Straipsniai

Ar jūs turite bažnyčioje draugų?

Elen Sambo
2014 December 05 d.

Yra bažnyčių, turinčių puikias programas, tarnystes ir nuostabius tarnautojus. Mums visiems patinka tokios bažnyčios. Tačiau aš noriu daugiau, negu man gali pasiūlyti bažnyčia – būti žmonių grupelės nariu, būti reikalingu, dalyvaujančiu vienas kito gyvenime.

Prieš kelias dienas savo Facebook‘o profilyje uždaviau tokį klausimą: „Ar jūs turite nuolatinę draugų grupelę? Draugų, kurie visuomet greta, ir kuriems jūs taip pat padedate, kai juos ištinka bėda? Ar jums gyvenime trūksta tokių tarpusavio santykių? Dauguma atsakė, kad jiems tokių draugų trūksta, kiekvienas norėtų tokius turėti. Tikėtina, jog mes dažnai jaučiamės vieniši.

Kažkur giliai viduje mums beviltiškai reikia draugų. Mes siekiame turėti draugų, su kuriais galėtume pasidalinti giliai širdyje paslėptais dalykais, su kuriais galėtume būti atviri, sąžiningi, nuoširdūs ir tikri. Mums reikalingas kažkas, kuris būtų pasirengęs išklausyti ir norėtų išklausyti. Aš galvoju apie bažnyčią, apie žmones, kurie lanko bažnyčią. Jie leidžia savo vaikus į vaikų tarnavimą, dalyvauja Dievo šlovinime arba muzikinėje tarnystėje ir klausosi talentingo pamokslininko pamokslų. Tačiau kas, jei, pasibaigus sekmadienio pamaldoms, jie lieka tokie pat vieniši, kokie į jas atėjo?

Kadangi mano vyras yra pastorius, mums teko palikti savo tėvus. Mūsų mergaitės auga be močiučių ir senelių, be pusseserių ir pusbrolių, be savo tetų ir dėdžių. Mes su vyru gyvename toli nuo savo tėvų, nuo mūsų šeimų. Ir kadangi esame vieni, mums reikia kitų žmonių. Mums reikia bendravimo, mums reikalinga bažnyčia! Bet kuri bažnyčia turi būti vieta, kur mes ateiname, kad rastume draugystę, palaikymą, bendravimą, kad būtume priimti į šeimą.

Kas iš to, jeigu bažnyčioje puikios programos ir tarnystės, tačiau mūsų širdys lieka vienišos?

Kas iš to, jeigu mes skelbiame, kad reikia mylėti savo artimą, tačiau patys negalime padėti arba palaikyti to, kuris bažnyčioje sėdi greta.

Kokia mums nauda, kai mes kalbame, kad bažnyčia yra šeima, o iš tiesų nejaučiame vienybės, vienas kito nepažįstame, nedalyvaujame vienas kito gyvenime.

Kokia nauda iš to, kad mes lankome bažnyčią, jeigu nepaisant to, mėginame būti „tobuli“ vietoje to, kad būtume patys savimi. Visi mes nesame idealūs ir mums skauda širdį.

Ar neturėtume mes, kaip bažnyčia, būti vieta, kur būtų galima rasti komfortą? Kad būtume kitų priimti, rastume tikrą draugystę? Kad padėtume ir palaikytume vienas kitą gyvenime? Jeigu taip būtų, mums nebūtų reikalingos bažnytinės programos, mums nereikėtų ieškoti savanorių. Mes sutartinai eitume per gyvenimą, vienas kitam padėdami varguose.

Mes sekame paskui Jėzų, mes kalbame apie Jo besąlygišką meilę, apie Jo auką už mus. Tačiau tai turėtų mus keisti, turėtų mus daryti labiau mylinčius ir atvirus. Tai turėtų pakeisti mūsų tarpusavio santykius su žmonėmis.

Bažnyčia – tai vieta, kur mes augame savo tarpusavio santykiuose su Dievu, kur mes mokomės, kur mes meldžiamės... drauge.

Jeigu dabar tau sunku ir tu negali melstis, tai aš galiu pasimelsti už tave. Jeigu tavo vaiką operuoja, tuomet aš noriu ateiti ir pasėdėti su tavim drauge už operacinės durų, kur mes galime laukti, melstis, juokauti, nes kiekvienam yra reikalingas draugas, kuris palaikytų, padėtų nusišypsoti arba pasijuokti. Jeigu jums reikia su kuo nors pasikalbėti, tik pasakykite, kada norėtumėte ateiti į mano nuolat sujauktus namus. Mes galime pasikalbėti, kai aplink ant grindų mėtosi išrengtos lėlės, o virtuvės kriauklėje – neplautų indų stirta.

Jeigu mes esame „pasaulio druska“, tuomet taip ir elkimės! Tuomet imkime dalyvauti vienas kito gyvenime. Taip daug žmonių trokšta tikrų tarpusavio santykių, todėl padarykime bažnyčią ta vieta, kur žmonės jausis reikalingi, susiras draugų, ras šeimą ir amžiną, nesikeičiančią Kristaus viltį.