Straipsniai

Dievas jūsų nepamiršo

David Wilkerson
2014 December 13 d.

Ar esate kada nors patyrę depresiją? Ar buvote kada taip susirūpinę ir sutrikę, kad negalėjote užmigti visą naktį? Ar jautėtės lyg baisioje duobėje ir tokie prislėgti, kad niekas negalėjo jūsų nuraminti? Ar kada buvote taip nuliūdę dėl nepasisekusio gyvenimo, kad norėjote pasiduoti?

Aš nekalbu apie fizinę būklę ar žmones, turinčius protinę negalią. Kalbu apie krikščionis, kurie kartkartėmis kovoja su lyg iš niekur atsirandančiu nerimu ar net depresija. Dažnai tokią jų būklę lemia ne viena, bet kelios priežastys. Kartais krikščionys atakuojami iš visų pusių, kol, pasijutę visiškai sutriuškinti, jie nebemato jokios išeities ir puola į neviltį.

Jei atpažinote save, tuomet 77 psalmė buvo parašyta kaip tik jums! Ši psalmė, kurią parašė levitas Asafas, kilęs iš Izraelio kunigų giminės, nurodo, kaip atsikratyti kančių ir baimės. Asafas buvo Dovydo chorui vadovavęs šlovintojas. Jis parašė 11 psalmių, kuriose gausu pamokymų Dievo žmonėms.

77 psalmę Asafas parašė pasijutęs gilioje nevilties duobėje. Jis jautėsi blogai ir negalėjo rasti ramybės: Mano siela nepriėmė paguodos (Ps 77, 2). Šis Dievo žmogus buvo puolęs į baisią neviltį, ir niekas negalėjo padėti jos atsikratyti. Nors Asafas buvo pamaldus vyras - tai liudija ir ši psalmė: Mano balsas kilo į Viešpatį <...> ir Jis išklausė mane! (Ps 77, 1), - dabar jis negalėjo ištarti nė žodžio: Aš nerimauju ir negaliu kalbėti (Ps 77, 4).

Esu tikras, kad Asafas buvo girdėjęs Dovydo liudijimą: Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių. <…> Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo bėdų. <...> Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą (Ps 34, 4. 6. 15).

Be abejo, Asafas girdėjo Dovydo istoriją, kaip, bėgdamas nuo Sauliaus, jis sutiko Gadą. Dovydas turėjo apsimesti bepročiu, kad liktų gyvas. Ištremtas Viešpaties tarnas jautėsi visiškai sužlugdytas ir šaukėsi Dievo. Jis agonijoje ieškojo Viešpaties ir liudijo, kad buvo visiškai išlaisvintas - Dievas į Dovydo širdį įdėjo giesmę.

40 psalmėje skaitome, kad Dovydas perdavė naują tikėjimo kupiną giesmę savo muzikantams, ji pasiekė ir choro vadovą Asafą. Jis rašė: Jis <...> išgirdo mano šauksmą. Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius (Ps 40, 1-2).

Tautos garbinimo vadovas Asafas giedojo giesmes apie išgelbėjimą ir atsakytas maldas. Giedodamas tikėjimą liudijančias giesmes ir vadovaudamas chorui, jis mokė šių tiesų Izraelį. 78 psalmėje užrašytoje garbinimo giesmėje Asafas priekaištauja Izraeliui dėl jų netikėjimo. Jis sako, kad Dievas neatsakė į jų maldas dėl jų nuodėmių: Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: „Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje? <...> Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?” <...> Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais. <...> Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose! Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį (Ps 78).

O dabar Asafas pats kovojo savo kovą. Biblijoje neparašyta, kodėl jis patyrė depresiją. Mes težinome, kad jo siela buvo tokia sukrėsta, kad jis negalėjo miegoti: Tu laikai atmerktas mano akis (Ps 77, 4). Asafas rašo, kad jį liūdino Dievo tyla: Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties <…> Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus? Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys? Argi Dievas pamiršo būti maloningas? (Ps 77, 2. 7-9). Izraelio choro vadovas rauda: „Dievas neatsako į mano maldas!“

Ar tai yra tik vieno viltį praradusio dievobaimingo žmogaus istorija Senajame Testamente? O gal tai ir daugybės šiandien besimeldžiančių tikinčiųjų istorija? Ar Asafo istorija atspindi jūsų dvasinę kovą? Asafas buvo dievotas, pamaldus ir ištikimas vyras. Jis nebuvo piktadarys. Jis mylėjo Dievo žodį, mokė jo bažnyčioje, bet dabar išgyveno baisią depresiją.

Remiantis vieno laikraščio atlikta apklausa, Asafo nuostata 77 psalmėje atspindi daugelio amerikiečių įsitikinimus: dauguma žmonių mano, jog Dievas girdi maldas, tačiau tik nedaugelis tiki, kad Dievas į jas atsako.

Tai, ką patyrė Asafas, patiria ir daugelis tikinčiųjų. Kalbama apie didžiulį išbandymą, kurį, pasak apaštalo Petro, patiria visi krikščionys: Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti (1 Pt 4, 12). Petras mums sako: „Jūsų išbandymas nėra kažkas naujo. Tai Dievo žmonės patiria nuo senų laikų.“

Tokius gilius ir sunkius išbandymus patyrė ir prieš 200 metų pamokslavę didieji pamokslininkai. Pavyzdžiui, Čarlzas Hadonas Spredženas visada garsėjo kaip vienas labiausiai dievobaimingų Biblijos pamokslininkų. Jis nuolat meldėsi ir ieškojo Viešpaties, tačiau vis tiek patirdavo gilią depresiją (tomis dienomis tai buvo vadinama „melancholija“).

Džonas Fletčeris - dar vienas Dievo tarnas, išgyvenęs didžiulę depresiją. Džonas Veslis vadino Fletčerį dievobaimingiausiu vyru žemėje. Kristaus artumas buvo taip stipriai juntamas jo gyvenime, kad jam įėjus į kambarį visi draugai nutildavo. Kristaus Dvasia tarnavo per šį vyrą, tačiau jis taip pat patekdavo į Asafo apdainuotas baisiąsias duobes. Siaubinga melancholija netikėtai užklupdavo jį ir priversdavo kentėti. Fletčeris išgyveno baisius nevilties išbandymus, kuriems nebūdavo jokio racionalaus paaiškinimo.

Dievotas ir pamaldus XIX a. pastorius Andrew Bonaras savo patirtas agonijas aprašė dienoraštyje: „Atsilieku dangiškose lenktynėse... Dievas nenaudoja manęs taip, kaip anksčiau - sielų atsiverčia vis mažiau. Man reikia išsivaduoti iš baimės ir neužtikrintumo šešėlio... Artimiausi mano draugai manęs nebeužjaučia... Man gėda ir liūdna dėl savo nešventumo. O, ko aš netekau! Mano širdis nuliūdusi. Šventumas, kurį matau kituose, priekaištauja man… Tarp manęs ir Teisumo Sūnaus tvyro debesys. Manau, kad Viešpats man sako: „Daugiau man nesi naudingas...“

Atrodo, kad net patys švenčiausi, ištikimiausi ir tikrai maldingi tarnai susidūrė su tokiais sunkumais. Visi jie sako buvę užvaldyti liūdesio ir baimės, tačiau tik nedaugelis galėjo paaiškinti, iš kur tas juodas debesis atsirasdavo. Dažnai jį sukeldavo ne viena, bet kelios priežastys ar problemos.

Nuo tokio liūdesio ar depresijos nebuvo apsaugotas net dievobaimingas bei pasišventęs apaštalas Paulius. Korintiečiams jis rašė: Mes nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie Azijoje mus ištikusią negandą. Mes buvome prislėgti daugiau nei mūsų jėgos leidžia - taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi (2 Kor 1, 8). Šią eilutę galime versti ir taip: „Mes negalėjome to suprasti; buvome labai nuliūdę, net iki mirties“ arba: „Mes troškome mirti, nes negalėjome suvokti to, ką turėjome išgyventi. Mes buvome prislėgti daugiau nei galėjome pakelti.“

Sunku įsivaizduoti, kad tokius žodžius galėjo ištarti Paulius. Kas pasitikėjo Dievu labiau nei šis bebaimis apaštalas? Kas pasninkavo ir meldėsi daugiau nei Paulius? Kam buvo atsakyta tiek daug maldų? Tačiau Paulius vis tiek susidūrė su tokiu nusiminimu, kokio dar nebuvo patyręs.

Kai kurie Biblijos tyrinėtojai mano, kad čia susidėjo keletas išbandymų, tarp kurių buvo ir didžiulės dvasinės kančios, kurias sukėlė prieš jį atsisukę Pauliaus mylimi žmonės. Šie artimi draugai ne tik paliko Paulių, bet ir skleidė apie jį melą. Jie niekino ir šmeižė jo vardą. Taip pat Paulių vargino ir ligos. Kelis kartus jam teko patirti laivo sudužimą; prieš jį buvo rezgami pikti sąmokslai. Be to, Paulius nerimavo ir dėl daugelio bažnyčių.

To vienam žmogui buvo per daug. Tačiau, net ir sudėjus visa tai į vieną vietą, negalėtume paaiškinti Pauliaus jaučiamos nevilties. Jis rašė: „Patyriau baisias kančias, nemaniau, kad galiu išgyventi. Maniau, kad tai mane sužlugdys.“

Žinoma, Paulius buvo išgelbėtas ir patyrė pergalę, bet jis niekada nepamiršo tos baisios kančios valandos.

Daug dievobaimingų žmonių, daug atsidavusių, šventų ir pamaldžių Jėzaus tarnų patyrė panašią būklę kaip Asafas. Jie myli Dievą, tačiau buvo sukrėsti, nes šėtonas užklumpa kaip potvynis. Kaip ir Paulius, jie buvo spaudžiami daugiau, nei, atrodė, galėjo ištverti.

Kristus - mūsų pavyzdys visose gyvenimo situacijose, tad ne išimtis ir šis liūdesys. Kristus supranta, kad esame silpni. Net ir Jis patyrė baisią išbandymo valandą. Andriejui ir Pilypui jis sakė: Dabar mano siela sukrėsta (Jn 12, 27). Jėzus matė Kryžių ir žinojo, kad artėjo Jo mirties valanda. Graikų k. žodis, išverstas žodžiu „sukrėsta“, šiame kontekste reiškia „susijaudinusi ar sutrikusi“.

Jėzus patyrė patį baisiausią savo gyvenime išbandymą. Išbandymas buvo toks stiprus, kad Jis šaukė: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? O tiems, kurie ruošėsi Jį nukryžiuoti, sakė: Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia (Lk 22, 53).

Kristus sakė: „Tai - šėtono valanda.“ Akimirka prieš mirtį buvo priešo bandymas sukrėsti, atimti ramybę ir išvarginti. Velnias sutelkė visas savo jėgas, kad sukrėstų, iškankintų pamaldaus ir švento žmogaus širdį.

Galite būti tikri, kad ir jūsų patiriama tamsioji valanda yra šėtono darbas. Viešpats neatneša savo vaikams baisios depresijos. Iš kur mes tai žinome? Kaip ir Asafas, mes meldžiamės, garbiname, trokštame vykdyti Dievo valią ir būti laisvi nuo nuodėmės valdžios, o šėtonas to tikrai nenori.

Dievas leidžia ateiti tokiai valandai - dėl gero tikslo. Savo mokiniams Jėzus sakė: Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? (Jn 12, 27). Jis tarsi sakė: „Negaliu paaiškinti, tačiau žinau, kad Dievas leidžia, kad tokie momentai, tokios tamsios valandos ateitų.“

Ar esate kada pagalvoję: „Negaliu paaiškinti, ką išgyvenu. Esu prispaustas, sutrikęs ir nežinau, kodėl. Negaliu to paaiškinti.“

Ko tomis baisiomis valandomis siekia Dievas?

Paulius atskleidžia mums Dievo tikslą, kai mus užklumpa bėdos ar esame bandomi:Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda. Jeigu patiriam sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris padeda iškęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame; o jeigu mes guodžiami, tai jūsų nusiraminimui ir išgelbėjimui. Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes žinome, kad, būdami kentėjimų dalininkai, būsite ir paguodos dalininkai (2 Kor 1, 3-7).

Ar įžvelgiate Dievo tikslą? Dvasia guodžia mus kančiose, todėl ir mes galime paguosti tuos, kurie kenčia. Dvasios darbas yra paguosti Jo žmones, todėl didėjant kančioms Viešpaties paguoda mums taip pat stiprėja.

Mūsų tarnavimo el. naujienlaiškius prenumeruoja du brangūs broliai - Izraelis ir Džesis Martinai. Izraeliui yra 100 metų, o Džesiui - 102-eji. Vienas baigė dirbti būdamas 92-erių, kitas - 97-erių. Abu jie myli Viešpatį ir skaito mūsų laiškus jau daugybę metų. Šie broliai yra ne tik kraujo broliai, bet ir tikri „broliai Viešpatyje“. Jie abu liudija, kad jiems patiriant didžiulius išbandymus, padaugėdavo ir Dvasios džiaugsmo bei malonės. Jie išgyveno daugybę baisių amžiaus nelaimių - Didžiąją depresiją, du pasaulinius karus, baisias sausras. Daug kančių jie patyrė per savo ilgą gyvenimą, tačiau, būdami 100 metų, šie vyrai šypsojosi ir užtikrintai skelbė: „Kad ir ką teko išgyventi, Dievas niekada nėra mūsų nuvylęs.“ Jų liudijimas yra Šventosios Dvasios paguoda mums visiems.

Kas taip neramino Asafą, kad jis net negalėjo užmigti? Asafas liudijo: „Šaukiuosi Viešpaties, meldžiuosi naktį ir žinau, kad Jis mane girdi, bet nematau atsakymų į savo maldas.“

Prisiminkime, kad šis Izraelio choro vadovas apie Dievo charakterį buvo sakęs: Šaukis manęs nelaimės dieną - tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane (Ps 50, 15). Asafas jau buvo patyręs išgelbėjimą, jis matė atsakymus į savo užtarimo maldas. Jis buvo ištikimas tarnas, primindavęs kitiems, kad reikia pasitikėti Dievu ir neliūdinti Jo savo netikėjimu. Tačiau dabar, kai Asafą užklupo nevilties dvasia, jis negalėjo jos atsikratyti. Jis rašo: Kai prisimenu Dievą - vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia (Ps 77, 3).

Asafas prisiminė savo patirtus išbandymus ir sunkius laikus, kuriuos jau buvo praėjęs. Jis sako: Prisimenu senus laikus <…> Naktį prisimenu giesmę (Ps 77, 5-6). Šis ištikimas tarnas bandė prisiminti, kaip Dievas atsakė į jo maldas, ir kaip po to jis linksmai apdainuodavo savo pergales. Tačiau dabar jis susidūrė su didžiausiu išbandymu gyvenime ir buvo fiziškai ir dvasiškai sukrėstas. Jis sakė: „Skundžiausi, nes man buvo per sunku tai ištverti.“

Kuo skundėsi Asafas? Jis sako: Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus? Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys? (Ps 77, 7-9).

Asafas kentėjo dėl to ir rašė: Man skaudu (Ps 77, 10). Jis sakė: „Štai kas mane liūdina: Dievas pasikeitė. Kažkodėl Jis pakeitė savo požiūrį į mane. Atsimenu, kaip Jis anksčiau mane išlaisvindavo, tačiau šiandien to nebejaučiu. Aš Dievui nebepatinku. Jaučiu, kad jis mane paliko. Esu sumišęs, neramus, priblokštas ir jaučiu, kad Dievas nutolo nuo manęs ir paliko mane šią tamsią valandą. Žinau, kad Jis girdi mano maldas, bet jų neatsako. Jaučiu, kad Dievas mane pamiršo. Jis nebegelbsti žmonių.“

Mylimieji, galbūt jūs nesate taip prislėgti ir nusivylę kaip Asafas, galbūt neabejojate, kad Dievas atsako jūsų maldas, ir žinote, jog Viešpats ant jūsų nepyksta, tačiau visgi giliai viduje jaučiate nusivylimą. Jaučiatės sužlugdyti, nes viskas gyvenime vyksta ne taip, kaip planavote ar tikėjotės.

Taip galite jaustis daugybėje sričių: tvarkydami finansus, siekdami karjeros, santuokoje, auklėdami vaikus, tarnaudami... Atrodo, kad aplinkiniams viskas sekasi puikiai, kad jūsų broliams ir seserims Kristuje viskas puikiai pavyksta, tačiau jūsų gyvenime niekas nesikeičia ar net blogėja, todėl svarstote: „Kaip išlipti iš šios juodos duobės? Atrodo, kad nėra jokios vilties.“

Kaip atsikratyti baimių ir baisios depresijos?

Asafas, kaip ir Dovydas, išlipo iš tokios duobės giedodamas. Iš tiesų, daugybė dievobaimingų šventųjų eidami savo keliu jautė nusivylimą, depresiją ir baimę.

Raštas sako, kad Dovydui, Asafui, Jobui ir kitiems Senojo Testamento šventiesiems praeiti tamsiuosius etapus padėjo prisiminimai apie Dievo ištikimybę ankstesnėms kartoms. Kai jo širdis buvo nuliūdusi, Dovydas rašė: Aš prisimenu praėjusias dienas, mąstau apie Tavo darbus, svarstau apie Tavo rankų darbus (Ps 143, 5). Asafas kalbėjo panašiai: Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus (Ps 77, 11). Asafas sako, kad visas Izraelis atsiminė, kad Dievas yra jų uola (Ps 78, 35).

Koks palaiminimas prisiminti visus išlaisvinimus! Pakartoto įstatymo knygoje skaitome:Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave. <…> Saugokis, kad neužmirštum (Įst 8, 2. 11).

Prisiminimai apie Dievo išlaisvinimą buvo daugiau nei tik Senojo Testamento šventųjų palaiminimas. Tai buvo ypatingai svarbu, todėl izraelitai sugalvojo įvairiausių ritualų ir papročių, kad atsimintų visus tuos Viešpaties išgelbėjimo atvejus savo gyvenime.

Panašiai ir šiandien Jėzaus Kristaus Bažnyčia raginama prisiminti Dievo išgelbėjimą. Ir mums tai prisiminti žymiai paprasčiau nei Senojo Testamento laikais, nes Dievas atsiuntė mums Šventąją Dvasią, kuri dabar gyvena mumyse. Šventoji Dvasia ne tik guodžia mus sunkiais laikais, bet ir padeda prisiminti Dievo ištikimybę. Dvasia padeda mums suprasti ir išbandymo tikslą, kad mūsų tikėjimas nesusvyruotų.

Asafo gyvenimas pasikeitė. Deja, šis pasišventęs ir dievobaimingas vyras nesidalija su mumis savo pamąstymais. Mes nežinome, kaip baigėsi jo tamsioji valanda, jis tepasakė:Tavo kelias ėjo per jūrą, takas - per plačius vandenis, kur praėjai - neliko žymės (Ps 77, 19). Asafas tarsi apibendrina: „Dievo keliai nežinomi. Nežinau, kodėl Jis leido man patirti tokią baisią depresiją ir baimę. Tačiau džiaugiuosi, kad Jis mane išlaisvino.“

Pauliaus reakcija, užrašyta Naujajame Testamente, buvo visiškai kitokia - jis sakė: Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes, ir papildė: Niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia (1 Kor 2, 10-11). Jis sakė: „Be Šventosios Dvasios mes nežinotume ir nesuprastume Dievo žingsnių, Jo veikimo savo gyvenime.“

Neatgausime tikrojo džiaugsmo, ramybės ir poilsio, jei nesuprasime, kodėl Dievas leidžia patirti tokius išbandymus. Turime suprasti, kad Viešpats leido mums patirti sielvartą ar skausmingus išbandymus tam, kad būtų įvykdytas Jo šlovingas tikslas. Koks gi Jo tikslas? Kad patirtume nuostabią Šventosios Dvasios paguodą!

Iš ugnies mes išeisime apvalyti ir stipresni. Viešpats nori mums patikėti labai svarbų tarnavimą - pagalbos ir paguodos kenčiantiems žmonėms tarnavimą. Tokio tarnavimo rezultatus puikiai aprašė Danielius: Daugelis bus apvalyti, išbalinti ir išmėginti. Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, bet išmintingieji supras (Dan 12, 10). Tai nuostabus pašaukimas - mes patiriame didelius išbandymus tam, kad taptume guodžiančiomis Dievo rankomis kitiems.

Prieš kelis metus nuo smegenų vėžio mirė mano dukros Debės ir jos vyro Rodžerio dvylikametė dukra Tifani. Suprantu jų patirtas kančias ir klausimą: „Ko Dievas siekia tokiais išbandymais?“

Neseniai Debė vaikštinėjo prekybos centre ir pamatė graudžiai verkiančią moterį. Kai Debė paklausė, ar gali kuo padėti, moteris atsakė: „Jūs niekada nesuprasite to, ką man tenka išgyventi.“ Visgi Debė įkalbino ją išlieti savo skausmą. Ta moteris atsivėrė: „Mano vaikas mirė nuo vėžio.“ Tą akimirką iš dangaus nusileido malonė. Debė paguodžiančiai apkabino moterį ir papasakojo savo istoriją - abi moterys buvo apgaubtos gydančios Dievo meilės.

Brangūs šventieji, patiriantys sunkiausius išbandymus ar išgyvenantys tamsiausią gyvenime valandą, Dievas jūsų nepamiršo. Psalmės autorius drąsina mus: Tu ištyrei mus, Dieve, apvalei mus ugnimi kaip sidabrą. Tu įvedei mus į spąstus, uždėjai sunkią naštą mums ant strėnų. Tu leidai žmonėms joti mums per galvas. Mes turėjome eiti per ugnį ir vandenį. Bet Tu išvedei mus į laisvę <…> Bet Dievas tikrai išklausė, Jis priėmė manąją maldą. Palaimintas Dievas, kuris neatmetė mano maldos ir neatitolino nuo manęs savo gailestingumo (Ps 66, 10-12. 19-20).

www.btz.lt