Pamokslai

Mokinystės kaina

Steven J. Cole
2014 November 29 d.

Apklausų organizatorius Džordžas Galupas teigia, kad tik mažiau nei 10 procentų krikščionių evangelikų galėtų būti vadinami pasišventusiais. Daugelis išpažįstančiųjų krikščionybę neturi krikščionybės pagrindų ir nesielgia kaip tikri krikščionys.

Pasak kito tyrėjo Džordžo Barnos, beveik pusė (46 proc.) evangelikų Bibliją skaito tik kartą per savaitę arba neskaito visai.

Anksčiau rašėme apie Dievo kvietimą priimti Evangeliją: atidavęs viską ir nieko nereikalaudamas atgal, Jis kviečia nusidėjėlius į didžiulę puotą. Mes negalime savo darbais nusipelnyti Jo pakvietimo - Dievas kviečia mus iš malonės. Tad šis straipsnis, kuriame rašoma apie kainą sekant Kristumi, gali atrodyti tarsi staigus pokytis.

Norėdami nuoširdžiai sekti Jėzumi Kristumi, turime pagalvoti apie kainą ir skirti Jam svarbiausią vietą savo gyvenime.

Nors išgelbėjimas duodamas dovanai, tačiau jis kainuoja gyvenimą. Nors esate išgelbėti neatlygintinai, tačiau priėmę išgelbėjimą, pasišvenčiame ir sekame Jėzumi Kristumi. Galite sakyti: „Tai - prieštaringos mintys: kaip gali būti nemokama, bet ir turėti kainą?“

Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad aš noriu kopti į Everesto viršūnę (iš tiesų to nenoriu ir manau, kad tiems, kurie tai daro, trūksta sveiko proto). Tačiau visgi įsivaizduokime, kad noriu kopti į Everestą. Tai kainuos apie 70 tūkst. dolerių, o aš tiek neturiu. Bet vienas turtingas verslininkas išgirdo apie mano norą ir pasisiūlė už viską sumokėti: jis nupirks brangiai kainuojančią aprangą ir įrangą, sumokės už mano kelionę, gidą, mokymus - visa tai man nieko nekainuos. Tačiau, jei priimsiu pasiūlymą, turėsiu pasišvęsti ir ištisus mėnesius sunkiai mokytis. Tai gali man kainuoti net gyvybę, nes nemažai gerų alpinistų žuvo, bandydami pasiekti Everesto viršūnę. Tai - dovana, tačiau tenka mokėti ir didžiulę kainą.

Arba, įsivaizduokite: draugas pilotas pasiūlo man nemokamą kelionę lėktuvu. Jis kviečia mane keliauti jo sąskaita. Priimdamas nemokamą jo pasiūlymą, aš patikiu savo gyvenimą į jo rankas: jei jis skris saugiai, saugus būsiu ir aš, tačiau jei lėktuvas nukris, žūsiu ir aš. Priėmęs jo pasiūlymą, savo gyvenimą aš patikiu jam.

Jėzus Kristus dovanai siūlo gyvybės vandens trokštantiems, tačiau turime suprasti, kad priimdami Jo pasiūlymą, mes jau nebepriklausome patys sau - už mus buvo sumokėta kaina. Todėl, norėdami sekti Jėzumi Kristumi, turime pagalvoti ir apie kainą, negalime sekti Kristumi lengvabūdiškai ar, kilus sunkumams, atsitraukti.

Įmanoma ir lengvabūdiškai sekti Kristumi

Evangelijoje pagal Luką 14, 25 parašyta: Kartu su Juo ėjo didelės minios. Kiekvienam pastoriui patiktų tarnauti tokioje bažnyčioje, kiekvienas tarnavimas nori turėti kuo daugiau pasekėjų. Didelių bažnyčių pastoriai leidžia knygas, juos kviečia pamokslauti visame pasaulyje, nes jie yra sėkmingi. Mes sėkmę matuojame skaičiais.

Tačiau Jėzus buvo kitoks - Jis didelėmis miniomis nesižavėjo. Jis žinojo, kad daugelis sekė Juo dėl savanaudiškų ar paviršutiniškų priežasčių. Juo sekti buvo smagu. O gal jūs ar jūsų pažįstami buvo išgydyti?.. Bet Jėzus nenorėjo netikrų sekėjų. Jis suprato, kad tie, kurie sekė Juo lengvabūdiškai, užklupus sunkumams, atkris ir sukels problemų. Todėl Jis atsigręžė į didžiules minias ir išdėstė mokinystės principus.

Yra daug evangelikų, kurie griežtai atskiria išgelbėjimą nuo mokinystės. Jie teigia, kad išgelbėjimas - tai Dievo dovana, o mokinystė turi savo kainą. Jų manymu, visi tikintieji turi būti mokiniai, tačiau tai nėra susiję su gelbstinčiu tikėjimu. Kitaip tariant, yra tokių, kurie buvo išgelbėti, tačiau niekada nepasišventė mokinystei. Jie sako, kad galima priimti Jėzų, tačiau nesekti Juo, kaip Viešpačiu.

Naujajame Testamente nerandu nieko, kas tai patvirtintų. Priešingai, Biblijoje daug tokį mokymą paneigiančių eilučių. Tikėti Jėzumi Kristumi, kaip Gelbėtoju, reiškia ir sekti Juo, kaip Viešpačiu. Išgelbėjimas - tai ne tik žmogaus apsisprendimas, - tai galingas Dievo jėgos veikimas, iš mirties prikeliantis sielą amžinajam gyvenimui. „Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos.“ (Fil 1, 6). Dievo duotas naujas gyvenimas keičia mūsų gyvenimo būdą pagal Jo prigimtį - Žodžio sėkla neša amžinojo gyvenimo vaisių.

Nors šiame gyvenime mes niekada netapsime tobuli, tikintieji turi tobulėti kaip mokiniai (Fil 3, 12). Tačiau, jei tikintieji teigia tikį, bet nenori paklusti Kristui, jie apgaudinėja patys save. Jie sako: „Viešpatie, Viešpatie!“, bet Tą dieną jie išgirs baisius žodžius: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“(Mt 7, 23). Paulius sako: „Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui“ (Tit 1, 16).

Taigi, įmanoma sekti Kristumi paviršutiniškai, tačiau būtent dėl tokių sekėjų Jėzus ir nurodo mokinystės kainą. Jis žino, kad mūšis bus labai sunkus, todėl nenori, kad Jo sekėjai būtų lengvabūdžiai.

Nuoširdžiai sekdami Kristų, turime pagalvoti ir apie kainą

Pirmiausia, Jėzus nurodo du mokinystės kainos aspektus (Lk 14, 26-27), o tada pateikia du palyginimus (Lk 14, 28-32), raginančius prieš priimant išgelbėjimą, suvokti ir kainą. Vėliau Jis nurodo trečiąjį mokinystės kainos aspektą (Lk 14, 33), o šio skyriaus 34-35 eilutėse skaitome palyginimą apie druską, nusakantį, kas bus, jei seksime Juo nenuoširdžiai, visiškai Jam neatsidavę. Pabaigoje Jėzus perspėja: Kas turi ausis klausyti - teklauso.

Prieš giliau pažvelgdami į Jėzaus nurodytą kainą, pagalvokime, ką reiškia „atsisėsti ir paskaičiuoti išlaidas“, kalbant apie bokštą statantį žmogų (Lk 14, 28); ar „atsisėsti ir apsvarstyti“, kai kalbama apie  į karą traukiantį karalių (Lk 14, 31). Abi šios eilutės iliustruoja kruopštų, išsamų ir racionalų mąstymą, apsvarstant visus pasišventimo aspektus. Kruopštus apmąstymas priešpastatomas impulsyviai ir emocingai priimtam sprendimui, negalvojant apie pasekmes.    

Šiandien skelbiant Evangeliją dažnai siekiama stiprių emocijų, o ne gilaus apmąstymo. Mes surenkame minias žmonių, ir žymūs sportininkai ar kitos žvaigždės liudija apie tai, kaip Kristus pakeitė jų gyvenimą. Tada entuziastingas pamokslininkas pasakoja, kad Kristus gali atsakyti į visus žmonių poreikius. Vėliau žmonės išgirsta kvietimą, o tarnautojai pakyla nuo kėdžių ir eina į priekį, kad nesiryžtantys priimti sprendimo būtų padrąsinti ir visgi atsakytų į kvietimą. Muzikantai ir choras giesmėmis kviečia žengti šį žingsnį. Atsiliepti į kvietimą ir išeiti į priekį atrodo teisinga. Pagautas emocijų, žmogus pakyla ir „nusprendžia priimti Kristų“.

Tačiau ar jis išgelbėtas? Iš Dievo malonės kai kurie jų išsigelbsti, tačiau net ir garsūs evangelistai pripažįsta, kad tik apie 10-15 proc. išpažinusiųjų Kristų savo Viešpačiu toliau gyvena su Dievu. Dažnai žmonių sprendimą nulemia emocijos, o ne apmąstymas, ką reiškia sekti Kristumi. Minioms, norėjusioms Juo sekti, Jėzus sakė: „Prieš pradėdami sekti, apsvarstykite kainą.“

Jėzus kalba apie tris aspektus.

1. Turime nekęsti savo šeimos ir savęs pačių (Lk 14, 26). Oho! Argi Biblijoje nesakoma, kad turime mylėti savo šeimas? Argi nerašoma, kad žmogus negali nekęsti savo kūno? Ar Jėzus prieštarauja Biblijai? Žinoma, ne! Tokiais žodžiais Jis nori mus supurtyti, kad sustotume ir pagalvotume. Jis sako, kad mūsų atsidavimas ir meilė Jam turi būti tokia didžiulė, kad mūsų meilė šeimai ar net gyvenimui atrodytų tarsi neapykanta.

Dažniausiai meilė Kristui neprieštarauja meilei šeimai, tačiau kartais, jei šeimos nariai ragina atsitraukti ar net palikti Kristų, turime rinktis. Tokiose sudėtingose situacijose, pasiduodami spaudimui, mes renkamės: mylėti Kristų ar šeimos narius. Jei renkamės šeimos narius, iš tiesų mes nemylime nei vieno, nei kito: nemylime savo šeimos, nes, sakydami, kad neverta visko palikti ir sekti Kristumi, neleidžiame savo šeimai rimtai apsvarstyti Kristaus žodžių; nemylime ir Kristaus, nes parodome, kad mums svarbesnis nuodėmingas žmogus, o ne Dievo Avinėlis, kuris atidavė save kaip auką už mūsų nuodėmes.

Teologas ir filosofas Fransis Šėferis, kurio gyvenimas ir knygos paskatino tūkstančius ateiti pas Kristų, užaugo nekrikščioniškoje šeimoje. Jam tapus krikščioniu, jo tėvas nenorėjo, kad jis stotų į koledžą ir taptų tarnautoju, nors jaunasis Fransis jautė, jog yra tam pašauktas. Atėjus metui, kai jis turėjo priimti sprendimą: daryti tai, ką Dievas jam numatė, ar paklusti tėvo norams, Fransis paprašė: „Tėti, leisk man kelias minutes pasimelsti.“ Jausdamas baimę ir neužtikrintumą, jis nusileido į rūsį ir raudojo dėl savo tėvo.

Tada, pasitelkdamas paprastą ir desperatišką tikėjimą, jis padarė tai, ko niekada nepatartų daryti kitiems, bet tuo metu, toje situacijoje jis manė, kad tai teisinga: jis meldė: „Dieve, prašau duok man suprasti.“ Ir, pasiėmęs monetą, tarė: „Jei iškris herbas - vyksiu mokytis, neatsižvelgdamas į tėčio norus.“ Iškrito herbas. Vis dar raudodamas, jis sušuko: „Dieve, būk man kantrus. Išvyksiu, jei šįkart iškris skaičius.“ Iškrito skaičius. Jis ir trečią kartą meldė: „Dar kartelį, Dieve. Nenoriu suklysti... dėl tėčio. Prašau, tegul vėl iškrenta herbas.“ Iškrito herbas. Jis nuėjo pas tėvą ir jam pasakė: „Turiu išvykti.“

Tėvas piktai pažvelgė į jį, trenkė durimis ir išėjo. Tačiau, prieš durims užsitrenkiant, Fransis dar išgirdo tėvo žodžius: „Apmokėsiu už pirmąjį pusmetį.“ Vėliau Fransio tėvas tapo krikščioniu, bet Fransis mano, kad ši akimirka, kai buvo ištarta „Turiu sekti Viešpačiu“, buvo pirmasis žingsnis jo išgelbėjimo kelyje, - tai papasakojo Edita Šėfer knygoje „Gobelenas“ (The Tapestry).

Būdami jauni, mes turime paklusti savo tėvams, kol tai neprieštarauja Dievo žodžiui. Tačiau, jei reikia pasirinkti: paklusti tėvams ir nepaklusti Kristui ar paklusti Kristui, bet ne tėvams, - turite sekti Kristumi. Jei esi krikščionė ir turi netikintį vyrą, kuris sako: „Nenoriu, kad eitum į bažnyčią“, turėtum mylėti ir būti maloni, tačiau pamėginti išaiškinti vyrui, kad sekti Jėzumi Kristumi yra daug svarbiau nei santykiai su žmonėmis. Tai aiškiai sako Evangelijos pagal Luką 14 skyriaus 26 eilutė.

Sakydamas, kad mes turime nekęsti net savo gyvenimo, Jis turi minty, jog meilė Jam turėtų mums būti brangesnė už gyvenimą. Dažniausiai, sekant Kristumi, Jis patenkina mūsų širdies troškimus (Ps 37, 4), pripildo mus džiaugsmo ir leidžia patirti tikrą malonumą (Ps 16, 11). Tačiau kartais norisi patenkinti kūno įgeidžius, todėl sunku paklusti Kristui. Mokinys tai apmąsto iš anksto ir pasišvenčia sekti Kristumi.

2. Turime nešti savo kryžių (Lk 14, 27). Apie tai kalba ir Lk 9, 23. Kryžius nebuvo daiktas, kuris keltų susierzinimą ar nepatogumų. Kryžius buvo lėtos, baisios mirties vieta. Jėzus kalba apie kasdienių savanaudiškų troškimų atmetimą ir mirtį dėl Jo vardo. Mūsų Gelbėtojas patyrė atmetimą ir agoniją ant kryžiaus, tad, jei sekame Juo, turime būti pasirengę tam pačiam. Jei žmonės piktinasi tuo, kad esame krikščionys, turime juos laiminti (Rom 12, 14). Mes neturime savo elgesiu provokuoti persekiojimų, bet, jei kenčiame dėl teisumo, turime rinktis tai, kas teisinga, ir patikėti savo sielas ištikimajam Kūrėjui (1 Pt 4, 19).

Tai yra procesas, ir mums visiems reikia čia tobulėti. Jei mums nepavyksta, turime išpažinti tai Viešpačiui ir stengtis paklusti kitą kartą, kai teks kentėti dėl Jo. Tačiau, jei nenešame savo kryžiaus mirdami sau, mes nesame Jėzaus Kristaus mokiniai.

3. Turime atsižadėti visko, ką turime (Lk 14, 33). Pateikęs du palyginimus, jog prieš pasirenkant reikia apsvarstyti kainą, Jėzus baigia: Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys. Ar Jėzaus žodžius, kad turime atsižadėti visko, ką turime, reikia suprasti tiesiogiai? Ar turime gyventi nepritekliuje, kad būtume tikri krikščionys? Ką Jis nori tuo pasakyti?

Manau, Jėzus sako, kad yra du viešpačiai, kuriems galima tarnauti: Dievas ir Mamona. Daugelis galvoja, kad viską galima suderinti, suteikiant Dievui pirmenybę: „Daugiausiai tarnausiu Dievui, bet man patinka tarnauti ir pinigams.“ Tačiau Jėzus sako, kad tai neįmanoma: Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Lk 16, 13). Kitaip tariant, negalite paprasčiausiai pridėti Jėzaus prie savo materialistinio gyvenimo būdo, taip tikėdamiesi patenkinti ir savo dvasinius poreikius. Būti krikščioniu reiškia suvokti, kad už jus buvo sumokėta kaina, ir kad jūs nebepriklausote patys sau (1 Kor 6, 19-20). Tai, ką turite, nėra jūsų. Jūs tapote Jėzaus Kristaus tarnas ir priklausote Jam.

Man patinka Chuano Karloso Ortezo istorija apie didžiulę perlo vertę. Pamatęs perlą, žmogus sako prekeiviui: „Noriu šio perlo. Kiek jis kainuoja?“

Prekeivis atsako: „Jis labai brangus.“ „Kiek?“ - neatlyžta žmogus. „Daug!” - vėl atsako prekeivis. „Ar manote, kad galiu jį įpirkti?“ - klausia žmogus. „Taip, - atsako jis, - gali kiekvienas.“

„Bet juk sakėte, kad jis labai brangus?“ „Taip ir yra.“ „Tai, kiek visgi jis kainuoja?“  - dar kartą klausia žmogus. „Viską, ką turi“, - atsako prekeivis.

„Aš jį perku“, - atsakė žmogus. „Gerai, o kiek tu turi?“ - paklausė prekeivis. „Na, banke turiu 10 tūkstančių dolerių.“ „Gerai, o ką dar turi?“ „Tai - viskas, ką turiu.“ „Daugiau nieko?“ „Na, dar turiu kelis dolerius kišenėje.“ „Kiek?“ „Tuoj pažiūrėsiu... 100 dolerių.“ „Juos paimsiu taip pat, - sako prekeivis. - Ką dar turi?“ „Tai viskas.“ „Kur gyveni?“ - klausia prekeivis. „Name. Taip, aš turiu namą.“ Prekeivis užrašo: „Namas - dabar jis mano.“ „O kur, tavo manymu, aš miegosiu - palapinėje?“ „O, tu turi dar ir palapinę? Ją paimsiu taip pat. Kas dar?“ „Tai gal manai, kad miegosiu mašinoje?“ „O, tu turi ir mašiną?“ „Taip, turiu dvi.“ „Tada jos irgi mano.“ „Tu jau paėmei mano pinigus, namą, palapinę ir mašinas! Kur gyvens mano šeima?“ „Taigi, tu turi ir šeimą?“ „Taip, turiu žmoną ir tris vaikus.“ „Dabar jie - mano.“

Staiga prekeivis sušunka: „Oi, vos nepamiršau! Tu turi atiduoti ir save! Dabar viskas yra mano - tavo žmona, vaikai, namas, pinigai, mašinos ir tu pats. - Ir po akimirkos jis tęsia: Dabar paklausyk: leisiu tau naudotis visu tuo tam tikrą laiką, bet nepamiršk, kad visa tai - mano, kaip ir tu. Kai man ko nors prireiks, turėsi man tai atiduoti, nes tai yra mano.“

Būtent tai Jėzus ir nori pasakyti, sakydamas, kad norėdami tapti Jo mokiniais, turime visko atsižadėti. Jis nėra tik dešimtosios dalies Dievas - Jis yra visa ko Viešpats. Mums tik patikėta viską dėl Jo tvarkyti. Žinoma, atsilygindamas Jis mums visai amžinybei suteikia visus dangaus turtus, tačiau mes turime atsisėsti ir nuspręsti, ar norime sekti Jėzumi, kaip visko - šeimos, turtų ir gyvenimo - Viešpačiu.

Turime įvertinti ir kainą, jei neseksime Kristumi.

Jei pasišventėme sekti Kristumi, tačiau vėliau atsitraukėme, žmonės juoksis iš mūsų, kaip juokėsi iš to, kuris pradėjo statyti bokštą, bet nebaigė: „Jis sakėsi esąs krikščionis, bet tik pažvelkite į jį!“ Arba mes būsime nugalėti priešo, nes nesuvokiame mūšio rimtumo. Velniui patinka paneigti krikščionių liudijimus - tai atbaido žmones nuo sekimo Kristumi šiame piktame pasaulyje.

Evangelijoje pagal Luką Jėzus pateikia ir trečią pavyzdį - kas atsitinka, jei nesekame Juo, jei druska praranda savo sūrumą. Jėzaus dienomis druską dažnai sugadindavo kitos medžiagos. Druskai sudrėkus, ji išgaruoja, lieka tik mineralai su priemaišomis, todėl druska netenka sūrumo. Ji tampa niekam netinkama - tik išmesti. Jėzus sako, jog jei Jo sekėjas negyvena taip, kaip turėtų, jis Dievui nenaudingas. Kalbėdamas apie teisiamą netikrą ir tikrą tikintįjį, palikusį šį gyvenimą dėl nuodėmės, Jėzus kalba dviprasmiškai. Tačiau nenoriu, kad viena ar kita nutiktų man! Taigi sekite Jėzumi Kristumi, brangindami jį labiau nei ką kita savo gyvenime, kad būtumėte Dievui naudingi.

4. Norėdami nuoširdžiai sekti Kristumi, turime Jam suteikti svarbiausią vietą savo gyvenime. Evangelijos pagal Luką 14 sk. 25-35 eilutėse Jėzus aiškiai kalba apie savo viršenybę ir valdžią. Koks gi žmogus galėtų teigti, jog visi turi mylėti jį labiau nei savo šeimą? Tokį žmogų vadintume kulto lyderiu, nebent tai būtų Dievas žmogaus kūne! Ką žmogus turėtų pasakyti savo sekėjams, kad šie būtų pasiryžę už jį paaukoti net savo gyvybę? Džimas Džounsas to siekė ir buvo paskelbtas pamišėliu. Jėzus Kristus galėjo tai padaryti, nes Jis yra Dievas! Ką žmogus turėtų pasakyti, kad kiti viską dėl Jo paliktų? Kai kurie šiuo metu egzistuojantys kultai to reikalauja iš savo sekėjų, ir tų kultų vadovus mes teisingai vadiname apsišaukėliais. Bet Jėzus tai darė su valdžia, nes Jis - Viešpats. Tik Jis vertas būti svarbesnis už bet ką kita mūsų gyvenime, nes Jis yra Viešpats Dievas, kuris savo noru atidavė save ir mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes!

Pabaigai

Jėzaus žodžiai yra kieti ir išmintingi. Visi mes klystame, bet turime nuoširdžiai siekti, kad Jo žodžiai įsitvirtintų mūsų širdyse. Ar kokie nors santykiai jums brangesni už Kristų? Jei Jis jums yra svarbiausias, tuomet, žinoma, jūs nuolat leisite laiką kartu su Juo - skaitydami ir apmąstydami Jo žodį, melsdamiesi. Jūs bendrausite su Juo kasdien ir neleisite, kad kas nors trukdytų jums Jam paklusti. Jūs išpažinsite ir išsižadėsite nuodėmių, trukdančių jums bendrauti su Juo.

Ar Jis yra jūsų planų, minčių ir visko, ką darote, Viešpats? O gal jūs laikotės savanaudiškai įsitvėrę savo planų, užuot siekęs visose srityse, pradedant nuo minčių, patikti Jam. Jei jūs nesate tas, kuris nekenčia savo gyvenimo, ir kasdien nenešate savo kryžiaus, jūs nesate Jo mokinys.

Ar Jis yra jūsų pinigų ir visko, ką turite, Viešpats? Ar ištikimai tvarkote visa, kad Jo planai ir tikslai būtų įgyvendinti? Ar dosniai ir ištikimai aukojate Jo darbui? O gal meilė pinigams užgožia Žodį jūsų gyvenime?

Išgelbėjimas yra dovana, bet ji kainuos jums viską, ką turite. Norėdami nuoširdžiai sekti Kristumi, turime apsvarstyti kainą ir paskirti Jam pačią svarbiausią vietą savo gyvenime. Kas turi ausis klausyti - teklauso!

www.btz.lt