Pamokslai

O, kad Kristus išryškėtų jumyse!

John Piper
2014 December 17 d.

„Prašau jus, broliai, tapkite tokie kaip aš, nes ir aš tapau toks kaip jūs. Jūs visai neįžeidėte manęs. Jūs žinote, kad Jums pirmą kartą paskelbiau Evangeliją negaluodamas kūnu. Ir jūs nepaniekinote ir nepasipiktinote mano kūne esančiu išbandymu, bet priėmėte mane, kaip Dievo angelą, kaip patį Kristų Jėzų. Koks tai buvo palaiminimas jums! Aš galiu paliudyti, kad įmanydami būtumėte išlupę savo akis ir atidavę man. Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą? Jie uolūs ne jūsų labui, bet norėtų jus atskirti, kad būtumėte uolūs dėl jų. Bet gerai visada būti uoliems dėl gero, o ne vien kai esu pas jus. Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! Norėčiau dabar būti pas jus ir prabilti kitaip, nes nežinau, ką man su jumis daryti“ (Gal 4, 12-20).

Mano manymu, pagrindinė priežastis, kodėl krikščionių tikėjimas sulaukia pasipriešinimo pasaulyje ir netgi mūsų širdyse, yra ta, kad tikrasis tikėjimas pakeičia mūsų širdis ir protus taip, kad daugiau nebe mes gyvename, bet Kristus gyvena mumyse. Kiekvieno žmogaus širdis laukia pagyrimų, kiekvienam tai patinka. Ir tai yra taip natūralu, kaip kad obuoliams kristi nuo obels. Žmonės kuria ir įgyvendina idėjas, kurios juos išaukština, ir susilaiko nuo veiksmų ar minčių, kurios juos pažemintų. Jeigu ne Dievo malonė, kurios dėka nebelieka noro savimi didžiuotis, mes tikriausiai visuomet priešintumės tikėjimui, nes per tikėjimą Jėzus perima viso mūsų gyvenimo kontrolę ir keičia mus, darydamas panašius į save, ir mes daugiau negalime didžiuotis visiškai niekuo, ką darome. Prigimtiniam protui šio principo pritaikyti negalėtume - tik Jėzaus pakeistas protas suvokia, jog už kiekvieną gerumo proveržį visą šlovę turime atiduoti Jam.

Maitinamas išdidumas

„Kaipgi Jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote?“ (Jn 5, 44) - šie Jėzaus žodžiai atskleidžia, kas krikščioniui yra didžiausias suklupimo akmuo. Mums patinka žmonių pagyrimai, o tai trukdo mums pasitikėti Kristumi, nes Kristaus tikslas yra pašalinti bet kokią pasididžiavimo sėklą, glūdinčią mūsų širdyse, ir visą dėmesį sutelkti į Dievą (1 Kor 1, 29-31; Ef 2, 8-9; Gal 6, 14). Kartą ir visiems laikams Jis be mūsų pagalbos atpirko mus, mirdamas ant kryžiaus, ir Jis tęsia savo darbą keisdamas mūsų širdis ir tai taip pat daro be mūsų pagalbos. Dėl Dievo malonės Kristus sumokėjo mūsų skolą Dievui, ir ta pati malonė toliau veikia mūsų gyvenime, kad mes kartu su psalmistu galėtume ištarti: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos“ (Ps 115, 1). Gelbstintis tikėjimas remiasi Kristaus atliktu darbu vakar, šiandien ir rytoj, ir visą šlovę atiduoda Dievui (1 Pt 4, 10-11). Iš vienos pusės gelbstintis tikėjimas yra vienas paprasčiausių dalykų gyvenime - tereikia būti moliu puodžiaus rankose. Bet žvelgiant iš kitos pusės, tai nelengva, nes žmogus nenori būti moliu Kristaus rankose, nes tuomet visa šlovė atitenka Jam, o ne mums.

Nenuostabu, kad judėjų netikras mokymas rado vietos naujai atsivertusiųjų galatų širdyse, kaip ir visų rūšių kultai ar egocentrizmo mokymai randa vietos šiandieninėje bažnyčioje. Judėjų mokymas ne prieštaravo galatų išdidumui, bet jį maitino. Jie ragino juos ne tik tikėti, bet ir laikytis įstatymo, ragino pasikliauti ne tik Šventąja Dvasia, bet ir savo kūno pastangomis (Gal 3, 1-5). Jie siūlė įstatymą, kuris padėjo jiems didžiuotis savimi morališkai priimtinesniu būdu. Be to, judėjų mokymas nebuvo toks radikalus kaip Pauliaus. Judėjų mokymas buvo nukreiptas į žmones, kurie norėjo būti religingi ir moralūs, bet nenorėjo būti moliu Dievo rankose.

Ne mes, bet Kristus

Laiške galatams (Gal 4, 12-21) Paulius ir toliau stengiasi išgelbėti galatus nuo klaidingos evangelijos, kurios mokė judėjai. Pagrindinės šio skyriaus eilutės yra 12-a ir 19-a. 12-oje eilutėje sakoma: „Prašau jus, broliai, tapkite tokie kaip aš, nes ir aš tapau toks kaip jūs“. Ironiška, bet Paulius, būdamas žydu, tapo kaip jie, pagonys, kad laimėtų Galatijos pagonis (1 Kor 9, 21), o galatai stengėsi būti kaip žydai, kad laimėtų Dievo palankumą. 12-oje eilutėje Paulius primena galatams, kad pats faktas, jog jis nesilaikė žydų principų, turėtų priversti juos suabejoti judėjiško mokymo teisingumu ir padėti jiems tapti tokiems kaip ir jis - laisviems Kristuje. Tai yra pagrindinė mintis - „Tapkite laisvi, kaip ir aš“.

Bet 19 eilutė atskleidžia, kodėl laisvė nuo įstatymo nesibaigia save šlovinančia savivale. Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus. Kai 12-oje eilutėje Paulius rašo: tapkite tokie kaip aš, jis turi mintyje „leiskite Kristui veikti jumyse“. Manau, tai patvirtina Gal 2, 20, kur Paulius atskleidžia, kaip jis supranta savo gyvenimą: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“. Tampa aišku, kad, sakydamas „būkite tokie kaip aš“, Paulius sako: „Mirkite, kaip ir aš miriau, ir gyvenkite tikėdami į Dievo Sūnų, nes dabar Jis gyvena jumyse. Tai Jis keičia jus.“ Visas Pauliaus tarnavimas buvo tarsi „gimdymo skausmai“ - jis stengėsi kad „gimtų“ žmonės, kurie leistų Kristui veikti jų gyvenime. „Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus“. Svarbiausia šios pastraipos mintis - „Tapkite tokie kaip aš, leiskite Kristui jus keisti“.

Ši žinia buvo visiškai priešinga judėjų mokymui. Pažvelkime į 17 ir 19 eilutes. 17-oje eilutėje Paulius atskleidžia judėjų motyvus, kurie, žinant jų mokymą apie darbus, nestebina. Pauliaus teigimu, judėjų mokymo šaknis - žmogiškos šlovės troškimas: jie nori būti pastebėti dėl didelių darbų, nori, kad žmonės būtų nuo jų priklausomi. Norėdami pasotinti savąjį ego, jie moko galatus, kad šie praras Dievo palaiminimą, jeigu nepaklus jų mokymui.

Taigi, kiekvienas pagonis galatas, kuris pasiduoda ir sutinka būti apipjaustytas, taip vildamasis Dievo akyse „užsidirbti taškų“, suteikia progą judėjams dar labiau pasipūsti. Gal 6, 13 būtent apie tai ir kalbama: „Bet net ir patys apipjaustyti nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jumis.“ Visa jų skelbiama teologija buvo paremta pasididžiavimu, pagal ją žmogus tik iš dalies yra priklausomas nuo Dievo, nes labai svarbu ir tai, ką jis pats daro. Mokymas, kuris kursto žmogaus ego ir žmogaus troškimą būti išaukštintam, skelbiamas iš tų pačių motyvų. Tai yra Gal 2, 17 esmė: „Bet ieškant mums išteisinimo per Kristų, paaiškėja, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!“

Pauliaus žinia, išdėstyta 19-oje eilutėje, yra visiškai priešinga fariziejų mokymui - jis netrokšta būti tuo, kuris gali nuveikti labai daug, nes žino - Kristus yra Tas, kuris gali daug nuveikti. Ir tas Kristus keičia tave šiandien. Apie kokią patirtį Paulius čia užsimena? Šiandien apie dvasinį augimą daug diskutuojama, šia tema rengiama daug seminarų. Noriu padėkoti už tokius renginius, kurie kreipia mūsų žvilgsnius į Kristų ir ragina mus leisti Jam mus keisti. Tas Kristus išryškės tavyje, ir tai - nuostabu! Biblija ragina mus panašėti į Kristų, neprisitaikyti prie šio pasaulio, bet pasikeisti, atnaujinant savo protą, kad galėtume „ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia“ (Rom 12, 1-2), kad trokštume būti taip pakeisti, kad „Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10), kad Kristus veiktų mumyse ir mes kartu su Pauliumi galėtume sakyti: „Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi (1 Kor 15, 10). Daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus, nebūtų per mane nuveikęs“ (Rom 5, 18).

Nereikia būti genijumi, kad suvoktume, jog Kristus keičia mūsų vidinį žmogų, kad taptume panašūs į Jį, mūsų laisvė nuo įstatymo nesibaigia nežabota savivale ir pasididžiavimu savimi. Priešingai, Kristaus jėga, veikianti mumyse, keičianti ir atnaujinanti mus, išlaisvins mus ir mes mėgausimės Dievo valia. Per Kristų mes esame išlaisvinti nuo Įstatymo naštos, nes mums suteikiama jėga jį įvykdyti. Ir tai vyksta, kai Kristus ryškėja mumyse.

Kaip Kristus ryškėja mumyse

Kaip tai įvyksta? Kokios sąlygos tam reikalingos? Atsakymą rasime susiedami kelias eilutes. Prisiminkime Laiško galatams 4 sk. 19 ir 6 eilutes. 19-oje eilutėje sakoma, kad Kristus turi mumyse išryškėti, o 6-oje eilutėje parašyta, kad Dievas atsiuntė į mūsų širdis Sūnaus Dvasią. Perskaitykime 3 skyriaus 5 eilutę, kurioje Paulius klausia: „Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ Kitais žodžiais tariant, Dvasios veikimas mumyse ir Jos stebuklai vyksta tik per tikėjimą. Štai ir atsakymas į klausimą, kaip Dievas veikia mūsų gyvenime, - per tikėjimą.

Tai tikrai paprasta: Dievo Sūnus ateina ir keičia mus, jeigu tik mes leidžiame Jam tai daryti. Sūnus keičia tuos, kurie Jam pasiduoda. Kristus išryškėja tuose, kurie visose gyvenimo srityse leidžia Jam veikti. Kristus veikia gyvenime tų žmonių, kurie nori būti moliu Dievo rankose. Jėzus įspaudžia savo atvaizdą sielose tų, kurie pripažįsta Dievo pranašumą ir kur kas didesnį Jo, kaip menininko, talentą.

Dabar jau aiškiai matome, kas yra tikėjimas. Tikėjimas - tai užtikrintumas, kad Dievas keis tave, kad Kristus ryškės tavo gyvenime, ir tai jokiu būdu nedera su mąstymu, kad viską galime pasiekti savo pastangomis. Tikėjimas yra pripažinimas, kad Kristaus darbų pasireiškimas tavo gyvenime yra kur kas nuostabesnis dalykas nei didžiavimasis savo paties pasiekimais. Tikėti - tai pasitikėti tuo, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, tuo, ką Jis šiandien daro tavo širdyje ir Jo pažadais.

Manau, pamatėme akivaizdžius Pauliaus ir fariziejų mokymo skirtumus. Fariziejų mokymas maitina mūsų išdidumą - troškimą viską pasiekti patiems ir džiaugtis šlove. O Paulius skelbė, kad mes esame Dievo sukurti žmonės ir šloviname Dievą už tai, kad Jis mus keičia. Mūsų pačių pasiekimai moralės, estetikos ar technikos srityse nešlovina Dievo. Jis pašlovinamas tik tuomet, kai mes nukreipiame savo žvilgsnį nuo savęs ir pasitikime Juo kaip maži vaikai, negalintys gyventi be Jo. Tai pačios geriausios žinios pasaulyje, nes tai suteikia viltį, kad būsime išgelbėti mes visi, net ir patys silpniausieji.

Evangelijos pradžia

Mėgindamas įtikinti galatus, jog jo skelbiama žinia iš tiesų yra gera ir jie neturėtų nuo jos nusigręžti ir paklusti fariziejų mokymui, Paulius jiems primena, kokia brangi Evangelija jiems buvo pačioje pradžioje: „Jūs visai neįžeidėte manęs. Jūs žinote, kad jums pirmą kartą paskelbiau Evangeliją negaluodamas kūnu. Ir jūs nepaniekinote ir nepasipiktinote mano kūne esančiu išbandymu, bet priėmėte mane kaip patį Kristų Jėzų. Koks tai buvo palaiminimas jums! Aš galiu paliudyti, kad įmanydami būtumėte išlupę savo akis ir atidavę man. Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?“ (Gal 4, 12-16).

Prie visų biblinių ir teologinių argumentų, išsakytų Laiško galatams 3 skyriuje, kodėl galatai neturėtų sekti judėjų mokymu, bet turėtų išlaikyti tikėjimą Evangelija, Paulius prideda dar vieną argumentą iš savo patirties: „Ar jūs įsivaizduojate, kaip mano planai turėjo svyruoti, kai mano akis ištiko tokia bėda - jos buvo stipriai paraudusios dėl infekcijos? Jūs galėjote tiesiog „perjungti kanalą“ ir klausytis kito, patrauklesnio pamokslininko. Mano liga buvo išbandymas jums. Mano skelbiama žinia nebuvo dailiai „įpakuota“, bet jūs nepaniekinote ir neatstūmėte manęs, bet priėmėte mane tarsi angelą, jūs pamatėte manyje Kristų. Jūs būtumėte išsiėmę savo akis ir atidavę jas man. Kodėl? Todėl, kad išvydote Evangelijos grožį ir tiesą! Jūs patikėjote skelbiama žinia ir ta žinia jus pradžiugino. Ar judėjų skelbiamas mokymas yra vertingesnis?

Manau, kad Paulius buvo įsitikinęs, kad jeigu tik jie prisimins, kokia galinga ir nuostabiai gražia Evangelija jie patikėjo, galatai nustos žavėtis klaidingu judėjų mokymu.

Kai kurie iš mūsų ir šiomis dienomis galbūt išgyvenate pirmąjį susižavėjimą Kristaus Evangelija ir jos šviesa nušviečia jūsų sielos horizontą. Bet kai kurie galbūt žvelgiame vienerius ar kelerius metus atgal, į „aukso erą“, kai tikėjimas Kristumi buvo pati galingiausia jėga jūsų gyvenime. Tačiau vėliau kažkas pasikeitė. Tarsi sugrįžote į pasaulį ir susižavėjote išoriniu jo spindesiu, Kristaus jėga nebeveikia jūsų gyvenime, o pasaulio įtaka vis labiau skverbiasi į jūsų gyvenimą.

Šie padrąsinimo ir įkvėpimo žodžiai skirti jums: Kristaus Dvasia gali vėl veikti jumyse ir jus atgaivinti. Paulius nebūtų parašęs Laiško galatams, jeigu jiems nebūtų buvę jokios vilties. Todėl ir šiandien drąsiai skelbiu žinią - nesistenkime patys susitvarkyti savo gyvenimo, patraukite savo rankas nuo molio ir atsiduokite Kristui, atiduokite savo gyvenimą į Kūrėjo rankas ir pasitikėkite Juo. Neieškokite garbės iš žmonių. Atgręžkite savo širdis į Kristų ir ištarkite: „Aš nebepriklausau sau, nes Tu mane atpirkai. Atleisk man ir keisk mane. Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos“ (Ps 115, 1).

www.btz.lt