Pamokslai

Kodėl Dievas ne visuomet atsako į maldas?

Sergej Kaliužnyj
2014 December 01 d.

Kodėl taip nutinka, kad Dievas tyli? Kodėl Jis ne visada atsako į maldas? Kaip tik apie tai aš ir noriu kalbėti: apie priežastis, dėl ko maldos lieka be Dievo atsako.

Neseniai aš peržvelgiau savo dienoraštį, kuriame buvo aprašytas tylusis laikas, kurį aš praleidau vienui vienas su Dievu. Aš jį pradėjau rašyti dar 1996 metais. Ten buvo specialus skyrius, skirtas užtarimo maldoms už draugus, gimines, tikinčiuosius ir netikinčius bei asmeninių poreikių maldoms.

Aš pamačiau, jog tada meldžiausi už sugrįžimą vieno tikinčiojo, kuris tuomet išėjo iš bažnyčios. Tačiau, kiek žinau, šis žmogus taip ir nesugrįžo nei į bažnyčią, nei pas Dievą. Aš meldžiaus dėl vienos moters dvasinio augimo, jos šeimą lankiau ir pasakojau jiems apie Kristų. Tačiau jie taip ir nepanorėjo visiškai patikėti savo gyvenimo Dievui. Aš meldžiausi už savo gimines, tačiau taip ir neišvydau rezultato. Aš meldžiausi dėl tam tikrų aplinkybių ir dabar matau, kad šios maldos liko be atsako. Ir pagalvojau, jog tai tik tos maldos, kurias aš užsirašiau. O kiek jų (neužrašytų) taip ir liko be atsako?  

Manau, jog ir jūsų gyvenime yra daug maldų, kurios liko be atsako. Jeigu jūs kada nors rašėte maldos dienoraščius, susiraskite juos, pasižiūrėkite ir pamatysite, kad taip yra iš tikrųjų.

Numanau, jog per savo gyvenimą jūs ne kartą esate girdėję pamokslus šia tema arba girdėjote šios temos svarstymus formalioje, o gal ir neformalioje aplinkoje. Todėl viliuosi, jog tai, apie ką rašau, iš dalies atgaivins ir iš dalies papildys tą informaciją, kurią jūs turite, ir paskatins toliau ją apmąstyti.

Tai svarbi tema, nes ji susijusi su asmeniškais santykiais su Dievu. Ir jeigu mes norime plėtoti mūsų santykius, anksčiau ar vėliau susidursime su klausimu, kodėl kartais Dievas tyli.

Taigi, kokios neatsakytų maldų priežastys? Aš suradau septynis paaiškinimus.

Nuodėmė

Pirmoji priežastis – nuodėmė. Nuodėmė „universaliai atskiria“ žmogų nuo Dievo. Jei išorinis spaudimas, ligos, baimė ir kiti panašūs išmėginimai gali žmogų atitolinti nuo Dievo, o gali ir priartinti, tai nuodėmė visiškai atskiria ir persekios jus per visą gyvenimą. Pranašas Izaijas apie tai sako: „Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti, bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą, kad Jis negirdėtų“ (Iz 59, 1-2).

Čia kalbama ne apie kokias nors pavienes nuodėmes, nuodėmes dėl nežinojimo, bet apie nuodėmes, kurios parodo, jog žmogus kažką mėgsta arba myli kokį nors žmogų daugiau negu Dievą. Kaip tik apie tokius nusidėjėlius kalbėjo Jėzaus išgydytas aklasis: „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią – tą Jis išklauso“ (Jn 9, 31).

Mūsų gyvenime gali vykti nuožmi kova su nuodėme, ir tai yra tiesa. Tačiau gyvenimas nuodėmėje yra nesuderinamas su gyvenimu Dieve. Todėl, jeigu mes sutinkame, kad nuodėmė būtų mūsų gyvenime, su ja nekovojame, tai, greičiausiai, Dievas neatsakys į mūsų maldas, išskyrus atgailos maldą. O jeigu Dievas tyli, neatsako, tai greitai mūsų krikščionybę gali ištikti galas.

Žinoma, mes galime tapti paprasčiausiai religingais žmonėmis. Tai nesudėtinga. Mes galime galvoti: „Dievas neatsako? Na, ir tiek to! Aš vis vien melsiuos. Taip... dėl sielos“. Tačiau kiekvienam iš mūsų reikia nepamiršti to, kas teisingai yra pastebėta viename Biblijos žodyne: “Malda nėra kažkas mechaniška arba magiška. Ji yra kreipimasis į  be galo išmintingą, mylintį ir galingą dangiškąjį Tėvą“ (International Standard Bible Encyclopedia, 3:938).

Jeigu krikščionis neieškos Dievo tylėjimo priežasčių, tuo labiau, jei tą faktą ignoruos, tai jis greitai praras gyvus santykius su Tėvu, Jo sūnumi ir Šventąja Dvasia. Jis taps tiesiog religingu žmogumi, tenkinančiu savo religinius poreikius, kuriuos turi visi žmonės: lankys bažnyčią, elgsis kaip krikščionys (bent jau, kol bus bažnyčios patalpose) ir net galvos apie save, kad iš tiesų yra krikščionis. Tai nėra sudėtinga. Paklauskite bet kokį žmogų, kuris mano, jog Trejybė – tai Jėzus, Marija ir Šventasis Mikalojus, ar jis yra krikščionis? „Žinoma, krikščionis!“, – jums atsakys toks žmogus. Mes galime tapti religingais žmonėmis, tačiau mes neturėsime gelbėjančių asmeniškų tarpusavio santykių su Dievu. Ir baisiausia, kad taip galima gyventi visą gyvenimą.

O galima išeiti į pasaulį ir, kaip sakoma, „pulti į visas sunkias nuodėmes“. Juk tarp tų, kurie neturi nieko prieš šį pasaulį ir tų, kurie visiškai šį pasaulį palaiko, nėra jau toks didelis skirtumas, jeigu jis apskritai yra. Juk ir vieni, ir kiti yra šio pasaulio draugai, o tai reiškia, kad yra Dievo priešai. Apaštalas Jokūbas šiuo klausimu pasisakė nedviprasmiškai: „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“ (Jok 4, 4).

Ar žinote, kaip Dievas elgiasi su savo priešais? Manote, kad Jis juos persekioja ir sunaikina? Galbūt su kažkuo Jis taip ir elgiasi, bet dažniausiai Jis tiesiog tyli. Ir tai žymiai baisiau, negu Jis pasmerktų ir ištiktų sielvartais.

Saulius tapo Dievo priešu. Ir, kai Dievas jam neatsakė, jis kreipėsi pagalbos į burtininkę, kad toji jam iššauktų Samuelį. Kai pasirodė „Samuelis“ (beje, ne be magijos pagalbos) tarp jų įvyko toks pokalbis: „Samuelis tarė Sauliui: ‚Kodėl drumsti man ramybę, iššaukdamas mane?‘ Saulius atsakė: ‚Esu labai prislėgtas, nes filistinai kariauja prieš mane. Dievas atsitraukė nuo manęs ir man nebeatsako nei per sapnus, nei pranašus, todėl pašaukiau tave, kad pasakytum, ką man daryti?‘ Samuelis atsakė: ‚Kodėl mane klausi, jei Viešpats atsitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu?‘“ (1 Sam 28, 15-16). Paskui pasidarė aišku, kad Dievas ir toliau nebekalbės su Saulium, kad jis yra pasmerktas. Saulius ilgai ėjo ta kryptimi, kad taptų Dievo priešu, ir galų gale jis juo tapo. O Dievas nieko jam nesakė – Jis tiesiog tylėjo.

Neteisingas motyvas

 Antroji priežastis gali būti dėl mūsų maldų neteisingo motyvo. Apaštalas Jokūbas apie tai pasakė taip: „Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote – savo užgaidoms išleisti“ (Jok 4, 3).

Iš tikrųjų, mūsų prašymų motyvas gali būti susijęs su tuo, kas nepatinka Dievui, kas nėra naudinga artimiesiems, netgi nenaudinga mums patiems. Tai gali būti „kūno geismais, akių geismas ir gyvenimo išdidumas“ (1 Jn 2, 16).

Dievas gali neatsakyti į tokias maldas. Ir tai net geriau, negu Jis atsakytų. Būna atvejų, kai Dievas atsako į atkaklią maldą, kuri prieštarauja Jo valiai, bet labai to laukė tie, kuriuos Jis mylėjo. Taip izraelitai nenorėjo savo visuomenėje tenkintis teokratija, t.y. Dievo valdymu per teisėjus ir pranašus. Jie labai užsinorėjo, kad ir jie, kaip ir kitos tautos, turėtų karalių. Ir Dievas davė jiems karalių, bet pasakė, jog, kai jie supras, ką sau išprašė, tai labai pasigailės dėl savo prašymo. Štai Jo žodžiai, kuriuos Jis pasakė per Samuelį: „Tada jūs šauksite dėl karaliaus, kurį išsirinkote, bet Viešpats jūsų neišklausys“ (1 Sam 8, 18).

Taigi, jeigu jūsų maldos motyvu yra jūsų ambicijų patenkinimas, tai Dievas, greičiausiai, į šią maldą neatsakys. Tačiau, jeigu Jis atsakys į atkaklų žmogišką troškimą, tai galime pasigailėti, kad to Jo prašėme.

Malda be tikėjimo

Trečia priežastis gali būti prašymas be tikėjimo. Tai gali būti abejonė dėl maldos teisingumo, arba abejojimas, kaip toliau panaudoti maldų atsakymus. Štai ką apie tai sako apaštalas Jokūbas: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties“ (Jok 1, 5-7). Apaštalas Jokūbas kalba apie žmones, kuriems trūksta išminties, kaip teisingai elgtis sudėtingų gyvenimo situacijų metu. Jis pataria jiems prašyti išminties pas Viešpatį, tačiau jie neturėti abejoti dėl to, kad gaus šios išminties tam, kad vėliau ja vadovautųsi. Bet jei jie ims svyruoti ir galvoti, „ar man to reikia?“ arba „ar aš tikrai imsiu elgtis taip, kaip man patars Viešpats?“, tai jie tos išminties iš Viešpaties negaus. Būtent tokia yra apaštalo žodžių prasmė. Jokūbas sako, kad toks žmogus apskritai negali tikėtis ką nors gauti iš Dievo.

Viešpats atsako į mūsų prašymus, jei mes savo viduje esame pasirengę priimti tai, ko prašome ir gavę, teisingai su tuo elgtis. Tačiau jeigu mes abejojame, ar iš tiesų mums reikia to, ko prašome, tai Dievas gali mums ir neduoti. Ir greičiausiai Jis ir nesuteiks prašomo dalyko.
 
Išmėginimas

Ketvirta priežastis gali būti išmėginimas žmogui, kad jis geriau pažintų Dievą. Pirmąjį to pavyzdį aš randu Jobo knygoje.
 
Jobas – pamaldus ir teisus žmogus, ką paliudijo Pats Dievas. Jis tampa velnio užpuolimų objektu, dėl ko praranda vaikus, visą savo didelį turtą, visuomeninę padėtį, pagarbą ir sveikatą. Ir visa tai jam atsitinka, nes taip leido Dievas.

Jobas save laiko nekalta visų tų įvykių auka. Vienintelis jo troškimas, dėl kurio Jis kreipiasi į Dievą, kad Jis būtų teisėjas jo byloje. Tačiau ir čia Jobą ištinka nesėkmė, nes Dievas Jam neatsako. Jobas sako Dievui: „Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės“ (Job 19, 7). „Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane“ (Job 30, 20).

Jis nesusilaukia užuojautos nei iš žmonos, kuri trokšta jo greitos mirties, nei iš draugų, kurie laiko jį nusidėjėliu ir ragina atgailauti.

Bet kai į visą šį reikalą įsikiša Dievas, Jis paaiškina Jobui, kad turi suverenią teisę elgtis šioje žemėje kaip tinkamas. Galiausiai Jobas ima naujai suvokti Dievą ir sako: „Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma (...) Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 3.5-6). Jis ne šiaip sau sėdi namuose ir apie tai filosofuoja, bet jis tai supranta taip giliai, kad jo širdis tampa kitokia. Priežastis, dėl ko kentėjo Jobas, yra jo išmėginimas, kad jis geriau pažintų Dievą.

Dar vienas pavyzdys, kurį aš randu Šventajame Rašte, yra pranašo Jeremijo istorija. Šiam pranašui asmeniniame gyvenime teko daug ką paaukoti. Dar jaunystėje jis gavo kvietimą tapti pranašu ir pasakoti žmonėms Dievo Žodį. Be to, skelbti jis turėjo tiems žmonėms, kurie bus susierzinę ir stengsis padaryti jam pikta dėl to, ką jis sako. Jam buvo uždrausta turėti žmoną ir vaikų, t.y. turėti visavertę šeimą. Jis turėjo skelbti Dievo Žodį, nors per keturiasdešimt jo pamokslavimo metų taip niekas ir neatgailavo.

Gal savo, o gal žmonių vardu Jeremijus sako, kad Dievas tapo jam priešu. Tarp kitų siaubingų dalykų, kuriuos, Jeremijo nuomone, Dievas jam padarė, jis savo skundo giesmėje pamini ir tokį: „Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą“ (Rd 3, 8). Tačiau tuomet, kai rodėsi, jog daugiau vilties nėra ir mirtis arti, Jeremijas naujai suvokia Dievą ir Jo gailestingumą: „Nors aš viso to nepamirštu, visgi dar turiu vilties. Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė“ (Rd 3, 21-23). Ir toliau pranašas kalba, kad tai, kas jam nutiko, išėjo jam į gerą.

Aš esu įsitikinęs, kad, kai mes skaitome panašius pavyzdžius, nenorime atsidurti šių žmonių vietoje. Mes bijome to, kas jiems nutiko, ir sau to nenorime.

Tačiau Dievas nesielgia su visais vienodai, bet ištiria kiekvieno širdį ir tuomet veikia. Jis neduoda tokio išmėginimo, kokio mes negalėtume pakelti, bet išmėginimuose duoda pajusti ir palengvėjimą, kad mes galėtume šį išmėginimą ištverti.

Dievas su visais iš eilės taip nesielgia, bet tik su išrinktaisiais. Jis gali taip elgtis tik su tais, kurie savo širdyje turi troškimą Jį labiau pažinti. Jis taip elgiasi tik tų žmonių gyvenime, kurie prieš nieką nesustos, kad geriau pažintų Dievą. Pavyzdžiui, tarp šių žmonių yra apaštalas Paulius, kuris visus savo kentėjimus ir negandas laikė šiukšlėmis, palyginus su Jėzaus Kristaus pažinimu. Jis žinojo, jog Kristaus pažinimas – tai, už ką galima sumokėti pačią didžiausią – gyvenimo - kainą.  

Trūksta atkaklumo
 
Penktoji priežastis gali būti dėl to, kad mūsų maldai trūksta atkaklumo. Evangelistas Lukas savo Evangelijoje labai pabrėžia maldą. Jis paliko mums du pavyzdžius, kuriuose Jėzus mokė palyginimais apie atkaklumą maldoje.

Pirmasis palyginimas apie atkaklų žmogų, kuris vėlai vakare atėjo pas savo draugą ir paprašė paskolinti duonos, kad galėtų pavalgydinti pas jį atėjusį žmogų. Tačiau namų šeimininkas ėmė atsikalbinėti, nurodydamas, kad jau vėlu ir kad jis nenori žadinti savo šeimos narių. Jėzus apie šią situaciją kalba taip: „Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“ (Lk 11,8). Ir be to priduria: „Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Lk 11, 9-10).

Antras palyginimas apie neteisų teisėją ir atkaklią našlę. Našlė turėjo varžovą. Tačiau kadangi ji negalėjo nusisamdyti sau advokato, tai prašydama pagalbos kreipėsi į teisėją. Tačiau teisėjas buvo kyšininkas ir nenorėjo nemokamai padėti. Tačiau našlė neturėjo kitos išeities. Ji ėmė nuolat ateidinėti ir atkakliai prašyti, kad teisėjas ją apgintų. Ir tuomet teisėjas nusprendė: padėsiu, kad tik jos atsikratyčiau. Jėzus sako, kad, jeigu neteisus teisėjas nusprendė taip padaryti, tai tuo labiau Dievas pasirengęs atsiliepti į atkaklią savo vaikų maldą.

Mūsų atkaklumas maldoje parodo, koks iš tiesų mums svarbus ir būtinas yra tas dalykas, dėl kurio mes prašome. Tačiau, kaip sakoma viename Biblijos žodyne: „Net atkakli malda nėra savaime vaisinga, o pagal ją girdėjusio Dievo valią. Jeigu žmogus mėgina vadovauti Dievo valiai, jo malda negali būti sakoma Jėzaus vardu“ (Brokhauzo Biblijos enciklopedija, p. 596). Mes neturime net mėginti manipuliuoti Dievo valia ir kartu sakyti „vardan Jėzaus Kristaus!“ Mes turime galvoti ar mūsų malda yra suderinama su Tėvo valia.

Nėra Dievo planuose

Šeštoji priežastis gali būti ta, kad Dievo plane dėl mūsų gyvenimo arba dėl pasaulio nėra vietos tam, ko mes prašome. Štai du pavyzdžiai iš Šventojo Rašto, kurie tai patvirtina.

Pirmasis susijęs su Moze. Mozė sukėlė Dievo pyktį dėl savo nepaklusnumo, ir bausdamas Mozę Viešpats jam pasakė, kad jis neįeis į Pažadėtąją žemę, į kurią jis vedė Izraelio tautą. Nepaisant Mozės atgailos ir jo prašymo pakeisti sprendimą, Dievas atmetė prašymą. Štai, kaip pats Mozė apie tai pasakė izraelitams, kai jie buvo prie pačių Kanaano ribų, į kurį jis taip ir neįėjo: „Aš tada maldavau Viešpatį: (...) ‚Leisk man įeiti ir pamatyti gerąją žemę anapus Jordano, tą puikųjį kalnuotą kraštą ir Libaną‘. Tačiau Viešpats buvo supykęs ant manęs dėl jūsų ir manęs neišklausė, ir tarė: ‚Daugiau man apie tai nekalbėk. Užlipk į Pisgos viršūnę ir apžvelk savo akimis vakarus, šiaurę, pietus ir rytus; tu nepereisi Jordano‘ “ (Įst 3, 23. 25-27).

Tai labai tragiška situacija, kurioje Mozė sukelia gailestį ir užuojautą. Tačiau Dievo planuose nebuvo, kad būtent Mozė į šią žemę įvestų tautą. Galbūt priežastis buvo jo senas amžius, tad užkariauti Kanaaną būtų prireikę daug laiko. Galbūt Mozė buvo geras lyderis taikos metu, tačiau nepakankamai geras karys, kokį Viešpats matė Jozuės asmenyje. Todėl Dievas pasakė Mozei, kad jis paruošų Jozuę, kuris ir įvedė tautą į Pažadėtąją žemę.

Antras pavyzdys apie apaštalą Paulių, kuris turėjo kažkokį negalavimą, dėl kurio teologai ir medikai ginčijasi iki šiol. Štai ką sako pats Paulius: „Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau. Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. Bet Viešpats man pasakė: ‚pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė, tampa tobula silpnume‘. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs“ (2 Kor 12, 7-9).

Mes matome, jog liga, kokia ji bebuvo, buvo duota dėl Pauliaus gerovės, kad subalansuotų jo charakterį ir sulaikytų nuo nusidėjimo. Viešpats ne šiaip sau pasiuntė savo apaštalui ligą, bet ir pažadėjo jam, kad ligos sukeltą nepatogumą Jis kompensuos savo malone: ten kur Pauliaus liga buvo jo tarnystei kliūtis, dirbti imdavo Pats Viešpats. Todėl Paulius (kada save lygino su kitais apaštalais) kalbėjo taip: „...aš darbavausi daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi“ ( Kor 15, 10). Sužinojęs pranašumą to, dėl ko Viešpats neatsakė į šią jo maldą, apaštalas galėjo pasakyti: „Todėl mieliausiai girsiuos savo silpnumais, Kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs“ (2 Kor 12, 9). Ir galimas daiktas, kad šis žinojimas paskatino jį parašyti gerai mums žinomus ir mėgiamus žodžius: „Be to mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gerą, būtent Jo tikslu pašauktiems.“ (Rom 8, 28).

Šie du pavyzdžiai mums parodo, kad Viešpats kaskart duodavo suprasti, kokia yra Jo valia. Todėl ir mes galime tikėtis, jeigu ko nors paprašysime ne pagal Dievo valią, kad Jis duos mums suprasti, kad mūsų maldos nepavirstų „amžinais“ prašymais.

Jeigu mes tikime Dievo Sūnų Jėzų Kristų, jeigu mūsų širdis mūsų neteisia, t.y. mūsų gyvenime nėra neišpažintų nuodėmių, ir jeigu mes prašome pagal Dievo valią, tai nėra nieko, kas sukliudytų mums gauti tai, ko prašome. Apaštalas Jonas apie tai pasakė: „Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme“ (1 Jn 5, 14-15).

Nesuprantame savo priklausymo nuo Dievo

Ir, pagaliau, septintoji priežastis. Ji gali būti dėl to, kad prašantis žmogus nesuvokia savo priklausymo nuo Dievo. Reikia prisiminti, kad malda – tai išraiška priklausymo nuo To, į Kurį kreipiesi. Juk jei mes kieno nors maldaujame kažką padaryti, tai turime galvoje, kad mes patys negalime to padaryti. Būtent dėl to žmogus ir maldauja, kad kitas žmogus kažką padarytų. Tas taip pat teisinga santykiuose su Dievu.

Kai mes prašome Dievo išgelbėti, tai reiškia, kad mes suprantame, kad patys savęs negalime išgelbėti. Kai mes Jo prašome atleisti mūsų nuodėmes, tai reiškia, kad mes patys negalime išspręsti savo nuodėmingumo prieš Dievą problemos. Kai mes prašome, kad Jis duotų mums amžinąjį gyvenimą, tai mes suprantame, jog patys negalime to gyvenimo pasiekti. Todėl, jeigu mes save laikome pakankamai nepriklausomais nuo Dievo, galinčiais savarankiškai eiti gyvenimo keliu ir drauge patikti Dievui, tai Dievas gali neatsakyti į mūsų maldas, kad mes atgailautume ir suvoktume savo visišką priklausymą nuo Jo bei išmoktume visuose dalykuose Juo pasikliauti. „Nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti“, - pasakė Jėzus (Jn 15, 5).

Atgaila skatina Dievą pakeisti sprendimą

Taigi, maldų be atsako priežastys – tai nuodėmė, neteisingi motyvai, abejonės, išmėginimai, nepakankamas atkaklumas, suderinamumas su Dievo valia ir, galų gale, visiško savo priklausymo nuo Dievo nepripažinimas.

Ką gi daryti, jei savo gyvenime mes matome maldas be atsako?

Mes neturime praeiti pro šalį ir užmerkti akių. Imkime ir pabandykime drauge su Viešpačiu, maldoje, Šventojo Rašto pagrindu, išsiaiškinti, kodėl Viešpats neatsakė į jas.

Tačiau, ką daryti, jeigu mes į visas mūsų maldas nematome atsakymo, jeigu manome, kad Viešpats liovėsi su mumis kalbėtis?

Visų pirma, reikia suprasti, jog Viešpats nėra panašus į greitai įsižeidžiančius žmones. Ir todėl kaip ir pranašui Jeremijui reikia viltis Jo gailestingumu: „Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė“ (Rd 3, 22-23). Jei mes manome, kad Viešpats tyli ir neatsako į mūsų maldas, tai greičiausiai Jis laukia mūsų atgailos. Karaliaus Ezekijo sūnus, Judėjos karalius Manasas buvo pats nedoriausias iš visų karalių, kurie karaliavo Jeruzalėje. Jis buvo  stabmeldys, peržengė visą Dievo Įstatymą. Todėl Dievas padarė taip, kad asirai užgrobtų Jeruzalę ir išvestų Manasą į nelaisvę. Ten „būdamas nelaisvėje, jis nusižemino prieš savo tėvų Dievą ir maldavo Viešpatį savo Dievą. Viešpats išgirdo jo prašymą, išklausė jo maldavimą ir leido jam grįžti į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad Viešpats yra Dievas“ (2 Krn 33, 12-13). Jeigu dėl ko nors reikia atgailauti, tai neatidėliokite, atgailaukite, kaip tai padarė karalius Manasas.

Prisiminkime, kad mes visuomet galime pasikliauti Dievo gailestingumu Kristuje, nes, kaip sako Paulius: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10).

Būkime atidūs savo santykiuose su Dievu.