juk tai paprasčiausiai priverstų jus suklusti. Tačiau priešas gali to pasiekti kitais keliais, pasėdamas jūsų širdyje pavydą, tegul iš pradžių nedidelį ir nežymų. Tačiau jei ši šaknis iš pat pradžių nebus išrauta, tai gali baigtis apgailėtinai kaip Kaino ir Abelio istorijoje.

Velniui nebūtina atvirai įkalbinėti, kad atsisakytumėt Kristaus – jis turi daug kitų metodų. Jis ims jus girti, jis atkreips dėmesį į jūsų talentus, jūsų privalumus. Jis pasės šiek tiek jūsų reikšmingumo sėklų, nes tai gali būti tam tikra dalis tiesos. Jis nepastebimai pasės išdidumo sėklą, kurią sumaniai pridengs ir užmaskuos. Ir jeigu šiai mažai sėklai jūs leisite išdygti, į paviršių išlys jūsų pačių „aš“, o jūs rizikuosite likti be Dievo malonės, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiems teikia malonę“ (1 Pt 5, 5).

Taigi, Dievas iš mūsų laukia tik vieno: ištikimybės. Mūsų ištikimybės namuose ir šeimoje, ištikimybės darbe ir atliekant savo pareigas, ištikimybės išpildant Dievui ir žmonėms duotus pažadus, ištikimybės Dievo pavedimuose ir sekant paskui Viešpatį.

Dievas myli ištikimus ir juos laimina, Viešpats apsaugoja ištikimuosius (Ps 31, 23). Ir Dievas iš mūsų tikisi ištikimybės: „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“ (Apr 2, 10).

Mąstant apie ištikimybę mažuose dalykuose, apie tai, ką mums pavedė Viešpats ir apie tai, ką mes skaitome Šventajame Rašte, neužmirškime egzistuojančio pavojaus. Jo esmė yra ta, kad mes galime supainioti mažus Viešpaties mums pavestus dalykus su nesvarbiomis mūsų tarnystės smulkmenomis, kurias mes patys sukėlėme. Tai greičiausiai galima priskirti kai kuriems mūsų įpročiams ir tradicijoms, ties kuriomis mes užsisklendėme ir nusprendėme, kad geriau ir būti negali: jokių permainų, jokių naujovių. Tokiu atveju mes galime atsidurti tarp tų, apie kuriuos Viešpats pasakė: „Akli vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį“ (Mt 23, 24).

Nepagrįstas vergiškas prisirišimas prie smulkmenų, neturinčių nieko bendro su Dievo pavedimais, daro mus apgailėtinais krikščionimis, kitus smerkiančiais niūriais murmėtojais, parodomaisiais krikščionimis – fariziejais. Viso to mums reikia saugotis.

Mes turime būti ištikimi Viešpačiui ir Jo Žodžiui, būti ištikimi atlikdami gautus pavedimus, tarnystėje, ištikimi tuose dalykuose, kuriuos mums patikėjo mūsų Viešpats, nepaisant to, kokia bebūtų ta tarnystė. O mūsų papročių ir tradicijų klausimais vieni kitiems turime būti nuolankūs su meile, skatinantys vieni kitus, priimantys silpno tikėjimo žmogų, bet vengiantys ginčų dėl skirtingų nuomonių (Rom 14, 1) ir mylintys savo artimą kaip save patį. Ir galiausiai prisiminkime, kad kiekvienas pats už save duos ataskaitą Viešpačiui.

Kiekvienas asmeniškai atsiskaitys už gautus talentus, už savo darbą, už savo tarnystę. Pas Viešpatį ateis ir gavęs penkis talentus, ir gavęs du, pas Jį ateis ir gavęs vieną talentą. Kaip žmonės mes dažnai mėginame vertinti kitų darbą ir jį kritikuoti. Mes rašome pažymius „gerai“ arba „blogai“, mes mėginame nustatyti, kuris „ištikimas ir geras tarnas“, o kuris ne toks... Tačiau tai yra Viešpaties reikalas. O mūsų pareiga – atsiskaityti Jam už savo, tik mums patikėtą, tegul ir patį mažiausią darbą.

Mano drauge, galbūt tu vis dar lauki geresnių dienų, lauki iš Viešpaties didžių pavedimų. Bėga dienos ir metai. Tu taip ir nepamatei, nepajutai ir neatkreipei dėmesio, kad Viešpats jau kelis kartus kvietė tave tarnystei, tegul ne tokiai pastebimai, bet taip Jam reikalingai. Tu numojai ranka: „Tai ne man. Turint tokius kaip mano talentus, o tokia smulkmė?“

Viešpats greit sugrįš! Tačiau tu dar gali suspėti. Kelkis, Jis vis dar tave kviečia!