Straipsniai

Atgailos dovana

Burk Parsons
2014 December 02 d.

Jei nuvažiuotumėte į Vokietiją, Vitenbergo miestą, kur gimė protestantizmas, jums gali kilti klausimas, kaipgi Martynas Liuteris sugebėjo prikalti savo 95 tezes prie tokių tvirtų bronzinių penkių šimtų metų senumo pilies bažnyčios durų. Tačiau netrukus suprastumėte, kad bronzinės durys įstatytos palyginti neseniai. Pirmosios medinės durys sudegė per Septynerių metų karą (1756-1763 m.), per didelį gaisrą, kilusį 1760 metais ir sunaikinusį nemažą bažnyčios pastato dalį. Todėl Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas IV įstatė dabartines duris, kuriose įrašytos 95 Liuterio tezės. Ir nors nemažai krikščionių žino 95 tezių atsiradimo istoriją, tačiau mažai kas žino, kokios tos tezės. Daugiausia tezėse kalbama apie popiežiaus piktnaudžiavimą valdžia, ypač apie popiežiaus aplinkos piktnaudžiavimą, susijusį su tariama indulgencijų galia ir veiksmingumu. Pirmoji Liuterio tezė be galo įžvalgi: „Sakydamas: ,,Atgailaukite“, mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“ Liuteris kviečia bažnyčią atgailauti, be jokių išlygų ar paaiškinimų.

Stebėtina, kad Liuteris savo tezėje atgailą supranta ne kaip vienkartinį veiksmą, bet kaip tai, kas persmelkia visą tikinčiojo gyvenimą. Atgaila svarbi ne tik nusidėjėliui, bet ir kiekvienam tikinčiajam - kasdieną. Būtent to mus moko Viešpaties malda: Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Mes esame mokomi prašyti Viešpaties atleidimo už visas praeityje padarytas nuodėmes, kurias primena Šventoji Dvasia, ir net už daugybę nuodėmių, kurių prisiminti neįstengiame. Jonas Kalvinas, komentuodamas 2 Laišką korintiečiams, rašo: „Pridera išpažinti ne tik tas nuodėmes, kurias darome kasdien. Turime pažvelgti giliau ir prisiminti tuos nusižengimus, kurie atrodo jau seniai palaidoti.“

Ir nors mūsų nuodėmės jau yra atleistos, Kristus ragina mus ir toliau atgailauti, kad vis labiau taptume šventi ir nepeiktini. Savo „Mokyme apie atgailą“ puritonas Thomas Watsonas (apie 1620-1686 m.) rašė: „Atgaila - tai Dievo Dvasios malonė, kuri padeda nusidėjėliui širdyje nusižeminti ir akivaizdžiai pasikeisti.“ Šiuo paprastu teiginiu Watsonas padeda mums sutelkti dėmesį į vieną svarbiausių tikros atgailos aspektų - atgaila yra Dievo Dvasios malonė.

Laiške romiečiams, kalbėdamas apie žmogaus sugedimą, Paulius rašo: Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 4). Paulius kalba paprastai, jei manome (o tai labai tikėtina), kad šiame skyriuje jis kreipiasi į skaitytojus žydus. Žydai, tikintys Jėzumi kaip Mesiju, turėjo žinoti, kad Dievas veda nusidėjėlius į atgailą (Apd 11, 18; 2 Tim 2, 25). Tačiau kaip jiems tada, taip ir mums dabar, reikia šią paprastą tiesą vis priminti.

Taigi, atgaila yra dovana. Atgailauti įkvepia Šventoji Dvasia. Nors atgailaujame mes, iniciatoriai esame ne mes. Mūsų užkietėjusioms, maištaujančioms širdims nesuprantama pati atgailos sąvoka. Kaip mūsų teisumas visiškai skiriasi nuo Kristaus teisumo, taip yra ir su atgaila. Ją mums dovanoja pats Dievas. Mes patys net nesuvoktume, kad turime atgailauti. Užuot atgailavę, mes stengtumės pateisinti savo nuodėmes ir kreivais pirštais rodytume į visus aplinkui. Tačiau iš savo malonės Dievas kantriai drausmina savo įvaikius ir dovanoja jiems atgailą: „Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!“ (Apr 3, 19). Ir nors mūsų protai pavargsta, o širdys abejoja, Jis lieka ištikimas savo pažadams ir kantriai rūpinasi savo bažnyčios žmonėmis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (kad visi patirtų atgailą - pažod. vert.) (2 Pt 3, 9).

Vis dėlto daug žmonių pasidavė gundančiai žiniai, jog, norint tapti krikščionimi, nereikia atgailauti prieš Dievą. Norėdami, kad atsivertimas į krikščionybę būtų kuo lengvesnis, daug pastorių pamoksluose net nemini nuodėmės ar atgailos. Neseniai girdėjau apie  didžiulės bažnyčios pastorių, „palankų ieškantiesiems“, kuris nepamokslauja apie nuodėmę, bet nori tiesiog „suteikti žmonėms įkvėpimo kitai savaitei“. Turbūt reikėtų jam priminti, kad pirmasis mūsų Viešpaties ištartas žodis buvo „Atgailaukite“ (Mt 4, 17). Atgaila nėra šalutinė Evangelijos žinia. Atgaila yra pati svarbiausia Evangelijos suvokimo dalis. Mes tikrai nesuprasime, jog mums reikia Dievo malonės, kol nesuprantame, kad mums reikia atgailauti už nuodėmes. Evangelijoje pagal Morkų skaitome: Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14-15).  Žinote, pastoriai ir mokytojai bus teisiami griežčiau (Jok 3, 1), tad jei pastoriai nekviečia atgailai, patys turės atgailauti.

Manau, kad žmones trikdo pati mintis apie atgailą. Tačiau Šventasis Raštas visiškai aiškiai kalba, kad atgaila yra gyvenimą keičiantis mąstymo pasikeitimas (Ez 14, 6; Mt 3, 8; Apd 26, 20; Apr 2, 5). Kai Johno MacArthuro paprašė apibūdinti atgailą, jis atsakė: „Žodžio atgaila reikšmė paskutiniaisiais metais buvo taip kraipoma, kad jo biblinė reikšmė daugeliui tapo visiškai miglota. Mintis, kad nuoširdi atgaila negali pakeisti gyvenimo, visiškai priešinga Raštui“.

Dievo žodis mus moko, jog Dievas įsako atgailauti ir tikėti, kad būtume išgelbėti. Moneta turi dvi puses - negalime iš tikrųjų patikėti, kol nuoširdžiai neatgailaujame, ir atvirkščiai. Apie tai rašo ir Jonas Kalvinas savo veikale „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“: „Atgaila ne tik nuolat seka paskui tikėjimą, bet ir pati yra gimusi iš tikėjimo. Dėl to neturi kilti jokių nesutarimų.“ Mūsų atgaila ir tikėjimas pasireiškia ne tada, kai „esame išgelbėjami“, ir ne tada, kai pradedame kitiems apie tai kalbėti, o tada, kai atgailos ir tikėjimo žinią kiekvieną dieną skelbiame sau patiems, primindami sau Evangeliją ir suvokdami savo padėtį prieš Dievą Kristuje. Jei kalbėtume Kalvino žodžiais, atgaila nuolat seka tikėjimą. Per tikėjimą Kristumi Dievas mus išteisino, visiškai ir galutinai išgelbėjo, Jis mums visiškai atleido, kaip rašo apaštalas Paulius: Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo, atleisdamas visus nusikaltimus (Kol 2, 13).

Nors daug pasaulio religijų turi tam tikrus mokymus apie atgailą, tik krikščionybė, vienintelis tikras tikėjimas, reikalauja atgailauti. Ir nors daug žmonių galvoja kitaip, atgaila nėra pasiūlymas ar pasirinkimas. Tai - Visagalio Viešpaties priesakas. Mes visada turime būti pasiruošę atgailauti ir tai daryti turime nedelsdami, nes nėra dievobaiminga ar šventa laukti tam ypatingos progos. Kai nusidedame prieš Dievą ar prieš žmogų, mes patys pirmi turime „pakelti prieš save akmenį“. Mes turime atsiprašyti sutuoktinių, draugų, kolegų, dar prieš jiems mus kuo nors apkaltinant. Visų pirma turėtume kritikuoti patys save ir atgailauti ne tik prieš tuos, kuriuos įžeidėme, bet ir prieš tuos, kurie žino apie tą įžeidimą. Taip darydami nesuteiksime savo priešui nė vienos progos skaldyti Kristaus kūno, nes mums nėra nežinomi jo ketinimai (2 Kor 2, 11).

Ar galite įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei rimtai žiūrėtume į Dievo įsakymą atgailauti? Visus mūsų daromus darbus stebi pasaulis, ir jei mūsų šviesa nešviečia žmonių akivaizdoje, jei mūsų darbai nesuteikia progos žmonėms pašlovinti Dievą taip, kaip jie turėtų Jį šlovinti, tuomet atgailaudami ir atleisdami vienas kitam parodykime pasauliui, kad esame Kristų mylintys Jo sekėjai.

www.btz.lt